Vieniems pakanka sportuoti vos keletą kartų per savaitę ir jie sako, jog jaučiasi puikiai, o štai kitiems, rodos, reikia kur kas daugiau: alinančios treniruotės sporto klube, griežta mityba, dalyvavimas varžybose – susipažinkite, taip atrodo profesionaliu sportu užsiimančių sportininkų gyvenimas.
Tad šįkart apie profesionalų sportą – už ar prieš – nusprendėme pasikalbėti su Didžiojoje Britanijoje sporto treneriu dirbančiu Simonu Stoškumi.
Ar dažnai sporto klube matote profesionalių sportininkų, kurie diena iš dienos alina save vien dėl to, kad varžybose pasiektų kuo geresnių rezultatų? Kokį įspūdį apie juos susidarote?
Dirbdamas sporto klube dažnai sutinku profesionalių sportininkų, kurie dalyvauja kūno rengybos varžybose. Dažniausiai britai, kartais iš kitų šalių atvykę sportininkai. Lietuvių profesionalių sportininkų neteko sutikti. Kiekvieną kartą pakalbame sporto tema. Profesionalūs sportininkai matydami, jog domiesi, mielai pasidalina savo patirtimi.
Jie gyvena visiškai kitu ritmu, žiūri į sportą iš profesionalios pusės, ne iš mėgėjiškos kaip dauguma sporto klubo lankytojų. Kiekvieną kartą be galo įdomu pabendrauti, gauti profesionalių patarimų ir tai pritaikyti savo treniruotėse bei treniruojant kitus.
Kaip manote, kokie yra pagrindiniai skirtumai tarp mėgėjiško ir profesionalaus sporto?
Mėgėjiškas ir profesionalus sportas – tai du skirtingi pasauliai, kuriuos sieja tik bendra idėja – sportas. Pirmasis propaguojamas daugelio, dar suprantamas kaip fizinis aktyvumas, kurį renkamės dėl daugybės priežasčių ir tai vis populiarėja visame pasaulyje. Mėgėjiškas sportas neįpareigoja, tai nėra esminis dalykas gyvenime. Žodis mėgėjiškas, jau leidžia suprasti, kad mėgaujamės sportuodami. Didžioji gyvenimo dalis sukasi apie kitus dalykus, ne apie sportą.
Profesionalus sportas – tai gyvenimo būdas, tai kuo sportininkas gyvena nuolatos. Pasiruošimo ciklas, varžybų etapas, atsistatymo ciklas – visa tai susideda iš labai griežtų taisyklių, kurios nulemia rezultatus. Jei sportuoji profesionaliai, tuomet tavo gyvenime sportas yra pirmoje vietoje. Gyveni sporto ritmu visas 24 val., turi aiškius tikslus, sieki jų įdėdamas maksimalias pastangas. Treniruojasi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Mitybos režimas yra sudėtingas ir varginantis, kuriam reikia daug valios pastangų ir laiko virtuvėje. Pasiekti rezultatai, kurie atneša pergalę, yra didžiausias atpildas už įdėtas pastangas, skirtą laiką ir tikėjimą savimi. Mėgėjiškame sporte viso to nėra.
Kaip manote, ar egzistuoja „talentas sportui“ ar visgi tai yra išugdoma savybė ir puikių sporto rezultatų gali pasiekti kone kiekvienas?
Talento sportui galima kažkiek turėti: kūnas gali būti labiau tinkamas būtent pasirinktam sportui, jei buvo pradėta sportuoti tinkamu metu. Esminis dalykas yra juodas darbas, noras, tikėjimas savimi ir meilė sportui.
Žinoma, labai svarbu pradėjus sportuoti, kuo anksčiau atrasti sporto šaką, kurioje gali daugiausiai realizuoti save. Tai pastebi treneriai, tačiau nereikėtų ignoruoti ir vaiko pasirinkimo renkantis sporto šaką. Atsižvelgti reikia į abu esminius dalykus, tai ką įžvelgia treneris ir į kur linksta vaikas. Jei prie viso šito dar turima ir talento, tada galima per kur kas trumpesnį laiką pasiekti labai daug, negu neturint talento. Kryptingas, protingas, reguliarus treniravimasis, tinkamas atsistatymas, noras ir tikėjimas savimi, gali atvesti į sporto aukštumas kiekvieną. Talentingas tinginys, daug blogiau už netalentingą darbštuolį.
Pabaigai – klausimas pamąstymui: Ar profesionalus sportas – tai gyvenimo būdas, kuris greitai gali pavirsti į ligą?
Yra ne vienas žymus sportininkas, kuriam sportas – tai jo gyvenimo būdas, pašaukimas. Ir nesunku suprasti, jog žmogui išties patinka tai, ką jis daro. Štai prisiminkime mūsų auksinę undinėlę – Rūtą Meilutytę, kuriai plaukimas – jos didžiausia gyvenimo aistra, pareikalavusi ne tik daug fizinių, bet ir psichologinių jėgų. Apie tai pasakojama dokumentiniame filme „RŪTA“, kuriame atskleidžiamas nelengvas profesionalios sportininkės gyvenimo kelias ir jos kova su depresija.
Depresija – tai liga su kuria susiduria ne vienas žymus sportininkas. Reikalavimas iš savęs per daug, perfekcionizmas – visa tai pastūmėja į šios ligos gniaužtus. Dar vienas žinomas pasaulio plaukikas –Michealas Phelpsas taip pat ne kartą yra sakęs, jog jis sirgo depresija ir jo gyvenime yra buvę tokių momentų, kuomet galvoje nepaliaujamai sukosi mintys apie savižudybę…
Taigi, jei esate profesionalus sportinininkas, ko gero, teks gerokai apriboti savo socialinį gyvenimą ir audringus vakarėlius iškeisti į ramius vakarus. O štai jei esate tik sportininkas mėgėjas, nieko tokio, jei kartais leisite sau tarsi atitrūkti nuo grandinės ir pasimėgauti žemiškais malonumais.
