Peršalimas ir kovos su juo metodai

Peršalimu paprastai vadinama ūminė virusinė viršutinių kvėpavimo takų  infekcija, kuria susirgus pasireiškia įvairaus sunkumo simptomai, tokie kaip sloga, nosies užsikimšimas, čiaudulys, gerklės skausmas, kosulys, subfebrilus karščiavimas, galvos skausmas ir bendras silpnumas. Peršalimo simptomus gali sukelti įvairūs virusai, tačiau dažniausiai yra skirtingi rinovirusų serotipai, kurių yra daugiau nei šimtas [1]. Kiti vaikams peršalimą galintys sukelti virusai yra koronavirusai, gripo ir paragripo virusai, respiracinis sincitijaus virusas, adenovirusai, enterovirusai, žmogaus metapneumovirusas ir kt. (1 lentelė) [2]. Dėl peršalimo simptomus sukeliančių virusų (rinovirusų, adenovirusų, gripo virusų) serotipų gausos, net ir turint imunitetą vienam serotipui, visada yra tikimybė susidurti su kitu viruso serotipu. Tuo tarpu tokių virusų kaip respiracinis sincitijaus, paragripo ir koronaviruso sukeltoms infekcijoms atsparumas nesusiformuoja net ir kartą jomis persirgus, tačiau pakartotinai susidūrus su šiais virusais infekcija paprastai būna lengvesnės formos ir trunka trumpiau [2–3].

1 lentelė. Dažniausi peršalimą sukeliantys virusai [1, 3, 54]

Epidemiologija

Peršalti galima bet kuriuo metų laiku, tačiau didžiausias paplitimas būdingas rudenį ir žiemą. Šiaurės pusrutulyje, taigi ir Lietuvoje, peršalimo sezonas prasideda rinovirusų sukeliamomis infekcijomis rugsėjo mėnesį, o paragripo virusų – spalio ir lapkričio mėnesiais [4]. Žiemą būdingiausios respiracinio sincitijaus viruso, gripo virusų ir koronavirusų sukeltos infekcijos [5]. Pavasarį (kovo ir balandžio mėnesiais) vėl būdingesnis rinovirusų sukeltas sergamumo pikas. Enterovirusai dažniau sukelia infekcijas vasarą, tačiau tiek enterovirusinės, tiek adenovirusinės infekcijos gali pasireikšti bet kuriuo peršalimo sezono metu [6].

Virusų sukeltų infekcijų plitimui reikšmingi keli perdavimo keliai. Infekcijos plinta per rankas, kai paliečiami užkrėsti žmonės ar daiktai, o vėliau liečiamos akys, nosies ar burnos gleivinė. Kitas svarbus kelias yra lašelinis per orą, kai įkvepiamos smulkios dalelės, kurias čiaudėdami ar kosėdami paskleidžia užsikrėtę asmenys. Reikšmingas yra didesnių dalelių perdavimas artimo kontakto metu, pavyzdžiui, kai sloguojant užsikrėtusiajam dalelės patenka ant nosies ar junginės gleivinių [2]. Dauguma virusinių infekcijų, tarp jų ir rinovirusų, plinta virusais užkrėstomis rankomis liečiant gleivines [7]. Rizika, kad žmogaus žmogui perduos infekciją, priklauso nuo kartu praleisto laiko, kontakto artumo ir skleidžiamo viruso kiekio. Dar prieš 40 metų eksperimentiniuose tyrimuose įrodyta, kad rinovirusų plitimui pakanka 10 sek. rankų kontakto ir nosies ar akių gleivinės lietimo, kad išsivystytų infekcija [8]. Svarbu nepamiršti, kad galima užsikrėsti ne tik tiesioginio kontakto su sergančiuoju metu, bet ir liečiant užkrėstus paviršius. Pavyzdžiui, rinovirusai ant žmogaus odos gyvybingi išlieka apie 2 val., o ant įvairių daiktų paviršių (išskyrus kai kuriuos audinius) – net iki 1 dienos [9–12].

