Santrauka. Straipsnyje pateikiama, su kokiais sunkumais susiduria kochlearinius implantus naudojantys pacientai, klausydamiesi muzikos. Pateikiami autorių patarimai implantus naudojantiems pacientams, kaip palengvinti klausymosi procesą bei naujai išmokti mėgautis muzikos garsais. Nors suaugusieji, dėvintys kochlearinius implantus, geba efektyviai komunikuoti žodine kalba, didelė dalis pacientų, autorių duomenimis, išreiškia nusivylimą muzikos klausymosi procesu. Autoriai cituoja Lassaletta (2007), kurio tyrime, vertinant suaugusiųjų muzikos klausymosi įpročius, buvo nustatyta, jog tik 50 proc. asmenų, dėvinčių kochlearinius implantus, mėgaujasi muzikos klausymusi. Be to, šis užsiėmimas nėra toks malonus, koks jis buvo iki netenkant klausos [1]. Šie duomenys, anot autorių, sutampa su Gfeller ir bendraautorių rezultatais, kurie taip pat nustatė, jog tik 50 proc. implantuotų suaugusiųjų mėgavosi muzikos klausymosi procesu [2, 3]. Svarstoma, jog šie rezultatai neturėtų stebinti, mat kochleariniai implantai buvo sukurti siekiant priartinti negirdinčius asmenis prie šnekamosios kalbos. Jų pirminėsignalų apdorojimo strategija buvo nukreipta analizuoti ir perteikti verbalinę kalbą, o ne muzikos garsus.
Remiantis Hilbert (1912), kuris nustatė, jog akustinis signalas gali būti išskaidytas į lėtos amplitudės moduliaciją ir aukšto dažnio pastovios amplitudės signalus [4]. Jis atskleidė tai, jog labilios klausos sistemos yra itin svarbios muzikos suvokimui. Tokio pobūdžio informacijos sklidimas per kochlearinius implantus ilgą laiką buvo varžomas ribotų implanto techninių galimybių [5]. Todėl daugelis kochlearinių implantų naudotojų buvo nepatenkinti kochlearinio implanto perduodamais muzikos garsais. Dėl šios priežasties buvo įdiegtos naujos garsų kodavimo sistemos, kurios padėjo pagerinti muzikos klausymosi galimybes kochlearinių implantų naudotojams [6, 7, 8]. Šios naujovės, deja, neleidžia visiems implantų naudotojams mėgautis muzikos klausymosi procesu, o apie 50 proc. implantų naudotojų išlieka nepatenkinti muzikos klausymosi galimybėmis.
Muzikiniai komponentai
Klinikiniuose tyrimuose, analizuojančiuose kochlearinių implantų naudotojų muzikinius gabumus, tyrimui naudojami muzikos garsai dažniausiai būna išskaidyti į „sudedamąsias dalis“, kaip antai: tempą, ritmą, aukščio intervalus ir melodiją, tembrą ir instrumentalizmą [9]. Nors toks požiūris į girdėjimą neatspindi natūralios klausos parametrų, jis padeda suprasti, kodėl kai kurie pacientai nėra patenkinti šiuo girdėjimo procesu. Keli klinikiniai tyrimai nustatė, jog tempas ir ritmas implantų naudotojų yra suvokiamas pakankamai gerai [10, 11], tačiau aukščio intervalų ir melodingumo supratimas yra riboti [3, 10, 11, 12]. Klinikiniais tyrimais nustatyta, jog kochlearinių implantų naudotojai blogai atlieka tono aukščio suvokimo užduotis. Gfeller [12] nustatė, jog gerai girdintys suaugusieji, vidutiniškai nustatydami tono aukštį, apsirinka 1,13 pustonio, tuo tarpu implantų naudotojai vidutiniškai klysta 7,56 pustonio – tai yra daugiau nei puse oktavos. Autoriai pastebi, jog šis skaičius varijuoja nuo 1 iki 24 pustonių. Tačiau, teigiama, jog nors tono aukštis ir yra svarbus, tai nėra pagrindinis veiksnys, lemiantis mėgavimąsi muzika. Yra nemažai asmenų, kurie, nors ir negeba teisingai nustatyti muzikinio tono, nurodo, jog jiems yra malonu klausytis muzikos.
Autorių nuomone, vertinant muzikos suvokimą, reikėtų atsižvelgti į panašių tonų išskyrimą. Gfeller ištyrė 49 suaugusius implantų naudotojus, leisdamas jiems išklausyti 12 žinomų melodijų (Su gimimo diena, Vestuvinis maršas ir t. t.), grotų elektriniu sintezatoriumi [12]. Teisingai atpažintų melodijų vidurkis šioje tiriamųjų grupėje tesiekė 12,6 proc. (rezultatai varijavo nuo 0 iki 46 proc.), tai buvo statistiškai reikšmingai mažiau, lyginant su kontroline grupe (vidurkis 55,1 proc. varijavo nuo 1 iki 68,9 proc.). Kaip teigia autoriai, šis tyrimas nustatė, jog implantų naudotojams labiau patiko pianino nei kitų muzikos instrumentų garsas [12].
