Šiuo metu Lietuvos visuomenė, valdininkai ir net kunigai aktyviai svarsto moters santykių su užsimezgusia moters organizme gyvybe, vėliau embrionu ir dar vėliau – vaisiumi socialinius ir teisinius dalykus. Lietuvoje panašiuose labai jautriuose dalykuose žmonės savo nuomonę ar reikalavimus dažniausiai grindžia tikėjimu, prietarais, retai medikų, mokslo žiniomis ir bent iki šiol niekuomet neieškojo gilaus esminio atsakymo, tiesos. Net konkreti pastojusi moteris nepriimama domėn, neatliekama plati apklausa, nedaromi tyrimai.
Čia pateikiame kai kurias labai svarbias žinomas gamtos ir dvasinio mokslo žinias apie užsimezgusios gyvybės ir moters būvius bei sąveiką.
Pirmomis dienomis ir savaitėmis žmogaus kūno embrionas praeina tas fazes, kurias praėjo gamtos evoliucija prieš šimtus ir dešimtis milijonų metų.
Individualaus kūno, tarp jų ir žmogaus, nuo užsimezgimo iki gimimo per devynis mėnesius vystymasis – ontogenezė atkartoja vykusią visos gamtos evoliucijos istoriją – filogenezę. Tai žinomas dėsnis (iliustracijos yra www.dhyan.eu).
Pirmomis dienomis ir savaitėmis žmogaus kūno embrionas yra toks pat kaip ir gyvūnų embrionai, kuriuos katalikai ir lietuviai žudo ir valgo. Juos žudo ir valgo tuomet, kai embrionai užauga ir tampa gyvūnais. Ar žudyti ir valgyti užaugusius embrionus – gyvūnus yra humaniškiau? Tuomet jie yra jautresni ir sąmoningesni. Aukštesnių žinduolių, kuriuos tikintieji valgo, kūnuose gaminasi ne tik tie patys hormonai, kaip ir žmonių, siaučia jų audros, bet jie turi ir tas pačias emocijas: baimę, drąsą, pyktį, liūdesį, džiaugsmą ir kitas. Jie evoliucijoje ir dabar yra mūsų pamatas. Tai įžvelgti paukščiuose ir skerdžiamose naminiuose gyvuliuose reikia didesnio jautrumo ir vidinės ramybės, bet tai labai lengva įžvelgti avyse, karvėse ir arkliuose. Jau nekalbant apie šunis, dramblius ar beždžiones.
Kartais tik žmogaus embrionų saugojimui pagrįsti tikintieji siūlo peržiūrėti abortų filmus. Tačiau reikėtų peržiūrėti filmus ne tik apie žmonių embrionų, bet ir apie gyvūnų embrionų ir vaisių žudymą. Tikras gyvybės saugojimas ir humanizmas būtų nežudyti ne tik žmonių embrionų, kurie yra tokie kaip ir gyvūnų, bet ir gyvūnų bei jų embrionų ir vaisių.
Eksperimentiškai galima ištirti, galima prisiminti, kada mūsų siela susijungia su embrionu ar vaisiumi. Tai reikia nustatyti eksperimentiškai, o ne tikint. Kūnas be sielos ir embrionas be sielos – tai ne žmogus. Tai lyg žirgas be raitelio ar mašina be vairuotojo.
Dvasiniai eksperimentai tiriant iš vidaus rodo, kad dažniausiai siela susitinka su kūnu apie 5-6 mėnesį. Tai galima būtų ištirti ir moksliniais eksperimentais. Jei nėra ateinančios sielos, embrionas žūsta. Daugiau embrionų žūsta nei išgyvena. Tai jau patvirtino mokslas.
Visiškas praėjusių dienų neprisiminimas yra paprasta alzheimerystė, o visiškas prenatalinės fazės ir susijungimo su embrionu ar vaisiumi neprisiminimas bei visiškas praėjusių gyvenimų neprisiminimas yra dvasinė alzheimerystė, dvasinė liga. Indijoje, Tibete ir Lietuvoje gilesni meditatoriai tai tyrinėja ir randa atsakymus.
Tibetiečiai rado, kad bandant įsikūnyti hitlerių, stalinų, fašistų, nusikaltėlių, inkvizitorių sieloms motinos jaučia vidinį poreikį nuo nekviesto svečio, lyg nuo vėžio ar parazito, išsilaisvinti. Kuo bjauresnė, parazitiškesnė siela – tuo parazitiškiau veržiasi į įsčias, tuo labiau motiną traukia ja atsikratyti. Ką tokiu atveju daryti? Embrioninėje fazėje visų pirma motina jaučia ir turi spręsti.
Moksle ir eksperimentiniame dvasingume atsakymai randami ne tikint, o tiriant. Medituokime, eksperimentuokime, kreipkimės į pasaulio ir Lietuvos meditatorius, tyrinėkime ir rasime teisingus atsakymus. Ne įsakymus, įstatymus, o atsakymus. Humaniškus, teisingus, atitinkančius tiesą ir realybę atsakymus. Tai ir būtų mūsų tikras, o ne parodinis humaniškumas.