Būdingi simptomai

Nors infekcijos simptomai priklauso nuo sukėlėjo, užsikrėtusiojo imuninio atsako ir amžiaus, dauguma simptomų yra labai panašūs, todėl tiksliai diagnozuoti sukėlėją įmanoma tik atliktus laboratorinius tyrimus [1, 3, 13]. Naujagimiams peršalimas dažniausiai pasireiškia karščiavimu ir sloga, tačiau taip pat gali būti pastebimas irzlumas, pasunkėjęs maitinimas, sumažėjęs apetitas, neramus miegas. Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams dominuojantys simptomai yra nosies užsikimšimas ir sloga.

Prospektyviniame tyrime, kuriame tirtas 81 peršalimo atvejis tarp 5–12 metų vaikų, tėvai turėjo registruoti per pirmąsias 10 ligos dienų pasireiškusius simptomus [13]. Toliau pateikiami tyrime gauti rezultatai:

• nosies užsikimšimas pasireiškė 59 proc. vaikų ligos pradžioje, 88 proc. – 3-iąją dieną, daugiau kaip 75 proc. – 7-ąją dieną;
• slogos pikas registruotas 3-iąją dieną (72 proc.) ir daugiau kaip 50 proc. – 6-ąją dieną;
• kosulys ligos pradžioje fiksuotas 46 proc. tiriamųjų, 1-ąją dieną pasiekė piką – 69 proc., daugiau kaip 50 proc. – 8-ąją dieną;
• čiaudulys 36 proc. vaikų pasireiškė dar ligos pradžioje, 55 proc. –1-ąją dieną, daugiau nei 35 proc. – 6-ąją dieną;
• subfebrilus karščiavimas stebėtas tik 15 proc. ligonių pirmąsias 3 ligos dienas, o vėliau karščiavimo dažnis mažėjo;
• galvos skausmas buvo būdingas 15 proc. ligos pradžioje, 20 proc. –1-ąją dieną, apie 15 proc. – 4-ąją ligos dieną.

Beveik trims ketvirtadaliams tiriamųjų 10-ąją ligos dieną registruoti peršalimui būdingi simptomai [13]. Šio prospektyvinio tyrimo rezultatai sutampa su literatūroje pateiktais duomenimis. Paprastai peršalimo simptomai kūdikiams ir mažiems vaikams piką pasiekia 2–3 ligos dieną ir palaipsniui išnyksta per 10–14 dienų [13, 14].

Komplikacijos

Kartais peršalimas gali atrodyti kaip nesudėtinga liga, tačiau laiku nesiimant tinkamų priemonių gali išsivystyti įvairių su kvėpavimo takų infekcijomis susijusių komplikacijų. Viena jų – ūminis vidurinis otitas. Daugumai peršalimu sergančių vaikų būdingi slėgio pokyčiai vidurinėje ausyje, o tai gali sukelti vidurinį otitą. Vidutiniškai nuo trečdalio iki pusės peršalimo atvejų sukelia ūminį vidurinį otitą, pasireiškiantį būgnelio uždegimu ir skysčiu vidurinėje ausyje, tačiau pūlingo otito atvejų stebima kur kas mažiau (5–19 proc. peršalimo atvejų) [15–18].

Virusinės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos yra vienas svarbiausių bakterinio sinusito išsivystymo rizikos veiksnių. Vaikams bakterinis sinusitas išsivysto nuo 6 iki 13 proc. virusinėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis sergančių vaikų. Antrinę bakterinę infekciją reikėtų įtarti, jei peršalimo simptomai tęsiasi ir būklė negerėja daugiau kaip 10 dienų, pasireiškia sunkūs simptomai (febrilus karščiavimas, pūlingos išskyros iš nosies, sunki bendra būklė) ir jei simptomai blogėja (gausėja sloga, kosulys, pasireiškia nauja karščiavimo banga) [16].

Apatinių kvėpavimo takų infekcijos, tokios kaip pneumonija, nėra dažna peršalimo komplikacija. Ją reikėtų įtarti esant naujai karščiavimo bangai ar užsitęsus kosuliui. Be to, virusinės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos gali sukelti švokščiantį alsavimą ir astmos paūmėjimą [19–22].

