Karščiavimas
APIBRĖŽIMAS
Karščiavimas
– kūno temperatūros pakilimas aukščiau normos. Tai vienas iš imuninių
atsakų į infekciją. Kylant temperatūrai krečia drebulys, jaučiamas
šaltis, nes organizmas stengiasi pakelti temperatūrą iki aukštesnės, nei
ji yra – panašiai, kaip būna sušalus. Karščiavimas yra daugelio ligų
vienas iš simptomų.
EPIDEMIOLOGIJA
Infekcinis
karščiavimas daugiau paplitęs šaltuoju metų periodu, o neinfekcinis
priklauso nuo pacientą supančių aplinkybių. Nėra tikslios statistikos
karščiavimo dažniui nustatyti, nes nevisados karščiuojantys pacinetai
kreipiasi į gydymo įstaigas. Vykdant apklausas, pacientai prisipažįsta,
jog buvo karščiavę bent kartą per metus.
LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA
Karščiavimą
gali sukelti pirogenai: mikrobai, jų nuodai, svetimi baltymai
(vakcinos), cheminės medžiagos (apsinuodijimas); alerginės reakcijos,
nudegimai, psichikos traumos. Pakilusi temperatūra priklauso nuo minėtų
faktorių kiekio ar stiprumo. Temperatūra vadinama subfebrilia
(neaukšta), kai yra 37,1-38 °C, vidutine ar febrilia – 38-39 °C ir
aukšta – 39-41 °C. Yra 3 karščiavimo stadijos:
- temperatūros kilimas,
- laikymasis
- kritimas.
Karščiavimas gali būti infekcinis ir neinfekcinis.
Dažniausiai pasitaiko infekcinis karščiavimas. Jį sukelia
mikroorganizmų toksinai, jų apykaitos produktai, uždegiminio židinio
ekstraktas, audinių irimo produktai. Patogeniškiausios yra juodligės
bacilos, raudonligės bakterijos.
Neinfekcinį karščiavimą sukelia
suleisti parenterališkai, tai yra aplenkiant virškinamąjį traktą,
baltymai. Taip pat karščiuojama susidarius hematomomis, išsiliejus
kraujui į pooodinį audinį ar kitas kūno vietas arba taikant
autohemoterapiją. Iš farmokologinių preparatų karščiavimą sukelia
adrenalinas, tiroksinas, kokainas ir kt. Vienos medžiagos veikia
termoreguliacijos centrą, siaurina periferines kraujagysles, todėl
organizme susikaupia daugiau šilumos. Kitos veikia medžiagų apykaitą:
labai suintensyvėjus medžiagų apykaitai, gaminasi ir daugiau šilumos.
Neurogeninis karščiavimas pasitaiko dėl smegenų sutrenkimo, kraujo
išsiliejimo į smegenis, mechaninio atitinkamos smegenų srities pakenkimo
ir kt.
KLINIKA
Temperatūrai kylant,
dažniausiai krečia šaltkrėtis. Per temperatūros kritimo stadiją padidėja
šilumos atidavimas, ir žmogus daug prakaituoja, padažnėja jo
kvėpavimas. Karščiavimas labai svarbus apsauginis mechanizmas, kuris
skatina organizmą kovoti su ligos sukėlėjais ir stimuliuoja baltųjų
kraujo kūnelių gamybą (imuninių ląstelių). Tačiau esant pernelyg aukštai
temperatūrai gali sutrikti organų ir sistemų veikla. Jei karščiuoja
kūdikis, yra traukulių pavojus.
DIAGNOSTIKA
Diagnozuojama pamatavus temperatūrą termometru.
GYDYMAS
Nedidelės
temperatūros nebūtina gydyti vaistais. Karščiuojant patartina vartoti
daugiau nei įprastai skysčių, nes karščiavimas gali sukelti
dehidrataciją, kuri pavojingesnė už patį karščiavimą. Karščiavimas gali
būti pavojingas širdies problemų turintiems ligoniams.
Karščiavimą būtina gydyti, jei temperatūra pakyla iki 41 °C, nes kitaip gali būti pažeisti audiniai.
Homeopatiniai
preparatai, skirti karščiavimui gydyti, turi prieštraukulinį veikimą.
Karščiuojant tiktų Viburkolio žvakutės, Belladonna homaccord lašai,
Influcid lašai arba tabletės, Gripp – hell tabletės, Aflubin lašai,
gripo sezono metu – Oscilokoksinas (žiūrėti vaistų dozavimą pagal
amžių).
Rekomenduotina liepžiedžių, aviečių arbata. Krūties pienas
karščiuojančiam kūdikiui taip pat puikiai tinka. Jei karščiavimas
viršijo 39°C, galima kūną vėsinti pridedant šaltus kompresus (pvz. į
rankšluostį įvyniotą ledą ) prie kaklo šoninių dalių, alkūnių linkių,
pakinklių, kur į kūno paviršių išeina stambios kraujagyslės.
PROFILAKTIKA
Vengti
minėtų rizikos faktorių, stiprinti imunitetą natūraliais būdais:
daugiau būti gryname ore, sveikai maitintis, būti fiziškai aktyviems.