Lietuvoje žmonės, turintys nevaisingumo problemų, nesulaukia materialinės pagalbos iš valstybės. Ir nors yra sąžiningi mokesčių mokėtojai, už gydymą ir vaistus jie moka iš savo asmeninių lėšų.
Kas penktai porai Lietuvoje iki pilnos laimės tetrūksta mažylio juoko, tačiau naujas šeimos narys vis neskuba ateiti. Praslenka mėnuo, trys, pusmetis, tačiau dviejų juostelių nėštumo teste kaip nematyti, taip nematyti. Pastoti trokštančią moterį prislegia nerimas. Medikai pastebi, kad pradėti baimintis derėtų po metų aktyvaus seksualinio gyvenimo, nenaudojant kontracepcijos. Pastoti per pirmą mėnesį pavyksta apie 25 proc. porų, per pusmetį – maždaug 60 proc., o per pirmuosius metus – 85 proc. Vėliau tikimybė pastoti mažėja ir gali prireikti specialistų pagalbos.
Perkopusioms 35-erių metų amžiaus ribą moterims natūraliai pastoti tampa vis sunkiau. Anksčiau kai kuriose šalyse tokio amžiaus moterys net nebūdavo gydomos. Dabar, atsiradus dirbtinio apvaisinimo galimybei, pastoti gali ir vyresnės moterys.
Garantas ar pinigų siurblys?
Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, dirbtinis apvaisinimas nėra kompensuojamas valstybės. Šalies valstybinės institucijos tvirtina, kad finansavimo nėra, nes nėra dirbtinio apvaisinimo įstatymo, o šis, kaip žinia, vilkinamas nuo 1999 metų. Su nevaisingumo problema susidūrusios poros yra priverstos pačios mokėti už mėginimą dirbtiniu būdu susilaukti mažylio. Nei iš valstybės biudžeto, nei iš ligonių kasų finansinės pagalbos tikėtis neverta. Nevaisingumas gydomas tik privačiose klinikose, kur net už trumputę konsultaciją tenka gerokai patuštinti pinigines. Dėl lėšų stygiaus dažna šeima neturi kitos išeities kaip tik gydymą atidėti. Kol šeimos taupo, liga vis giliau įleidžia šaknis. Nevaisingumo gydymo ar pagalbinio apvaisinimo procedūras nukėlus keleriems metams, neretai prasideda natūralus biologinis moters vaisingumo mažėjimas – medikų galimybė padėti vis labiau tirpsta. Be to, pastebėta, kad dirbtinis apvaisinimas nebūtinai pavyksta iš pirmo karto. Jį tenka kartoti antrą, ar net trečią sykį. Vadinasi, sąskaita pučiasi kaip ant mielių. Tačiau pinigai – ne vienintelė problema. Ne mažiau svarbus emocinis klimatas kūdikio negalinčiose susilaukti šeimose. Fortūnai nusigręžiant, šeimas užgriūna ne tik ekonominės, bet ir socialinės bei psichologinės bėdos. Apie dirbtinį apvaisinimą, jo galimybes ir kainas „Londono žinios“ kalbėjosi su Vilniuje įsikūrusio „Vaisingumo centro“ vadove gydytoja akušere-ginekologe Gražina Bogdanskiene, „Vaisingumo klinikos“ gydytoja Audrone Usoniene ir Vaisingumo asociacijos valdybos nare Rasa Laliene.
Kiek Lietuvoje kainuoja dirbtinis apvaisinimas?
Audronė Usonienė: Priešingai nei daugelyje pasaulio šalių, dirbtinis apvaisinimas Lietuvoje nėra kompensuojamas. Vienos procedūros kaina nemaža – 4-6,5 tūkst. litų. Tačiau reikia žinoti, kad tai nėra galutiniai skaičiai, nes vaistai šiai procedūrai taip pat perkami iš besikreipiančios poros kišenės. Vadinasi, prie minėtos sumos dar reikėtų pridėti maždaug 3-5 tūkst. litų. Galutinė dirbtinio apvaisinimo suma gali viršyti 10 tūkst. litų.
