Tarp gyvybės ir mirties

Donata Baniūnienė

„Tavo vaikas“ ne kartą rašė apie komplikuotą gimdymą, kai kyla pavojus vaikelio ir mamos gyvybei. Bet kad vienai moteriai teks mirti ir gimti net tris kartus per dešimt metų, net įsivaizduoti sunku. Istorija, kuri nepaliks abejingų.

Iš šeimos dosjė:

Nida (37 m.)
Vaikai: Laura (10 m.), Emilis (8 m.), Paulina Emilija (2 m. 6 mėn.)
Santuoka: su vyru Evaldu susituokę 12 m.

Laukdama interviu su Nida, bandau mintyse įsivaizduoti, kokia ji, moteris, pabuvusi tarp Šiapus ir Anapus? Stipri? Liūdna?.. Nešina rausvų gėlių puokšte pro šalį praeina liauna it mergaitė moteris ilga suknia. Ji? „Labas, aš Nida. O čia – tau. Buvo labai gražios, negalėjau praeiti pro šalį“, – ištiesia rausvažiedes man. „Romantiška ir trapi lyg tas gėlės žiedas“, – dar šmėkšteli man galvoje, kai padedu diktofoną ant stalo. Nida leidžiasi skausmingų prisiminimų labirintais.

Pirmas nėštumas

„Ištekėjusi prieš 12 metų panirau į darbus ir karjerą, nesiejau savęs su motinyste ar šeima. Kai tuokėmės, vyrui taip ir pasakiau: „Aš indų neplausiu, valgyti negaminsiu, jei tinku tokia, prašau.“ Neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Darbas, kursai, tobulinimasis. Ėjau administratorės pareigas, bet išbandžiau ir rinkodaros, ir vadybos darbus.
Kai pasijutau besilaukianti, buvo 26-eri. Lankėme nėštumo kursus, tikėjau ten išgirsta informacija, o ne tuo, ką sakė kūnas. Nemokėjau įsiklausyti į jį. O reikėjo… Kaip sužinojau vėliau, dėl nėščiųjų preeklampsijos* man prasidėjo tinimai, bet tada nekreipiau dėmesio. Kai kojos ištino taip, kad nebesilankstė, nuėjau pas gydytoją. Ji nebeišleido iš kabineto ir kuo greičiau išsiuntė į ligoninę. Nesupratau, kas vyksta, netgi pykau, nes po „natūralistinių“ kursų buvau įtikėjusi tik natūraliu gimdymu. Kas yra narkozė, patyriau jau priimamajame, kai vežė operuoti, nes ir mano, ir vaiko gyvybei grėsė pavojus. Per plauką nuo mirties. Buvo 28 nėštumo savaitės. Po cezario pjūvio gimusi dukrytė svėrė 1150 g.
Iškart ėmė vaistais stabdyti laktaciją, nes netikėjo, kad vaikelis išgyvens ir prireiks pienelio. Beje, vėliau, kai dukrytė išgyveno, bandžiau maitinti pati, bet pienukas nebesigamino. Kaip ir dauguma neišnešiotukų, Laura nemokėjo pati kvėpuoti, ryti, užklupo mažakraujystė, plaučių uždegimas. Du mėnesius „gyvenome“ neišnešiotų naujagimių skyriuje.

Antras nėštumas

Kai Laurai buvo maždaug pusantrų, ėmėme svajoti apie antrą vaiką. Gydytojų nuomone, preeklampsija dažniau pasitaiko per pirmą nėštumą, todėl surizikavau. Deja, preeklampsija vėl pasikartojo, tačiau vėliau nei pirmą kartą. Emilis gimė 32 savaičių ir svėrė 2200 g. Jis, palyginti su sesutėmis, mažiausiai laiko praleido inkubatoriuje, vadinu jį stipriausiu. Medikai gal būtų ilgiau mus stebėję, bet prašiausi namo. Juk vieną neišnešiotukę jau auginau, žinojau, kas ir kaip. Manimi patikėjo ir išleido.
Emilį pienu maitinau iki ketverių metų. Mėginau atjunkyti, kai sulaukė metukų – nepavyko, kalbinau jį atsisakyti dvejų, trejų, irgi niekaip. Žiūriu, artėja ketvirtas gimtadienis, o aš dar maitinu. Tėvelis mainais prižadėjo Emiliui nupirkti žaislinių ginklų, jo amžius buvo toks, kad be ginklų – nė dienos, šiaip ne taip susitarėme. Būdavo, prisiglaudžia prie manęs, paverkia, bet taip ir atsisveikino su mamos pienu.
Emilis netoleravo jokių vaistų, išvemdavo ne tik antibiotikus, bet ir „nekaltas“ mikstūrėles nuo temperatūros. Karščiuojantį gydydavome įtrindami ledukais, actu, spiritu. Kai susirgę patekome į ligoninę, manimi nepatikėjo. Sudavė vaistų – jie atgal…

