Ar skaityti vaiko dienoraštį?
Ilgai kalbėjome apie tai, kad vaikams reikia daugiau laisvės: savos erdvės, kurioje jie gali žaisti, mąstyti kaip nori, būti nevaržomi… Bet kaskart, kai per žiniasklaidą nuvilnija kraupi žinia apie vaiko ar paauglio beprasmę mirtį, pagalvoji: gal laisvės buvo per daug?
Patirtimi dalijasi VPU dėstytoja buvusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė
Ar tikrai vaikui reikia asmeninės erdvės, į kurią tėvams nevalia kišti nosies?
Toje pačioje Jungtinių Tautų konvencijoje, kurią dabar daug kas siūlo „deginti ant laužo“, nes „išderino“ vaikus taip, kad šiandien šie žino tik savo teises, rašoma, jog vaikas turi teisę į privatumą ir savo erdvę. Bet, manau, erdvė lieka erdve, tačiau tėvų kontrolė būtina. Tarkim, 5-6 m. vaikas jau turi turėti savo stalčių, vietą, kurioje laiko savo daiktus, bet tėvų pareiga yra patikrinti, ar viskas tvarkingai sudėta. Jų pareiga – patarti, pasakyti, paaiškinti ir taip vaiką pratinti prie minties, kad tvarka ir režimas būtini.
Ko gero, daugelis vaikų rašo dienoraštį. Jei vaikas nesutinka, tėvai neturėtų jo skaityti. Bet manau, kad būtų neprošal tėvams retsykiais vis pasiteirauti vaiko, ar nenorėtų duoti paskaityti savo popieriuje išlietų minčių.
Gali būti, kad daugelis su tokia nuomone nesutiks, bet remiuosi skaudžia patirtimi. Prieš šiek tiek daugiau nei metus Prienuose nusižudė berniukas. Įtariama, kad dėl patyčių mokykloje. Kitą dieną po laidotuvių, tetos paprašyta, nuvykau į Prienus. Ten buvo susirinkę berniuko tėvai, teta, draugai. Aš buvau pirmas žmogus, gavęs paskaityti jo dienoraštį. Vėliau, mano įkalbėta, mama dienoraštį atidavė ikiteisminiam tyrimui.
Pati jo neskaitė sūnui dar gyvam esant?
Ne, nors dienoraštį vaikas laikė komodoje, už stiklo, bendrame kambaryje. Jei mama būtų nuspėjusi, kuo viskas baigsis, ko gero, būtų išdrįsusi paprašyti sūnaus pasidalyti mintimis. Berniukas rašė ir eiles – apie Tėvynę ir mamą. Iš jų ir dienoraščio galima spėti, kad berniukui buvo sunku.
Aišku, lįsti per prievartą į vaiko erdvę negalima, bet paklausti, ar galima, niekas nedraudžia. Gal vaikui sunku išsakyti, ką jaučia, bet sutiktų duoti paskaityti, ką parašė. Nevadinčiau to vaiko kontrole. Tai pastangos pažinti savo vaiką. Dauguma mokyklinukų bijo, vengia ar nedrįsta žodžiu išsakyti to, kas juos slegia. Versti vaiką atiduoti dienoraštį negalima, bet paklausti kiekviena mama turi teisę.
Kaip kontroliuoti vaiką per daug nekontroliuojant? Juk neįkyri kontrolė turbūt efektyviausia?