Rasa Lalienė: Tikimybė, kad iškart po jo užsimegs gyvybė ir nėštumas bus sėkmingas, siekia vos 30 proc. Vienos procedūros dažniausiai neužtenka tam, kad būtų pasiektas norimas rezultatas.
Kuriose pasaulio šalyse dirbtinio apvaisinimo kaina – valstybės reikalas?
Gražina Bogdanskienė: Dalinis ar pilnas dirbtinio apvaisinimo procedūros apmokėjimas yra visose Europos Sąjungos šalyse, išskyrus Latviją ir Lietuvą.
A.U.: Čekija, Estija, Slovėnija, Izraelis – ir tai ne pabaiga. Tarkime, Izraelyje procedūrą valstybė kompensuoja tol, kol porai gimsta du vaikai. Žinomas atvejis, kai moteris pastojo tik po 38-os procedūros.
R.L.: Nuo 2006 m. kaimyninėje Estijoje procedūra ir medikamentai kompensuojami Ligonių kasų, Makedonijoje procedūros kompensuojamos tik tada, kai jos atliekamos valstybinėse gydymo įstaigose, o vaistai kompensuojami 100 proc., Čekijoje vaistai kompensuojami 80 proc. kainos bei valstybė apmoka tris procedūras vienai šeimai, Slovėnijoje – net keturias ir vaistus 100 proc., o Slovakijoje – vieną procedūrą ir 70 proc. kainos.
Turtingieji gydosi svetur
Į klausimą, ar lietuviai pasitiki savo šalies medikais, ar vis dėlto pagalbos dažniau ieško užsienyje, pašnekovės atsakė taip pat – svarbus vaidmuo tenka finansams. Esą viskas priklauso nuo to, kiek poros išgali mokėti specialistams.
G.B.: Lietuvių poros retai ieško pagalbos užsienio šalyse:
užsienyje procedūros kainuoja brangiau, maža to – papildomai kainuoja pragyvenimas svečioje šalyje.
R.L.: Pagalbinio apvaisinimo paslaugos yra brangios visame pasaulyje, todėl Lietuvoje tik maždaug 10 proc. šeimų, kurioms šios pagalbos reikia, gali susimokėti už gydymą. Latvijoje ir Baltarusijoje pagalbinio apvaisinimo paslaugos ir vaistai kainuoja pigiau, todėl dalis šeimų, net ir pasitikėdamos Lietuvos gydytojais, važiuoja į kaimynines šalis, nes finansinis aspektas čia lemia labai daug.
Lytinių ląstelių donorystė Lietuvoje nėra leidžiama, todėl poros, kurioms reikia donoro, pagalbinio apvaisinimo procedūrų keliauja į Latviją. Nepasiekus laukiamo rezultato (nėštumo) Lietuvoje, šeimos, kurios sau gali tai leisti finansiškai, į svečias šalis gydytis vyksta dėl ten esančių pažangesnių technologijų. Tarp populiariausių – Didžiosios Britanijos, Izraelio gydyklos. Dirbtinio apvaisinimo srityje anglai turi 30-ties metų patirtį, kai lietuviai – tik 11-os.
Situacija D.Britanijoje:
Gražina Bogdanskienė „Vaisingumo centro“ vadovė gydytoja akušerė-ginekologė yra dirbtinio apvaisinimo Lietuvoje iniciatorė ir pradininkė, turinti 15 metų dirbtinio apvaisinimo darbo patirtį. Ji turi licenciją dirbti dirbtinio apvaisinimo laboratorijoje D. Britanijoje. Kalbėdama apie nevaisingumo problemas D.Britanijoje G. Bogdanskienė remiasi skaičiais: „apie: 15-20 proc. porų negali natūraliu būdu susilaukti palikuonių“, – pabrėžia pašnekovė. Lyginant dirbtinio apvaisinimo kainas Lietuvoje ir D.Britanijoje skaičiai kone dvigubėja: ten ši procedūra kainuoja apie 5-6 tūkst.svarų (22,5-27 tūkst. litų). Nepaisant kainų, D.Britanijoje dirbtinio apvaisinimo procedūra yra labai paplitusi. Taip pat medikamentai, reikalingi dirbtiniam apvaisinimui yra kompensuojami, tik, žinoma, eilės gali tekti laukti tikrai ilgai: net keletą mėnesių, o laikas juk nėra draugas šioje situacijoje.