Gydymas

Peršalimo sukeltiems simptomams malšinti rekomenduojamos įvairios priemonės. Kaip ir sergant kitomis kvėpavimo takų infekcijomis, pacientams rekomenduojama vartoti pakankamai skysčių, siekiant suskystinti išskyras ir sudrėkinti kvėpavimo takų gleivinę [23]. Šilti skysčiai (pvz., arbata, sultinys) ramina gleivinę, atpalaiduoja kvėpavimo takus ir palengvina gleivių iš nosies pasišalinimą (dėl šiltų garų poveikio) [23–25].

Kitas nebrangus, nekenksmingas ir naudingas metodas yra išorinis druskos tirpalų naudojimas. Druskos tirpalais plaunant nosies ertmę, pašalinamos gleivės ir jose esantys mikrobai, pagerinamas mukociliarinis klirensas, sukeliama vazokonstrikcija. Galimas nepageidaujamas poveikis – gleivinės sudirginimas, rečiau – kraujavimas iš nosies. Galimi įvairūs druskos tirpalų panaudojimo metodai. Kūdikiams druskos tirpalai gali būti naudojami nosies lašų pavidalu ar plaunant su nosies aspiratoriumi, o vyresniems vaikams naudojami purškalai ar įvairios nosies praplovimo metodikos [26]. 2015 metais atliktos sisteminės apžvalgos, peržiūrėjus 5 atsitiktinės imties tyrimus (įtraukti 544 vaikai ir 205 suaugusieji), išvadose teigiama, kad druskos tirpalų išorinis panaudojimas palengvina viršutinių kvėpavimo takų simptomus. Didžiausio tyrimo išvadose teigiama, kad druskos tirpalų naudojimas šiek tiek palengvino simptomus, sumažino kitų gydymo metodų poreikį, sumažino ligos simptomų pasikartojimą ir dienų dėl ligos mokykloje nebuvimą [27–28].

Dar vienas pagalbinis metodas – oro drėkinimas. Nors oro drėkinimo patalpose nauda nėra išsamiai ištirta, vėsių garų garintuvai sudrėkina orą, sudarydami sąlygas lengviau pasišalinti nosies išskyroms [29–30]. Svarbu laikytis gamintojo nurodytų garintuvo valymo rekomendacijų, siekiant išvengti papildomų infekcijų ar inhaliacijų sukelto kvėpavimo takų pažeidimo [31–33]. Karštų garų inhaliacijos sergant peršalimu nėra rekomenduojamos. 2017 metais atliktoje sisteminėje apžvalgoje buvo vertinti 6 atsitiktinės imties tyrimų, kuriuose tirtas pakaitinto oro inhaliacijų poveikis peršalimo simptomams, rezultatai buvo prieštaringi, o viename jų teigiama, kad tokių garų naudojimas nepalengvino ūminių kvėpavimo takų infekcijų simptomų [34–35].

Tėvams svarbu suteikti informaciją, kad peršalimo simptomų medikamentais gydyti nereikia, išskyrus atvejus, kai jie trikdo kasdienę vaiko veiklą, pavyzdžiui, sutrinka miegas, sunku gerti ir valgyti, nuolat jaučiamas didelis diskomfortas, kt. Esant indikacijoms, peršalimo simptomams gydyti neretai pasirenkami įvairūs nereceptiniai medikamentai, kurie naudojami pavieniui ar yra derinami su kitais vaistais (pvz., antihistamininiai, dekongestantai, mukolitikai, kosulį slopinantys ar atsikosėjimą gerinantys vaistai, antipiretikai) [36].

Jei pirmosiomis peršalimo dienomis vargina karščiavimas, galima vartoti antipiretikus, tokius kaip acetaminofenas (kūdikiams nuo 3 mėnesių) ar ibuprofenas (kūdikiams nuo 6 mėnesių), tačiau rekomenduojama dėl dozės pasitarti su gydytoju ar vaistininku, siekiant išvengti perdozavimo [37].