Trečias nėštumas

Kodėl po dviejų skaudžių išgyvenimų ryžausi trečiam vaikui? Labai norėjome, jo tikrai trūko mūsų namuose. Nors sakiau, kad negimdysiu, nes sveikata neleidžia, bet… Praėjo 5 m. po Emilio gimimo ir išgirdau, kaip viena gydytoja sako, kad organizmas atsinaujina kas 5 m. Man tie žodžiai suteikė naują viltį. Labai norėjome vaikelio ir nusprendėme bandyti, nors ir drebėdami.
Preeklampsija užgriūva lyg žaibas iš giedro dangaus – gyveni sau ramiai ir niekada nežinai, kada nugriaudės. Per trečią nėštumą buvau itin atidi savo kūnui ir pajutusi, kad tinsta kojos, iš karto nuskubėjau į ligoninę atlikti šlapimo tyrimo. Rado didžiulį kiekį baltymo… Grįžtu namo, ašaros akyse, kraunuosi daiktus, sėdu į mašiną ir važiuoju ligoninėn. Ėjo 24-a nėštumo savaitė. Gimdymo namuose prašau dar neoperuoti, leisti laukti iki paskutinės įmanomos minutės. Sušaukė konsiliumą, pilnutėlis kambarys gydytojų. Kelis kartus klausia, ar tikrai planavome ir norime kūdikio. Kai patvirtinu, nusileidžia: „Gerai, guldome ir stebime.“ „Ištempiau“ tik porą dienų, tyrimai vis blogėjo, nusprendė operuoti. Ateina budinti gydytoja, žiūriu, net virpa iš baimės. Išsigandau, kaip ji pajėgs operuoti, prašau palaukti ryto, o mintyse meldžiu, kad pasikeistų pamaina ir ateitų labiau pasitikintis savimi, ramesnis, žmogus.

Atsisveikinimas ir… pradžia

24-ą savaitę gimusi Paulina svėrė 650 g. Vilties mažai. Aš guliu reanimacijoje, gydytojas skambina vyrui ir klausia, ar nori atsisveikinti su kūdikiu prieš skrodimą. Vėliau vyras pasakojo, kaip nuėjo, matė nuo dukrytės atjungtus gyvybę palaikančius aparatus… Mažylė tylėjo, tylėjo ir… įkvėpė. Medikai greitai prijungė laidus, aparatus ir taip prasidėjo antras Paulinos Emilijos kelias į gyvenimą.
Man ta naktis irgi buvo sunkiausia, maniau, neišgyvensiu. Užsitęsusi preeklampsija ir toliau veikė visus vidaus organus. Aukštas kraujospūdis, krėtė drebulys, pradėjo paralyžiuoti, kad net galvos nepajėgiau pasukti. Stebėjausi slaugučių gerumu. Pradėjo gamintis pienukas, reikėjo jo nutraukti Paulinai, o aš nepakeliu rankų, nepajudu. Viską darė slaugutės: ir pieną nutraukinėjo, ir prausė, ir maitino. Baisus jausmas gulėti priklausomai nuo kitų. Kai pagalvoji, ką patiria neįgalūs žmonės…