Pasak klinikos „Motina ir vaikas“ direktorės Eglės Steponavičienės, legaliai dirbantys ir socialiai drausti lietuviai taip pat gali pretenduoti į nemokamą dirbtinio apvaisinimo procedūrą D.Britanijoje.
Psichologų nuomonė
Mykolo Riomerio lektorius psichologas Timas Petraitis atkreipė dėmesį, kad naujos gyvybės pradėjimas visada slepiasi po paslapties, stebuklo šydu. Kalbėti apie tai yra labai intymu. „Pasakydamas, kad negaliu natūraliai susilaukti vaikų, turiu viešai pripažinti, jog su mano kūnu yra kažkas ne taip, kad nesu pilnavertis, o tai nėra lengva. Be to, Lietuvoje vis dar tvirtas paprotys nenešti purvinų skalbinių laukan. Stengiamasi šeimos problemas išspręsti už uždarų durų, viešai jų neafišuojant“, – kalbėjo T.Petraitis. Psichologės Genutės Petronienės kabineto duris per metus atveria vos keletas nevaisingumo problemą turinčių porų. Situacija esą byloja apie tai, kad žmonės nedrįsta apie tai kalbėti viešai. G.Petronienė per savo darbo praktiką atkreipė dėmesį, kad moterys su mintimi, kad negali pastoti natūraliu būdu, susitaiko kur kas sunkiau nei vyrai. Nors moterys dažniau jaučiasi nepilnavertės, apie problemas kalba atviriau. Vyrai gi priešingai – užsisklendžia savyje. „Sunkiausia toms poroms, kurios tik kelis metus negali susilaukti vaiko ir vis tiki, kad yra vaisingos. Joms kurį laiką gėda pripažinti savo problemą tiek sau, tiek kitiems“, – kalbėjo G.Petronienė. Nevaisingumą esą gali lemti psichologinės–pasąmoninės problemos, nuovargis, fizinis išsekimas, kurį vis dažniau patiria karjeros aukštumų siekiančios moterys.
Statistika
Lietuvoje oficialaus nevaisingumo registro nėra. Tačiau šalies Statistikos departamento Namų ūkio tyrimas parodė, kad Lietuvoje gyvena daugiau nei 55 tūkst. vaisingo amžiaus (18-49 m.) sutuoktinių porų, kurios neturi vaikų. Epidemiologiniais skaičiavimais šalyje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų. Kasmet jų padaugėja dviem tūkstančiais. Ši statistika byloja, kad apie 15–20 proc. visų Lietuvos šeimų yra nevaisinga ir negali susilaukti atžalų. Tik apie 43 proc. nevaisingų šeimų tiriasi, specializuotos pagalbos ieško 24 proc. šeimų ir tik apie 2 proc. siekia pagalbinio apvaisinimo.
Įdomu
Nuo pirmojo vaiko iš mėgintuvėlio – Luizos Braun gimimo 1978 m. – pasaulyje jau gimė per milijoną tokių vaikų. Nemažai jų jau pilnamečiai: sveiki, saugūs ir nesijaučia kitokie. Skandinavijos šalyse 1 proc. žmonių gimė po pagalbinio apvaisinimo. Nyderlanduose – 4 proc., Danijoje – 5 proc. visų gimusių vaikų yra po pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Pagalbiniu būdu gimusieji jau gimdo savo vaikus.
iMed