Ne mažiau diskomforto vaikams sukelia peršalimui būdingi simptomai – nosies užsikimšimas ir sloga, neretai trikdantys kūdikių ir mažų vaikų girdymą, maitinimą [38]. Šiems simptomams malšinti gali būti pasirenkami anksčiau minėti druskos tirpalai (purškalai, lašai, praplovimų metodikos), pakankamas skysčių vartojimas ir oro drėkinimas [39]. Metaanalizėje išanalizavus 35 studijas (įtraukta beveik 9 tūkst. pacientų), įvertintas antihistamininių preparatų panaudojimas viršutinių kvėpavimo takų infekcijų sukeltiems simptomams mažinti. Statistiškai patikimo simptomų (nosies užsikimšimas, sloga, čiaudulys) pagerėjimo nenustatyta, tačiau sudėtinės terapijos dekongestantais metu stebėtas būklės pagerėjimas [40]. Kitoje apžvalgoje teigiama, kad vartojant išorinius dekongestantus nustatytas statistiškai reikšmingas pagerėjimas vertinant nosies užsikimšimą (6proc. pagerėjimas, PI 95 proc. 3–9 proc.) [41]. Dekongestantai gali būti vartojami peroraliniu būdu (pseudoefedrinas, fenilefrinas) ar išoriškai (oksimetazolinas, ksilometazolinas, fenilefrinas), jie sukelia vazokonstrikciją nosies gleivinėje, todėl dažniausiai juos rekomenduojama vartoti 2–3 dienas, siekiant išvengti nepageidaujamų reiškinių [2, 42].

Kitas dažnas peršalimo simptomas – kosulys. Neretai tėvai vaikams stengiasi duoti kosulį slopinančius preparatus, tačiau būtina žinoti, kad kosint pasišalina kvėpavimo takuose susikaupusios išskyros, o slopinant kosulį sustabdomas šis natūralus organizmo apsauginis mechanizmas [36, 43]. Siekiant palengvinti atsikosėjimą, reikėtų pirmenybę teikti jau anksčiau minėtiems metodams (gerti šiltus skysčius, vartoti medų, pastiles), o ne įvairiems kosulį veikiantiems medikamentams [44]. Nors yra atlikta daug įvairių tyrimų su kosulį ir slogą veikiančiais medikamentais (antihistamininiais, intranazaliniais gliukokortikoidais, kosulį slopinančiais vaistais, mukolitikais, bronchodilatatoriais), teigiamas jų poveikis, palyginti su placebu, slopinant peršalimo simptomus, nėra įrodytas [38, 45–49].

Peršalimo prevencija

Siekiant išvengti peršalimo simptomų, rekomenduojama laiku imtis profilaktinių priemonių. Būtina laikytis higienos rekomendacijų (rankų plovimas, vengti liesti burną, nosį ar akis), kuriomis galima apsisaugoti nuo infekcijų plitimo. Tyrimais įrodytas mažesnis infekcijos perdavimas rankas dezinfekuojant alkoholiniais dezinfekantais ar virucidiniais preparatais (jodu, salicilo rūgštimi, pirogliutamo rūgštimi) [50–52]. Taip pat naudingas paviršių dezinfekavimas, siekiant sumažinti virusų plitimą [53]. Žolinių preparatų, vitamino C ir D, cinko ir probiotikų vartojimas yra paplitęs, tačiau nėra moksliškai įrodytas jų efektyvumas peršalimo prevencijai.

