Geležis priklauso būtinųjų mikroelementų, be kurių negali egzistuoti jokia gyva ląstelė, sąrašui. Ji būtina raudonųjų kraujo kūnelių – eritrocitų – gamybai, jos yra kai kuriuose fermentuose bei raumenų baltymuose. Žmogaus organizme yra 3–5 g geležies. Per parą suaugusiam vyrui reikia apie 10 mg, moteriai – 15 mg. Paauglystės, nėštumo bei maitinimo krūtimi laikotarpiu geležies reikia daugiau.
Geležies pasisavinimas iš augalinio maisto priklauso nuo dviejų pagrindinių faktorių: geležies atsargų organizme bei jos sąveikos su kitomis medžiagomis. Geležies pasisavinimas kinta priklausomai nuo turimų šio mineralo atsargų: joms mažėjant, geležis iš maisto pasisavinama efektyviau; ir priešingai – jei geležies pakanka, ji iš maisto pasisavinama prasčiau. Teigiamą įtaką geležies pasisavinimui turi vitaminas C ir kitos organinės rūgštys (išskyrus oksalo), o neigiamą – taninai bei fitino rūgštis.
Tyrimais nustatyta, kad vitaminas C, kuris randamas tik augaluose, geležies pasisavinimą gali padidinti iki 6 kartų. Tačiau reikėtų vengti oksalo rūgšties, kurios yra špinatuose, rūgštynėse ir rabarbaruose. Dažnai vartojant šiuos augalus, gali suprastėti geležies pasisavinimas.
Moterys netenka gerokai daugiau geležies nei vyrai, todėl jas dažniau kamuoja geležies stokos anemija. Tai susiję su mėnesinių kraujavimais ir nėštumu. Atlikus mokslinius tyrimus, paaiškėjo, kad geležies stoka gali lemti smegenų veiklos sutrikimus.
Vaikams geležies trūkumas mažina mokymosi galimybes bei turi įtakos jų elgesiui.
Parengta pagal www. nutritiondata.com ir kt. šaltinius