Keturios moterys, viena kančia

Kai iš reanimacijos perkėlė į skyrių, ilgai dar neturėjau jėgų. Norėjosi tik verkti. Palatoje gulėjome keturios. Vienos vaikelis gimė negyvas, kita pagimdė 600 g Mantuką, bet jis netrukus mirė… Trečios mamos vaikutis gimė turėdamas nesveiką širdutę. Na, o maniškė – reanimacijoje. Visos turinčios bėdų, tad supratome viena kitą. Visos kartu traukiame pieną, tik ketvirtoji moteris – ne, ji laidotuvėmis rūpinasi. Gyvenimas tarp tokių kenčiančių man buvo didelė paguoda. Supratau, kad su kenčiančiais žmonėmis gera būti.
Paulina reanimacijoje išbuvo 2 mėn. Nemokėjo pati kvėpuoti, tad padėjo specialūs aparatai. Gydytojai buvo sutrikę, man užsiminė, kad pasitaiko atvejų, kai vaikams tenka į mokyklą eiti su kvėpavimo aparatais, jie taip ir neišmoksta kvėpuoti. Paulytė tarsi nenorėjo gyventi, buvo pasyvi ir nesileido gydoma. Medikai sėjo neviltį. Sustoja būdavo ratu, žiūri, linksi galvomis, o jų gydymas Paulinos neveikia, jie nežino, ką daryti. Buvo labai sunku.
Du mėnesius Paulinos svarbiausias „maistas“ buvo antibiotikai. Gydytojai patarė pirmus trejus metus neiti su ja į žmones, nes jos imunitetas – nulis.

Nuo zondo – prie krūties

Pirmus du mėnesius pieną nusitraukinėjau kas dvi valandas – dėjau į šaldiklį, pyliau į kriauklę. Kai dukrytė sustiprėjo ir nuo maitinimo per zondą reikėjo pereiti prie buteliuko, užsispyriau maitinti krūtimi. Medikai nerekomendavo, bet sakiau, kad neišeisiu iš ligoninės, kol pabandysiu. Žindymo konsultantė pamokė, kaip elgtis. Paulina nesuvalgydavo reikiamos normos, bet patraukdavo kelis lašus iš krūties ir man tai buvo didžiulis laimėjimas. Taip nuo zondo pavyko pereiti prie krūties, nors tuo netikėjo niekas… Kai po dviejų mėnesių reanimacijos dukrytę perkėlė į palatą, pieno gaminosi nedaug, bet pamažu susireguliavo. Pauliną krūtimi maitinu iki šiol.

Gyvenimo pamokos

Kad ir kaip atrodytų keista, sunkiausia buvo ne ligoninėje, o po trijų mėnesių grįžus namo. Pamačiau, kad žmonės gyvena įprastą gyvenimą, o po ilgos izoliacijos ir patirtos kančios buvo sunku įsilieti į jų gretas. Viskas taip susijaukė… Tada užsirašiau į psichologo konsultaciją.
Šiandien džiaugiuosi, kad vaikai auga sveiki. Didieji peršalimo ligomis sirgo, kol gimė mažylė, paskui lyg ranka nuėmė. Nepaklausėme patarimų niekur neiti su Paulyte ir gyvenome įprastą gyvenimą. Džiaugiuosi, kad ji auga beveik nesirgusi. Tiesa, teko operuoti akytes – iš pradžių gydyti dažną neišnešiotukų akių ligą – retinopatiją, neseniai operavo ir įgimtą žvairumą. Daugiau lyg ir viskas gerai.
Manau, kad dėl ypatingos gimties ir to, ką patyrė vos gimę, mūsų vaikai yra gerokai jautresni už kitus. Jie labai kūrybingi, nuostabūs, bet yra individualistai, turi savo nuomonę ir jos reikia paisyti. Vaikai labai myli ir jaučia vienas kitą. Mūsų namuose nėra peštynių ar ginčų, džiaugiuosi, kad vaikai auga mokėdami suprasti, užjausti kitą.
Per tiek metų išmokau vieną pamoką – visi atsakymai į mums rūpimus klausimus slypi mumyse. Bet yra sąlygų, kad mes išgirstume, ką sako širdis. Tai teisingai elgtis, būti gailestingam ir tikėti Dievu. Tokios yra sėkmingo gyvenimo sąlygos.