Istorija.
Imbieras į Europą pateko iš pietryčių Azijos. Pirmieji jo atvežė romėnai, bet tuomet šis augalas buvo žinomas tik Viduržemio jūros teritorijoje, nes nemažai kainavo ir buvo prieinamas tik pasiturintiems gyventojams. Šiandien daugiausia imbiero užauginama Jamaikoje, Indijoje, Kinijoje, Fidžyje, Indonezijoje ir Australijoje. Imbieras yra vienas iš labiausiai paplitusių vaistinių augalų medicinoje. Imbieras nuo seno garsėja savo priešuždegiminėmis ir karščiavimą mažinančiomis savybėmis. Jis taip pat slopina pykinimą bei vėmimą, skatina apetitą. Senovės indų gydytojai jį naudojo sąnarių uždegimų gydymui. Tradicinėje kinų medicinoje imbiero arbata buvo slopinami pilvo skausmai, jos duodavo gimdyvėms prieš gimdymą, skatindami taisyklingą vaisiaus padėtį ir siekdami išvengti sėdyninės pirmeigos. Juo taip pat nuo seno gydomas rytinis pykinimas.
Be to, pastebėta, kad imbieras yra efektyvi priemonė, šalinanti jūros ligos požymius ir vestibuliarinio aparato sutrikimus, kurių gali atsirasti jodinėjant ar skraidant lėktuvais. Kartu imbieras įveikia ne tik pykinimą, bet ir silpnumą, galvos svaigimą, šaltą prakaitą.
Imbiero sudėtyje yra medžiagos zingabaino, kuris užmuša parazitų kiaušinėlius. Japonai šia imbiero savybe naudojasi ruošdami suši, kuris tradiciškai valgomas tik su raugintu imbieru. Liaudies medicinoje imbiero šaknis naudojama kaip gydomoji priemonė, o kulinarijoje – kaip prieskonis. Maistas su imbieru yra lengvesnis, geriau įsisavinamas. Prieskonis suteikia kiek aštroką skonį.
Imbiero arbata su medumi ir citrina
Reikės vienodo kiekio imbiero šaknų, citrinos ir medaus. Imbiero šaknį nulupti, citrinas gerai nuplauti, bet nelupti. Imbierą ir citrinas susmulkinti virtuviniu kombainu, (galima dar sutarkuoti ). Tada viską sumaišyti su medumi, sudėti į indelius ir gerti, užpylus karštu, bet ne verdančiu vandeniu. Užtenka maždaug 2 arbatinių šaukštelių vienam puodeliui. Stiprina imunitetą, tinka peršalus.