Pradėti reikėtų nuo savęs. Kiekviena šeima turėtų susikurti taisykles ir jų laikytis. Jei šeimos narys jų nesilaiko, būtina taikyti tam tikras nuobaudas. Puiku, jeigu visi šeimos nariai kartu aptaria ir sutaria, kaip bus skatinami už gerus darbus ir kaip baudžiami, jei prasižengs. Mano elektroninėje knygoje „Mano teisės ir pareigos kasdieniniame gyvenime“ yra pateikta skatinimo ir bausmių mokyklose sistema, kuri taikoma daugelyje Europos valstybių. Seniai pripažįstama, kad jeigu tik bausime vaiką, o skatinimo priemonių nenumatysime, neturėsime ir laukiamo rezultato. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Matau, kiek laimės mano vaikaičiui suteikia, kai pasakau „ačiū“ už mažus darbelius, pavyzdžiui, už tai, kad gražiai pasidėjo batukus. Vaikas stovi ir šypsosi. Jei imčiau šaukti, kai batukų nepasideda, kitąkart, manau, vis tiek jų nepadėtų. O dabar pagirtas siūlosi kavos paruošti, nors nežino, net kiek jos dėti į puodelį. Ne kartą esu pagalvojusi, kad savo trims dukterims, ko gero, per retai sakydavau „ačiū“, galbūt per daug formaliai tai darydavau, bet vaikai jaučia, kas tikra, o kas – tik formalumas.
Taigi skatinimo sistema turi prasidėti nuo paprasto „ačiū“, nuo pagyrų. Paskui jau susitarimo klausimas, ar skatinsime vaiką pinigais, ar leidimu pas draugus ilgiau pabūti. Sistema paprasta: pirmiausia skatiname, paskui, jei reikia, baudžiame. Tėvų pareiga yra kontroliuoti, ar vaikas laikosi taisyklių.
Kitas žingsnis – mokykla. Mokyklos bendruomenei taip pat reikalinga kontrolė, paremta skatinimu ir bausmėmis. Puiku, jei kontrolieriaus atsakomybę prisiima visa bendruomenė, t. y. ir mokiniai – ne tik direktorius, socialinis darbuotojas ar auklėtojas. Su mokinių parlamento atstovais ne kartą esame diskutavę apie tai, kad turėtų būti patvirtintas mokinio etikos kodeksas, nes tai tam tikros grupės savitvardos būdas. Ir, svarbiausia, moksleiviai norėtų patys nusistatyti elgesio taisykles, o ne priimti „nuleistas“ iš ministerijos ar kontrolieriaus įstaigos. Jei taisyklės būtų surašytos ir pakabintos mokykloje, jei nuo pirmos klasės vaikai žinotų, kokia tvarka ir kad privalu jos laikytis, jei žinotų, kas už ką atsakingas, manau, reikalai pagerėtų.
Vietoj pabaigos…
Tarsi negalima, bet kartais gal verta atidaryti slaptą vaiko stalčiuką, pavartyti dienoraštį, įsidrąsinti labai atviram pokalbiui?
Bendraujame per mažai!
Buvo apklausti 500 tėvų ir vaikų. Apklausa parodė, kad 25 proc. nebendrauja tarpusavyje. Lygiai tiek pat tėvų nebendrauja ir su savo vaikais. Tai labai daug. Iš šių nebendraujančių tėvų 4,2 proc. teigia, kad neturi laiko bendrauti su vaiku, 4 proc. nemato net poreikio to daryti! Bėda išties didžiulė.
Yra ir kitų bėdų. Net 13 proc. tėvų nesupranta savo vaikų, bent jau šie taip teigia. Net 12 proc. vaikų pasisakė, kad nuo tėvų slepia absoliučiai visas savo bėdas. Išvada tokia: 25 proc. tėvų nesusikalba su savo vaikais, 19 proc. randa sprendimą tik tada, kai pažada vaikui duoti pinigų ar ką nors nupirkti.
STATISTIKA
Nusikaltimų, kuriuose dalyvauja vaikai, statistika nėra didėjanti ir, tarkim, Klaipėdos apskrityje vaikų nusikalstamumas sumažėjęs 43 proc. (2008-2010 m. duomenys). Tačiau kiti statistiniai duomenys rodo, kad mergaitės pradeda daryti daugiau pažeidimų, dalyvauja atliekant nusikaltimus.