Aistė Aleknaitė
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos

LITERATŪRA

1. Heikkinen T, Järvinen A. The common cold. Lancet 2003; 361:51.
2. Pappas DE, Hendley JO. The common cold and decongestant therapy. Pediatr Rev 2011; 32:47.
3. Kirkpatrick GL. The common cold. Prim Care 1996;23:657.
4. Monto AS. The seasonality of rhinovirus infections and its implications for clinical recognition. Clin Ther 2002;24:1987.
5. Sung RY, Murray HG, Chan RC, et al. Seasonal patterns of respiratory syncytial virus infection in Hong Kong: a preliminary report. J Infect Dis 1987;156:527.
6. Hendley JO. Epidemiology, pathogenesis, and treatment of the common cold. Semin Pediatr Infect Dis 1998;9:50.
7. Hendley JO, Gwaltney JM Jr. Mechanisms of transmission of rhinovirus infections. Epidemiol Rev 1988; 10:243.
8. Gwaltney JM Jr, Moskalski PB, Hendley JO. Hand-to-hand transmission of rhinovirus colds. Ann Intern Med 1978; 88:463.
9. Hendley JO, Wenzel RP, Gwaltney JM Jr. Transmission of rhinovirus colds by self-inoculation. N Engl J Med 1973;288:1361.
10. Gwaltney JM Jr, Hendley JO. Transmission of experimental rhinovirus infection by contaminated surfaces. Am J Epidemiol 1982;116:828.
11. Winther B, McCue K, Ashe K, et al. Environmental contamination with rhinovirus and transfer to fingers of healthy individuals by daily life activity. J Med Virol 2007; 79:1606.
12. Winther B, McCue K, Ashe K, et al. Rhinovirus contamination of surfaces in homes of adults with natural colds: transfer of virus to fingertips during normal daily activities. J Med Virol 2011;83:906.
13. Pappas DE, Hendley JO, Hayden FG, Winther B. Symptom profile of common colds in school-aged children. Pediatr Infect Dis J 2008;27:8.
14. Hay AD, Wilson AD. The natural history of acute cough in children aged 0 to 4 years in primary care: a systematic review. Br J Gen Pract 2002;52:401.
15. Winther B, Alper CM, Mandel EM, et al. Temporal relationships between colds, upper respiratory viruses detected by polymerase chain reaction, and otitis media in young children followed through a typical cold season. Pediatrics 2007;119:1069.
16. Revai K, Dobbs LA, Nair S, et al. Incidence of acute otitis media and sinusitis complicating upper respiratory tract infection: the effect of age. Pediatrics 2007;119:e1408.
17. Armengol CE, Hendley JO, Winther B. Occurrence of acute otitis media during colds in children younger than four years. Pediatr Infect Dis J 2011;30:518.
18. Hendley JO. Clinical practice. Otitis media. N Engl J Med 2002;347:1169.
19. Murphy CG, van de Pol AC, Harper MB, Bachur RG. Clinical predictors of occult pneumonia in the febrile child. Acad Emerg Med 2007;14:243.
20. Gern JE. Viral respiratory infection and the link to asthma. Pediatr Infect Dis J 2008; 27:S97.
21. Heymann PW, Carper HT, Murphy DD, et al. Viral infections in relation to age, atopy, and season of admission among children hospitalized for wheezing. J Allergy Clin Immunol 2004; 114:239.
22. Tarlo SM, Broder I, Corey P, et al. A case-control study of the role of cold symptoms and other historical triggering factors in asthma exacerbations. Can Respir J 2000; 7:42.
23. World Health Organization. Cough and cold remedies for the treatment of acute respiratory infections in young children, 2001. Interneto prieiga [2018-09-08]: http://www.who.int/maternal_child_adolescent/documents/fch_cah_01_02/en/
24. Saketkhoo K, Januszkiewicz A, Sackner MA. Effects of drinking hot water, cold water, and chicken soup on nasal mucus velocity and nasal airflow resistance. Chest 1978; 74:408.
25. Sanu A, Eccles R. The effects of a hot drink on nasal airflow and symptoms of common cold and flu. Rhinology 2008; 46:271.
26. Achilles N, Mösges R. Nasal saline irrigations for the symptoms of acute and chronic rhinosinusitis. Curr Allergy Asthma Rep 2013; 13:229.
27. King D, Mitchell B, Williams CP, Spurling GK. Saline nasal irrigation for acute upper respiratory tract infections. Cochrane Database Syst Rev 2015; :CD006821.
28. Slapak I, Skoupá J, Strnad P, Horník P. Efficacy of isotonic nasal wash (seawater) in the treatment and prevention of rhinitis in children. Arch Otolaryngol Head Neck Surg 2008; 134:67.
