Ambicijų karo kaina – vaiko sveikata

Skyrybomis šiandien, atrodo, nenustebinsime nei giminių, nei kaimynų – besiskirianti pora daugeliui atrodo normalus dalykas. Bėda, kad tai, kas suaugusiesiems atrodo išgyvenama ir pateisinama dėl jų ambicijų, vaikams tampa nepakeliama našta ir negrįžtamai žaloja jų sveikatą. Juolab jei vaiku nepasidalijama viešai.

Vaikas nusavinamas

Neseniai žiniasklaidos priemones apskriejo dar viena žinia apie besiskiriančių tėvų vaiko dalybas – naktį iš mamos namų pavogta pusantrų metų dukrytė. Nustatyta, kad tai padarė jos tėvas ir vaiko senelė. Akivaizdu, kad vaikas tampa tėvų nesutarimo dėl jo globos taikiniu arba, kaip sako vaikų ir paauglių psichiatras docentas Darius Leskauskas, vaiką siekiama nusavinti.

Po oficialių skyrybų vienas tėvų, kuriam yra priskirta vaiko globa, neleidžia jam bendrauti su kitu. Jis ima elgtis taip, tarsi vaikas kito tėvo visiškai neturėtų – neleidžiama ne tik bendrauti, bet ir kalbėti apie jį, atvirai laikyti jo nuotraukas, o pasitaikius progai net kartu negyvenantis tėtis/mama žeminami vaiko akivaizdoje. „Toks šeimos bendravimas po skyrybų, deja, dažnai pasitaiko. Siekį išbraukti iš vaiko atminties vieną iš tėvų specialistai vadina vaiko nusavinimu. Vaikas apskritai tėvų skyrybas vertina kaip skaudų netekimą, praradimą: jis praranda ne tik pilną šeimą, bet ir galimybę kasdien matyti vieną brangiausių žmonių – tėtį arba mamą. Neleisdami bendrauti su vienu tėvų, vaiką traumuojame dar stipriau, pažeidžiame jo psichinę sveikatą“, – teigia patyręs gydytojas.

Skyrybos – ilgas procesas, jos kartais tęsiasi ne tik ištisus mėnesius, bet ir metus. Išgyvendamas išsiskyrimo skausmą vaikas gali pradėti net kaltinti save: gal jis buvo negeras, kad tėvai negalėjo gyventi kartu? Jam kyla nevisavertiškumo jausmas, jis save nuvertina, ima nepasitikėti savimi. Kartais, pasak specialisto, vaikai nuo aplinkinių net slepia faktą, kad tėvai skiriasi ar jau yra išsiskyrę.

Visas gyvenimas – šeima ir namai

Kokio amžiaus vaiką tėvų skyrybos ir su jomis susiję išgyvenimai gali labiausiai pažeisti vaiką?

Docento D.Leskausko nuomone, iki metų amžiaus vaikui neišlieka sąmoningų prisiminimų apie stiprius išgyvenimus, dar tik formuojasi prisirišimas prie tėvų, todėl tėvų skyrybos jam neturi tokios didelės įtakos kaip vyresniame amžiuje. Kiek paaugęs vaikas vis labiau prisiriša prie tėvų, jam jie yra visas pasaulis ir visas jo gyvenimas. Sveikam kiekvieno vaiko vystymuisi geriausia turėti abu tėvus.

Sulaukęs paauglystės vaikas pradeda atitolti nuo tėvų, daugiau dėmesio skirti bendravimui su bendraamžiais, kurie užima vis didesnę paauglio laiko ir gyvenimo dalį. Tačiau išgyvenimai namuose ir paauglystėje palieka pėdsakų. Išsiskyrusių ar besiskiriančių tėvų paauglys gali tapti agresyvesnis, piktesnis – taip jis reaguoja į tėvų nesutarimus, įvykius namie. Tai psichiatrai vadina elgesio sutrikimais. Ypač nelengva tokį paauglį suvaldyti vienišai mamai, kuri negali daug laiko skirti vaikui, mat turi uždirbti pragyvenimui.

Ir tai dar ne viskas. „Paprastai šeimai skiriantis dalijamas turtas, ir vaikas su vienu iš tėvų persikelia gyventi kitur ar net išvažiuoja į užsienį, vaikui tenka keisti mokyklą. Tai ne ką mažesni išgyvenimai, turintys įtakos jo psichologinei sveikatai“, – pastebi gydytojas.

Be to, paauglys už tėvų problemas bando prisiimti atsakomybę, šeimos nesklandumus bando slėpti nuo bendraamžių. Kodėl? Jis bijo bendraamžių pašaipų, pajuokos, bijo būti kitoks nei kiti jo draugai.

Išgyvenimų kaina – sveikatos sutrikimai

Pasak D.Leskausko, bet kokio amžiaus vaiką, išgyvenantį ne savo amžiui būdingas problemas, lydi atsiskyrimo, praradimo baimė, tai pakerta jo pasitikėjimą savimi. „Vaikas gali būti nusivylęs, piktas, net agresyvus, reikalaujantis neadekvataus dėmesio iš aplinkinių, prieštaraujantis bet kam ir bet kada. Tiesa, tokie dažniau tampa berniukai, mergaitės dažniau užsidaro, atsiriboja, joms būdingos depresinės nuotaikos“, – sako psichiatras. Tai gali išsivystyti į įvairias psichines, psichosomatines ligas. Paprastai tokie žmonės suaugę sunkiau išgyvena įvairius pasikeitimus, stresą, dažniau patiria nerimą, jiems yra didesnė rizika susirgti depresija. Tai, pasak gydytojo, parodo nemažai klinikinių tyrimų.

