Apie paauglių problemas prirašyta daugybė straipsnių, šia tema patarimus
tėvams dalija psichologai ir pedagogai. Įvardindami šį amžiaus tarpsnį ,,sunkiu
laikotarpiu“ specialistai stengiasi padėti suaugusiems įveikti šį nesutarimų su
savo vaikais laiką. Bendraudami su dvylikamečiais ar trylikamečiais tėvai
pajunta jų elgesio pokyčius: vis dažniau pokalbiai perauga į ginčus, šie
baigiami durų trankymu, ignoruojama kita nuomonė, pripažįstama tik balta ir
juoda – pustoniai neegzistuoja…Deja, kol egzistuoja žmonija, taip buvo ir
bus…
Kokie veiksniai veikia paauglio psichiką? Kaip reikia jam padėti? Kaip šiuo
paauglystės laikotarpiu elgtis tėvams?
Skausmingi pokyčiai
Paauglystė – tai laiko tarpsnis, kai atsisveikinama su vaikyste ir sutinkama
jaunystė. Tai laikas, kai svajojama apie savarankišką, nepriklausomą nuo tėvų
gyvenimą. Paauglio organizme vyksta didžiuliai pokyčiai, hormonų audros,
sukeliančios išgyvenimų intensyvumą. Ką išgyvena paauglys? Suaugusieji,
apibūdindami tokio amžiaus vaikus, dažniausiai skiria tokius požymius –
akiplėšiškumą ir įžūlumą. Deja, tokį elgesį su aplinkiniais lemia jų slepiamas
perdėtas jautrumas – vaikas darosi labai pažeidžiamas. Pats to nesuvokdamas,
paauglys šiame laikotarpyje išgyvena patį didžiausią praradimą – vaikystę, tą
laiko tarpsnį, kai jis savo erdvėje jautėsi saugus ir laimingas. Dabar jis
atsisveikina ir su ankstesniu savo tėvų vertinimu. Vaikystėje jis jautė
stabilumą, ramybę, džiaugsmą. Tėtis ir mama – tai burtininkai, kurie viską
galėjo, kurie kūrė jam saugumo jausmą. Vaikas laimingas tikėdamas, kad tėvelių
bijo grupės auklėtoja, kaimynų berniukas, piktoji pardavėja…Tik taip
jausdamasis vaikas yra laimingas. Vaikystė – asmenybės pradžių pradžia.
Bet po truputį ateina realybės suvokimas – jo tėvai, pasirodo, tokie, kaip ir
kiti. Dingsta iliuzija, prasideda nusivylimas, dažniausiai prasiveržiąs
susierzinimu ir apmaudu. Visada šeimoje atsiranda situacija, kada tėvai
pasielgia ne taip, kaip norėtų vaikas, ir tai pastumia jį protestuoti prieš
tėvus, išsakyti savo susierzinimą, nusivylimą, kad jo niekas nesupranta, nemyli.
Tuo laikotarpiu paauglys jaučiasi labai nelaimingas, niekieno nesuprastas, todėl
vienišas; jis labai stengiasi patikti priešingai lyčiai, nori išsiskirti iš
bendraamžių, nori, kad jį pastebėtų, girtų. Iš tikrųjų jis skaudžiai išgyvena
savo nesėkmes, dažnai pradeda nepasitikėti savo jėgomis ir lygindamasis su
kitais nuvertina save. Tačiau šią savo išgyvenimų gamą jis stengiasi paslėpti
nuo kitų: iš pažiūros jis gali atrodyti puikus pirmūnas, kruopštus vidutiniokas,
pareigingas ir paklusnus mokinukas, o gal linksniuojamas visų mokytojų
neklaužada, bet vidinė sumaištis neleidžia jam rasti dvasinės pusiausvyros. Nė
vienas paauglys nėra patenkintas ir savo išvaizda, o akiplėšiškumas ir
nekultūringas elgesys dažniausiai būna gynybos skydas nuo moralizuojančio
mokytojo, nuo tėvų, nepastebinčių paauglio pastangų būti geram, jo, nors ir
mažų, pasiekimų…
Girdėdamas nuolatinę kritiką, paauglys jaučiasi pažemintas ir priima nuostatą,
kad jis blogesnis nei kiti. Jį kamuoja klausimai: ,,Ar galima kuo nors
pasitikėti?“ ,,Ar galima tėvams sakyti tiesą?“, ,,Kodėl aš gyvenu?Ar verta
gyventi?“ Šiame amžiaus periode paaugliui labai svarbu, kad aplinkiniai jo
nebelaikytų vaiku, kad bendrautų su juo kaip su savarankišku žmogumi, galinčiu
priimti svarbius sprendimus, jaučiančiu atsakomybę už savo elgesį.
Subrendusia asmenybe jis pasijunta bendraamžių draugijoje, kurioje formuojamos
vertybės, tvirtinamas bendrumo jausmas. Paaugliui reikia bendraamžių draugijos,
tai neišvengiama ir nereikia tai traktuoti kaip negatyvų reiškinį.
Gaila, bet tėvai ne visada supranta paauglį. Kodėl?
Tėvai irgi gali klysti
,,Vaikas grįžta iš mokyklos namo gerokai vėliau, negu sutarta.“ ,,Jis užsidaro
savo kambaryje su draugais ir nežinia ką veikia.“ ,,Jis be jokios priežasties
atsisako nueiti į parduotuvę.“ ,,Jį tarsi kas pakeitė.“ ,,Su juo negalima ramiai
pasikalbėti – viską daro savaip.“,,Rengiasi baisiai, kalba visokias bjaurastis,
vėlai eina gulti, vėlai grįžta namo, pradėjo blogiau mokytis. Draugai jam
svarbiau už šeimą.“ Tai tik keletas teiginių, kuriuos psichologas išgirsta iš
susirūpinusių savo pasikeitusiu vaiku tėvų.
