Moliuskas (Ūžkrečiamasis moliuskas)

Užkrečiamasis moliuskas (Molluscum contagiosum)- tai lėtinė lokalizuota infekcinė odos liga, kurią sukelia užkrečiamojo moliusko virusas (Molluscum contagiosum virus, MCV). 

Užkrečiamasis moliuskas pažeidžia odą. Virusas dauginasi ląstelių citoplazmoje, kur sudaro citoplazminius intarpus. Epidermio infekavimas užkrečiamojo moliusko virusu sukelia jo hipertrofiją ir hiperplaziją, susiformuoja tipinis odos pažeidimas, kuris per keltą savaičių ar mėnesių iš lėto didėja.

Odos pažeidimas gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje, išskyrus delnus ir padus. Vaikams dažniau pažeidžiamas veidas, liemuo, galūnės, o suaugusiems kirkšnys, lytinių organų sritis, šlaunys, apatinė pilvo dalis. Labai retais atvejais bėrimai gali atsirasti burnos gleivinėje.

Užkrečiamasis moliuskas- gana dažnai pasitaikanti odos liga. Tikslus ligos paplitimas nėra žinomas, tačiau skaičiuojama, kad jos paplitimas įvairiose populiacijose svyruoja nuo  2 iki  8proc. Manoma, kad JAV apie  5proc. vaikų  yra infekuoti MCV. Tarp užsikrėtusių ŽIV užkrečiamojo moliusko paplitimas yra didesnis, nuo 5 iki 20proc.

Užkrečiamasis moliuskas  labiau paplitęs tarp vaikų, nors gali susirgti ir  suaugę, ypač lytiškai aktyvūs  jauno amžiaus asmenys. Suaugusiems liga dažnesnė esant  imunodeficitinėms būklėms (ŽIV infekcija), vartojantiems steroidinius hormonus, po chemoterapijos, esant limfoproliferacinimas sutrikimams. Užkrečiamasis moliuskas taip pat dažniau pasitaiko tarp žmonių, sergančių atopiniu dermatitu. 

Ligą sukelia Molluscipox virusų genčiai priklausantis, poksvirusų grupės užkrečiamojo moliusko virusas. MCV užsikrečiama nuo sergančio žmogaus. Ligos inkubacinis periodas (laikotarpis nuo užsikrėtimo iki ligos simptomų atsiradimo) svyruoja nuo 2 iki 7 savaičių, tačiaus kartais jis gali užsitęsti net iki 6 mėnesių.

Infekcijos sukėlėjas perduodamas nuo odos ant odos liečiantis su sergančiuoju. Ligonis  gali pernešti virusą į kitas savo kūno vietas liesdamas ar krapštydamas  bėrimą, pvz. jei pažeidimas yra veide, skutantis jis gali išplisti.  Jei odos pažeidimas yra lytinių organų srityje, užkrečiamasis moliuskas traktuojamas kaip lytiškai plintanti liga. Sukėlėjas taip pat gali būti perduodamas nuo sergančiojo per daiktus, pvz.: naudojantis tais pačiais rankšluosčiais, vonios kempinėmis ir kt.

Dažniausiai ligoniai nejaučia jokių simptomų, tik odoje atsiranda tipiškas papulinis bėrimas. Kai kurie skundžiasi pažeistos vietos niežuliu, jautrumu ar skausmu. Daliai pacientų aplink bėrimus atsiranda alerginis odos uždegimas. Susidarę bėrimai vokų odoje gali sąlygoti konjuktyvitą.

Odoje atsiranda standžios, lygiu paviršiumi,  aiškių ribų, kupolo formos papulės. Paprastai bėrimas būna normalios odos spalvos, tačiau kartais gali būti lengvo perlamutrinio blizgesio.  Vėliau mazgelio centre atsiranda įdubimas, kartais su angele centre, pro kurią matosi balkšvas ar gelsvai rusvas į varškę panašus turinys, kuris paspaudus išbėga. Bėrimo elementai paprastai būna 2-6 mm diametro. Papulių skaičius paprastai svyruoja nuo 1 iki 20. Dažniausiai jos išsidėsto grupelėmis, tačiau gali būti pasklidę odoje po visą kūną.

Pacientams, infekuotiems ŽIV, bėrimo elementai gali būti didesni (iki 1 cm dydžio) ir jų gali atsirasti daugiau(>30 vienetų), nei asmenims, su normalia imunine būkle.

Užkrečiamasis moliuskas dažniausiai diagnozuojamas apžiūros metu nustačius tipinius bėrimo elementus.

Tačiau kartais užkrečiamąjį moliuską tenka skirti nuo daugelio kitų į jį panašių odos ligų. Jei  pacientui užkrečiamojo moliusko rizika yra maža, o atsiradę bėrimai yra netipinės išvaizdos ar netipinėse kūno vietose, visuomet reikėtų pagalvoti, o jei reikia ir ištirti dėl tokių ligų kaip karpos, kondilomos, papilomos, epiteliomos, bazalinių ląstelių karcinoma, herpetinio bėrimo ir kt.

Jei ligos diagnozė neaiški,  gali būti atliekama pažeistos odos biopsija ir  histologinis medžiagos tyrimas.  Dažant  mėginį  hematoksilinu ir eozinu, MCV pažeistų  keratinocitų citoplazmoje nustatomi būdingi intarpai-„moliusko kūnai“.

Elektroninės mikroskopijos būdu galima nustatyti viruso daleles ląstelėje, taip pat galima pamatyti pažeistas ląsteles, kurios žiūrint įprastu mikroskopu atrodo normalios.

Esant dideliam skaičiui bėrimo elementų ar kai papulės yra didelio skersmens, o ypač veido srityje, pacientus reikia tirti dėl galimos ŽIV infekcijos.

Negydant užkrečiamasis moliuskas išlieka odoje keletą mėnėsių, vėliau jis savaime išnyksta. Ligoniams su imuninės sistemos sutrikimais bėrimas gali išlikti ilgesnį laiką (iki 3 metų). Kadangi liga yra užkrečiama, todėl taikant gydymą  ne tik sutrumpėja sirgimo laikotarpis, bet ir apsisaugoma nuo užkrato perdavimo kitiems žmonėms ar jo pernešimo į kitas savo kūno vietas liečiant ar krapštant bėrimus.

Suaugusiems šalinti užkrečiamąjį moliuską rekomenduojama, jei jis yra lytinių organų srityje, kad išvengti ligos plitimo lytinių santykių metu. Nors yra manoma,  jog kitose kūno vietose šalinti pažeidimų nėra būtina, nes per laiką jie savaime išnyksta, tačiau neretai jie šalinami dėl kosmetinių priežasčių.

Yra nemažai užkrečiamojo moliusko šalinimo metodų, tačiau kuris iš jų geriausias nėra nustatyta. Užkrečiamasis moliuskas gali būti šalinamas taikant krioterapiją(išaugos užšaldymas), gydant lazeriu ar operaciniu būdu (moliusko išgrandymas). Gydant užkrečiamąjį moliuską taip pat gali būti efektyvūs vietiniai preparatai, kaip salicilio rūgštis, imikvimodas, tretinoino kremas ar gelis ir kt.

Infekuotiems ŽIV pacientams gydant užkrečiamąjį moliuską labai svarbus aktyvus priešvirusinis pagrindinės ligos gydymas.

Ligos aprašymą parengė:

Gyd. Odeta Šepetienė