Šie sutrikimai tiek paauglystėje, tiek suaugus paprastai gydomi psichoterapija, o kartais prireikia ir medikamentų.

Ne kiekvienos skyrybos – blogis

Doc. D. Leskauskas kartu su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rezidentais pernai atliko tyrimą, kad įvertintų, kaip tėvų skyrybos paveikia vaiko savijautą. Buvo apklausti 11–18 metų paaugliai iš pilnų ir išsiskyrusių šeimų. „Specialiai nutarėme apklausti tik vaikus, kad jų pačių akimis pamatytume, kaip jie išgyvena tėvų skyrybas. Mat suaugusių žmonių – tėvų, mokytojų – požiūris į skyrybas ir į vaiko psichologinę sveikatą skiriasi nuo paties vaiko. Tyrimo rezultatai metodologiškai patvirtino tai, ką vaikų psichiatrai pastebi savo darbe – tėvų skyrybos yra stiprus emocinis stresas vaikams, paliekantis pėdsaką jų vėlesniame gyvenime“, – pasakoja D.Leskauskas.

Įdomu tai, kad trečdalis apklaustų vaikų teigė, jog po tėvų skyrybų santykiai jų šeimoje ir paties vaiko santykiai su atskirai gyvenančiu tėvu tik pagerėjo. Nemaža dalis jų geriau vertino ir savo savijautą. Galime manyti, kad šie teigiami pokyčiai įvyko, nes pasibaigė nuolatinė įtampa šeimoje ir paties vaiko nerimas dėl to, kas vyksta tarp tėvų. Tačiau apie 20 proc. apklaustųjų pažymėjo, kad šie santykiai pablogėjo, ir daugumai jų tai neigiamai paveikė emocinę savijautą ir elgesį. Spėjama, kad taip atsakė vaikai, kurie ir po tėvų skyrybų patiria įtampą, yra įtraukiami į besitęsiančias kovas.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Gyd. D.Leskauskas mano, jog nuolatinis gyvenimas nedarnioje šeimoje, nuolatiniai barniai, nemeilė ne mažiau žeidžia vaiko psichiką. „Tenka gydyti ne vieną vaiką, kurių šeimose didelės tėvų santykių problemos dėl įvairių priežasčių buvo slepiamos. Tėvai, sukūrę šias problemas, gyvena toliau, visuomenėje laikoma idealia šeima, tačiau nuo vaiko nieko nepaslėpsi… Jis šeimos negandas išgyvena skaudžiau ir jautriau, nei mums atrodo. Neretai tai pasireiškia įvairiomis baimėmis ar tokiais psichosomatiniais sutrikimais, kaip lėtiniai skausmai, šlapimo nelaikymas, anoreksija, “ – sako gydytojas. Tad gyvenimas suvaidintoje šeimoje ne mažiau pavojingas vaiko sveikatai nei skyrybos. Bėda, kad pradėję skyrybas tėvai „pamiršta“ vaiką, jo sveikatą ir paiso tik savų ambicijų. Pamirštama, kad jei jau reikia skirtis, tai reikia daryti kuo mažiau traumuojant vaiką ir vėliau leisti jam bendrauti su visais buvusios šeimos nariais, palaikyti jo pagarbą jiems. Nuo mūsų poelgių, nuo to, kaip klostosi jo santykiai su abiem tėvais, seserimis, broliais, seneliais, didžia dalimi priklauso vaiko psichologinė, psichinė ir net fizinė sveikata dabar ir ateityje. Taisyklė viena – vaikas turi bendrauti su abiem išsiskyrusiais tėvais. Pasak D.Leskausko, išimtis gali būti viena – jei vienas iš tėvų naudojo smurtą ar kitus neleistinus veiksmus prieš vaiką ir tai yra įrodyta, tuomet galime kalbėti apie bendravimo apribojimą.

Viešumo įtaka

Apie vaiko nepasidalijimą dažnai kalbama viešai. Taip atsitinka, jei nesutaria ir pradeda skyrybų bylą žinomos ar net dirbtinai žiniasklaidos žinomomis sukurtos poros, kurios sulaukia didesnio visuomenės dėmesio nei eilinė santuoka. Kaip jaučiasi tokios šeimos atžala? Ką vaikas išgyvena, kai atsivertęs interneto žinių puslapį skaito apie savo šeimos skyrybų detales, neretai žurnalistų dar „pagražintas“?

Gydytojo atsakymas vienareikšmiškas – vaikas išgyvena stiprų gėdos jausmą, stresą, pyktį. „Paviešintas vaiko šeimos gyvenimas, ypač jo detalės, sukelia didelį rezonansą jo aplinkoje – kieme, mokykloje t.y. visur, kur lankosi vaikas. Jis neišvengiamai bus pašieptas, apkalbėtas, jį gali net įžeidinėti, iš jo šaipytis. Be to, vaiką ima slėgti didžiulė ne pagal jo amžių ir pečius atsakomybė už savo tėvų problemas, klaidas, kurių jie patys negalėjo išspręsti“, – sako gydytojas. Tai jo atmintyje paliks spaudą visam gyvenimui.

Tegul jūsų vaiko sveikata būna svarbesnė už vienadienes ambicijas.