Paprastasis erškėtis – Rosa canina L.
Krūmas
1—3 m aukščio, su lankiškai išsilenkusiomis, žaliomis arba rausvai rudomis
šakomis. Dygiai tvirti, piltuviškai išlinkę, rečiau statūs, plačiai suplotais
pamatais. Lapai su 7 lapeliais. Lapeliai elipsiški arba kiaušiniški,
1,5—2,5 cm ilgio, 1,0—1,5 cm pločio, žali, šiek tiek blizgantys, neretai
padengti melsvu apnašu, pliki, su paprastais ir sudėtiniais liaukingais
danteliais. Žiedai 2—8 cm skersmens, rožiniai arba balti, pavieniai arba po
3 – 5 skydiškuose žiedynuose. Taurėlapiai skiautėti, žiedams peržydėjus,
žemyn atsilošę, paprastai anksti nukrintantys. Vaisiai apvaliai pailgi arba
apvalūs, 1,5—2 cm ilgio, raudoni.
Žydi
birželio – liepos mėn.
Auga
pamiškėse, krūmuose, šlaituose, pagrioviuose, pakelėse. Paplitęs visoje
Lietuvoje, nors ir nelabai gausiai.
Raukšlėtasis erškėtis. Jis auga įvairiose
dirvose, tačiau geriausiai dera derlinguose lengvo priemolio ar gerai
įtręštuose priesmėlio dirvožemiuose. Dauginamas atlankomis, šaknų atžalomis
arba „sėklomis”.
Dauginant
atlankomis, vėlai rudenį arba anksti pavasarį aplink motininį krūmą supurenama
dirva ir iškasamas 5—8 cm gylio griovelis. Jaunos šakelės prilenkiamos ir
prismeigiamos prie griovelio dugno ir apipilamos žemėmis. Per vasarą jos
įsišaknija. Rudenį atkasamos, atskiriamos nuo motininio krūmo ir sodinamos į
nuolatinę vietą.
Raukšlėtąjį
erškėtį galima dauginti ir šakninėmis atžalomis. Rudenį jos atskiriamos nuo
krūmo ir sodinamos į nuolatinę vietą.
Dauginant
sėklomis, rudenį prinokę vaisiai sutrinami, sėklos atskiriamos ir, paskleidus
jas plonu sluoksniu, džiovinamos gerai vėdinamoje, apsaugotoje nuo tiesioginių
saulės spindulių vietoje. Sėti galima tuojau pat rudenį, bet tuo laiku jas gali
suėsti pelės ar sulesti paukščiai. Todėl geriau sėti anksti pavasarį
stratifikuotas sėklas į iš anksto paruoštas lysves eilutėmis kas 15 cm (po 0,5
kg į arą). Prieš sėją dirva tręšiama azoto, fosforo ir kalio trąšomis.
Sėjinukams sudygus, galima patręšti mėšlu. Rudenį (rugsėjo – spalio mėn.)
sėjinukai persodinami į plantaciją arba į daigyną 10—15 cm atstumu.
Dirva
erškėčiams sodinti turi būti suarta 25 cm gyliu, po to suakėta. Prieš sodinimą
sutrumpinamos sodinukų šaknys (iki 20 cm) bei stiebai, pašalinant 1/3 jų ilgio.
Sodinama eilėmis 2,5X1,5 arba 2,5X1 m atstumu. Eilės turi eiti rytų-vakarų
kryptimi, kad krūmai vienas kitą mažiau už- pavėsintų. Erškėčiai pradeda derėti
antraisiais-—trečiaisiais metais; geriausiai dera 4—6 metų augalai.
Vegetacijos metu purenami tarpueiliai, naikinamos piktžolės, kovojama su
ligomis ir kenkėjais. Kol augalai dar jauni, jų tarpueiliuose galima auginti
kitus augalus.
Paprastojo erškėčio vaisiuose
yra vitaminų: vitamino C 190 – 760, kartais iki 1700 mg%, P —600 mg%. B, — 0,25
mg%, B2 —0,07— 0,6 mg%, PP—1,3 mg%. E, K, karotino— 3,8—12,9 mg%. Be to, juose
yra 7,1—8,1% cukraus, 1,3—2,6% organinių rūgščių (daugiausia obuolių ir
citrinos), 0,6—3% rauginių medžiagų, 3,7% pektino, 2,2% pentozanų,
1,6—3,6% azotinių medžiagų,
riebalų, eterinio aliejaus, likopino, rubiksantino, flavonoidų, vanilino
(pėdsakai), mineralinių medžiagų: fosforo, kalio, natrio, chloro, kalcio,
magnio, geležies, sieros, silicio. Sėklose yra 8—10% riebalų, 0,2—0,3% eterinio
aliejaus, 0,01% vanilino, vitamino E.
Kitų
aprašytų erškėčių vaisių cheminė sudėtis panaši į paprastojo erškėčio, tik
juose yra daugiau vitaminų. Pavyzdžiui, miškinio erškėčio vaisiuose yra
768—1370 mg% vitamino C ir iki 2627 mg% vitamino P; raukšlėtojo erškėčio —
536—1100 mg% vitamino C ir 853 mg7o vitamino P. Džiovintuose vaisiuose
vitamino C kiekis truputį mažesnis.
Erškėčių
vaisiai (Fructus Rosae) renkami visiškai prinokę su taurelėmis ir tuojau pat
perdirbami arba džiovinami.
Iš
vaisių, perplovus juos išilgai pusiau, pašalinamos sėklos ir jie džiovinami. Reikia stebėti, kad jie nesusiliestų su
geležimi. Jeigu vaisiai džiovinami su sėklomis (neperpjauti), tai, jiems
išdžiūvus, nutrinamos taurelės. Iš 100 kg žalių vaisių gaunama 32 – 35 kg sausų.
Išdžiūvusiuose
vaisiuose drėgmės turi būti ne daugiau kaip 15%, kitų erškėčio priemaišų — ne
daugiau kaip 2%, patamsėjusių, pridegusių, pažeistų vaisių — ne daugiau kaip
15%, organinių priemaišų — ne daugiau kaip 0,5% ir mineralinių — ne daugiau
kaip 0,5%.
Erškėčių
žali vaisiai vartojami kaip natūralus vitaminų koncentratas, taip pat
uogienėms, kompotams, vaisių sultims vitaminizuoti. Iš jų gaminama skystas
ekstraktas, sirupas, milteliai bei antpilas. Vaisiai įeina į polivitamininių
arbatų ir priešastminės mikstūros sudėtį. Iš jų pagamintu ekstraktu
cholosasiu gydomos kepenų ir tulžies pūslės ligos, o sėklos skatina šlapimo
išsiskyrimą.