Žinoma, vaikas keičiasi. Dar visai neseniai buvęs paklusnus vaikas tapo
nebesukalbamas. Tėvai, žinodami, kaip nesaugu pasaulyje, norėtų savo vaiką
apsaugoti nuo visų aplinkinių pavojų, bet jokių perspėjimų, jokių instrukcijų
vaikas neklauso.
Tėvų susirūpinimas dėl pasikeitusio vaiko elgesio visiškai suprantamas.
Kokius išgyvenimus patiria paauglių tėvai?
Kaip ir jų vaikas, tėvai šiuo laikotarpiu taip pat išgyvena praradimo jausmą.
Pirmiausia jie nebetenka autoriteto, kurį vaikystėje buvo susikūręs vaikas.
Vaikystėje vaikas klusniai vykdydavo visus tėvų nurodymus. Dabar bet koks vaiko
neklausymas tėvų traktuojamas kaip nedėkingumas. Įskaudinti tėvai su siaubu
suvokia, kad nebepajėgia kontroliuoti paauglio, tačiau, kaip ir vaikystėje,
stengiasi draudimais įstatyti vaiką į ,,teisingą kelią.“Šitoks jų elgesys tik
išprovokuoja vaiko neigiamą reakciją. Ir kuo griežčiau tėvai kontroliuos vaiką,
kuo imsis griežtesnių auklėjimo priemonių, tuo sulauks griežtesnės vaiko
reakcijos.
Supraskime vienas kitą
Ir vaikai, ir tėvai trokšta vieno – nesipykti. Pasiekti sutarimo galima tik
tada, kai tėvai, remdamiesi gyvenimiška patirtimi ir išmintimi,
nebesivadovaus,,visada teisių tėvų“ ambicijomis. Tik suvokę, kad vaikas išaugo
iš vaikystės amžiaus, tėvai pažvelgs į jį kaip į individualybę, siekiančią
savarankiškumo ir gebančią kai kuriais momentais duoti puikių patarimų net
suaugusiems. Tik gerbdami paauglį tėvai ne tik išsaugos ankstesnius gerus
santykius, bet ir pajus turį patikimą draugą. Pasitikėkite savo vaikais,
leiskite jiems turėti savo nuomonę; priimdami sprendimą, tarkitės su jais. Tėvai
turi įsisąmoninti, kad baigėsi sauskelnių metas, vaikas jau užaugo, ir per
didelis dėmesys jį tik nervina.
Taigi tėvai irgi turėtų pradėti naują savo gyvenimo etapą. Dabar tėvų pareigos
reikalauja kitaip bendrauti su vaiku. Jūs turėtumėte kontroliuoti, kad vaikas
laiku grįžtų namo, paruoštų namų darbus, kad nepraleidinėtų pamokų, kad atliktų
jūsų nurodytus darbus… Tačiau turėtumėte laikytis ir tam tikrų draudimo ribų.
Jeigu liepsite vaikui grįžti žymiai anksčiau, negu liepiama jo draugams, savo
paauglį pastatysite į keblią padėtį. Geriau būkite demokratiškesni – vaikas jums
bus dėkingas.
Nemoralizuokite jo dėl aprangos. Jūsų kategoriškumas vaiką pastūmės rūbus
nusinešti pas draugą ir ten persirengti pagal savo skonį.
Nesinervinkite dėl smulkmenų, geriau ir jūs bent kartą per savaitę išeikite iš
namų – aplankykite draugus, išsiruoškite į teatrą, kino teatrą, eikite
pasivaikščioti.
Be reikalo neįtarinėkite vaikų, kad jie vartoja narkotikus, alkoholį. Jūsų
nuolatinė baimė, drabužių uostymas, kišenių kraustymas iš tikrųjų gali vaiką
pastūmėti pabandyti kvaišalų.
Vaikas turi justi jūsų griežtą nusistatymą laikytis žodžio: prieš pažadėdami
pagalvokite, ar tikrai pildysite pažadą. Jūsų neapgalvoti grasinimai ir
impulsyvios bausmės sulauks tik negatyvios vaiko reakcijos.
Atskleiskite vaikui savo ydas (pvz., jūs išgėrusi kavos dažnai paliekate
neišplautą puoduką, nepadedate į vietą šlepečių). Tegu dėl to vaikas
,,paauklėja“ jus ir pamato, kad jūs irgi žmogus, turintis silpnybių, bet
stengiantis jų atsikratyti. Tuo metu pavaidinkite – vaikas jus bara, o jūs
,,išsproginate“ akis, nutaisote nekaltą išraišką. Vaikams labai patinka
paauklėti tėvus.
Įsidėmėkite:
Paauglystė tęsiasi ne vieną dieną ar savaitę;
Nemoralizuokite vaiko, o nuoširdžiai pakalbėkite su juo, aptarkite iškilusią
problemą;
Išsakykite savo išgyvenimus, o ne kaltinkite vaiką.
Paauglystė – amžiaus tarpsnis, kurį nelengva išgyventi ir jūsų vaikui, ir jums
patiems. Tad tik geranoriškai bendraudami, stengdamiesi neužgauti jauno žmogaus,
parodydami supratingumą, jūs sukursite saugią erdvę, kurioje jūsų vaikas jausis
laimingas.
Parengė Audronė Augulienė