Kitame moksliniame tyrime buvo tirta 15 implantus dėvinčių pacientų, kurie taip pat turėjo identifikuoti gerai žinomas dainas – jų teisingų atsakymų vidurkis siekė 62 proc. (20–100 proc.) [13]. Nurodoma, jog šiems rezultatams galėjo įtakos turėti daugelis veiksnių, pavyzdžiui, techniškai naujesni implantai, žemas vyriškas balsas įraše taip pat buvo lengviau pažįstamas nei kiti garsai. Oxenham (2005) teigia, jog naujesni implantai įgalina pažinti nesudėtingas melodijas, kurių diapazonas yra iki 3000 Hz [14]. Literatūroje aprašomas Gfeller ir bendraautorių tyrimas [3] su 51 implantus dėvinčiu suaugusiuoju. Tiriamieji turėjo atpažinti 8 muzikos instrumentus: trimitą, tromboną, fleitą, klarnetą, saksofoną, smuiką, violončelę ir pianiną. Teisingų atsakymų vidurkis siekė 47 proc. tarp implantų naudotojų ir 90 proc. tarp sveikųjų. Bradley tyrime reikėjo atpažinti vieną iš grupių: trimitą, saksofoną, pianiną, fleitą, būgną, tūbą, gitarą, smuiką, moterišką balsą, styginius, vyrišką balsą. Teisingų atsakymų vidurkis tiriamųjų grupėje buvo 58 proc., o kontrolinėje (sveikųjų grupėje) – 99 proc. [5].
Šie tyrimai rodo, jog implantų naudotojai turi dalinę galimybę pažinti skirtingo tembro garsus. Skirtingų muzikos komponentų tyrimai suteikė daug naudingos informacijos, kuri padeda paaiškinti kai kuriuos kylančius nepatogumus ir jų priežastis implantus dėvinčių pacientų grupėje. Muziką reikėtų vertinti kaip daugiakomponentį klausos dirgiklį, kuris susideda iš tempo, ritmo, tembro, skirtingų instrumentų ir t. t. Galimybė teisingai identifikuoti vieną iš parametrų gali padėti išgirsti ir kitus muzikos komponentus [12].
Panašumas padeda suprasti turinį
Autoriai cituoja Kramer, kurio atlikti tyrimai padeda suprasti vadinamąjį klausymą iš atminties [16]. Tyrime buvo grojamos žinomos ir nežinomos dainos gerai girdintiems pacientams bei sekamas jų smegenų aktyvumas funkcinio magnetinio rezonanso tyrimo metu. Trumpi – 2–5 sekundžių segmentai buvo pašalinami iš muzikos kūrinių ir pakeičiami tylos pauzėmis.
Tyrėjai nustatė, jog žinomos dainos labiau aktyvavo klausomųjų sąsajų zonas nei nežinomų dainų tylos pauzės. Šis tyrimas padėjo įrodyti, jog net ir tylos pauzių metu žinomos dainos išprovokuoja klausomąją vaizduotę – t. y. visi tiriamieji pripažino, jog tylos metu žinomos melodijos toliau skambėjo jų mintyse, o nežinomos – ne. Implantų naudotojai dažnai teigia, jog labiau mėgsta klausytis žinomos muzikos, tai veikiausiai įjungia panašius mechanizmus, kaip ir nustatyta Kramer tyrime. Manoma, jog pažįstami garsai gali išprovokuoti muzikinius prisiminimus. Pastarieji gali būti išprovokuojami tiek panašios melodijos, tiek tam tikro muzikinio ritmo ar atitinkamų žodžių.
Grįžimas prie muzikos
Gydytojai, dirbantys su implantus dėvinčiais pacientais, dažnai sulaukia jų klausimų apie muzikos klausymosi procesą po kochlearinės implantacijos operacijos. Autoriai pateikia patarimų, kurie gali būti naudingi pacientams, norintiems klausytis muzikos: Muzikos klausymąsi reikėtų pradėti nuo jau žinomų kūrinių. Jei įmanoma, reikėtų matyti dainų žodžius – tai gali padėti lengviau suprasti klausomą dainą. Vyriški balsai, ypač žemo tembro garsas (bosas, baritonas), padeda lengviau pažinti garso pobūdį. Reikia ieškoti paprastų kūrinių, kuriuose yra tik vienas atlikėjas, groja paprasti instrumentai – klausantis sudėtingų kūrinių, gali būti sunku pažinti muzikos komponentus. Koncertiniai vaizdo įrašai padeda pažinti ne tik muziką, bet ir kartu stebėti atlikėjus. Vaizdo įrašai suteikia galimybę muzikos klausytis kartu skaitant dainos subtitrus, kurie leidžia klausančiajam „sekti“ dainą.
Gyvo garso koncertas nedidelėje grupėje žmonių taip pat gali padėti grįžti prie muzikos klausymosi, ypač jeimuzika, kurios klausomasi, yra žinoma. Muzikos klausytis reikėtų ramioje, tylioje aplinkoje, taip pat derėtų naudoti tiesioginį prisijungimą prie garso šaltinio, taip neleidžiant kitiems trukdžiams įsiterpti į muzikos klausymosi procesą. Asmenys, dėvintys kochlearinius implantus, turėtų kasdien skirti šiek tiek laiko muzikos terapijai. Iš pradžių tai gali būti sunku ir netgi nemalonu, tačiau pamažu potyriai turėtų tapti teigiami.
Pagal Geoff Plant „Music and Cochlear Implants“ ENT and Audiology news Vol 23 No 1 March/April
2014:98-100. parengė gyd. rezid. T. Jakštas, gyd. A. Kuzminienė
Šaltinis: „Lietuvos gydytojo žurnalas”, Nr.2, 2016m.