29. Parental instruction sheets. The common cold. In: Textbook of Pediatric Emergency Medicine, 6th, Fleisher GR, Ludwig S (Eds), Lippincott Williams & Wilkins, Philadelphia 2010. p.1894.
30. American Academy of Pediatrics. Caring for a child with a viral infection. Interneto prieiga [2018-09-08]: http://www.healthychildren.org/English/health-issues/conditions/ear-nose-throat/pages/Caring-for-a-Child-with-a-Viral-Infection.aspx
31. Joly JR, Déry P, Gauvreau L, et al. Legionnaires’ disease caused by Legionella dumoffii in distilled water. CMAJ 1986; 135:1274.
32. Daftary AS, Deterding RR. Inhalational lung injury associated with humidifier „white dust”. Pediatrics 2011; 127:e509.
33. Volpe BT, Sulavik SB, Tran P, Apter A. Hypersensitivity pneumonitis associated with a portable home humidifier. Conn Med 1991; 55:571.
34. Singh M, Singh M, Jaiswal N, Chauhan A. Heated, humidified air for the common cold. Cochrane Database Syst Rev 2017; 8:CD001728.
35. Little P, Moore M, Kelly J, et al. Ibuprofen, paracetamol, and steam for patients with respiratory tract infections in primary care: pragmatic randomised factorial trial. BMJ 2013; 347:f6041.
36. World Health Organization. Cough and cold remedies for the treatment of acute respiratory infections in young children, 2001. Interneto prieiga [2018-09-08]: http://whqlibdoc.who.int/hq/2001/WHO_FCH_CAH_01.02.pdf
37. Kim SY, Chang YJ, Cho HM, et al. Non-steroidal anti-inflammatory drugs for the common cold. Cochrane Database Syst Rev 2015; :CD006362.
38. Kelly LF. Pediatric cough and cold preparations. Pediatr Rev 2004; 25:115.
39. Gadomski A, Horton L. The need for rational therapeutics in the use of cough and cold medicine in infants. Pediatrics 1992; 89:774.
40. Sutter AI, Lemiengre M, Campbell H, Mackinnon HF. Antihistamines for the common cold. Cochrane Database Syst Rev. 2003; (3):CD001267
41. Taverner D, Latte J. Nasal decongestants for the common cold. Cochrane Database Syst Rev. 2007 Jan 24; (1):CD001953.
42. Morales-Carpi C, Torres-Chazarra C, Lurbe E, et al. Cold medication containing oral phenylephrine as a cause of hypertension in children. Eur J Pediatr 2008; 167:947.
43. Use of codeine- and dextromethorphan-containing cough remedies in children. American Academy of Pediatrics. Committee on Drugs. Pediatrics 1997; 99:918.
44. Paul IM, Beiler JS, Vallati JR, et al. Placebo effect in the treatment of acute cough in infants and toddlers: a randomized clinical trial. JAMA Pediatr 2014; 168:1107.
45. Paul IM, Yoder KE, Crowell KR, et al. Effect of dextromethorphan, diphenhydramine, and placebo on nocturnal cough and sleep quality for coughing children and their parents. Pediatrics 2004; 114:e85.
46. Hayward G, Thompson MJ, Perera R, et al. Corticosteroids for the common cold. Cochrane Database Syst Rev 2015; :CD008116.
47. Schroeder K, Fahey T. Should we advise parents to administer over the counter cough medicines for acute cough? Systematic review of randomised controlled trials. Arch Dis Child 2002; 86:170.
48. Smith SM, Schroeder K, Fahey T. Over-the-counter (OTC) medications for acute cough in children and adults in community settings. Cochrane Database Syst Rev 2014; :CD001831.
49. Shields MD, Bush A, Everard ML, et al. BTS guidelines: Recommendations for the assessment and management of cough in children. Thorax 2008; 63 Suppl 3:iii1.
50. American Academy of Pediatrics. Management and prevention of infectious diseases. In: Red Book: 2018 Report of the Committee on Infectious Diseases, 31st ed, Kimberlin DW, Brady MT, Jackson MA, Long SS (Eds), American Academy of Pediatrics, Itasca, IL 2018. p.125.
51. Lee GM, Salomon JA, Friedman JF, et al. Illness transmission in the home: a possible role for alcohol-based hand gels. Pediatrics 2005; 115:852.
52. Sandora TJ, Taveras EM, Shih MC, et al. A randomized, controlled trial of a multifaceted intervention including alcohol-based hand sanitizer and hand-hygiene education to reduce illness transmission in the home. Pediatrics 2005; 116:587.
53. Gwaltney JM Jr, Hendley JO. Transmission of experimental rhinovirus infection by contaminated surfaces. Am J Epidemiol 1982; 116:828.
54. Pappas DE, Hendley JO. The common cold. In: Principles and Practice of Pediatric Infectious Diseases, 3^rded, Long SS, Pickering LK, Prober CG (Eds), Churchill Livingstone, Philadelphia 2008. p.203.