Turbūt natūraliai susiklostė, kad atšalus orams pradedame valgyti riebesnį maistą – organizmas turi sukaupti gyvybinių galių, padėsiančių išgyventi žiemą ir pavasarį. Reikėtų valgyti daug rūgščių ir aštrių produktų, kurie gerina skrandžio darbą, stiprina organizmą ir padeda jam ruoštis žiemai, ne veltui šiam metų laikui prisisūdome ir prisiraugiame daržovių ir grybų.
Sakoma, kad lietuvis be mėsos – ne lietuvis. O lietuviai, kaip žinome, ypač mėgsta kiaulieną, riebią mėsos rūšį. Tačiau pastebėtina, kiaulienos mūsų protėviai nevalgydavo kasdien, kaip kai kas darome šiandien. Tai lėmė keli dalykai – tradicijos ir metų laikų kaita. Mat rudenį dažniau pjaudavo avis, žąsis, o štai kiaules skersdavo dažniausiai jau žiemą. Be to, juk niekas visos mėsos nesuvalgydavo šviežios, nemažai lašinių parūkydavo ar pasūdydavo, pasidarydavo dešrų ir skilandžių, kurie sukabinti ar padėti sulaukdavo ir vasaros darbymečio. O ir virdamos mėsą, gamindamos riebius patiekalus šeimininkės nepamiršdavo įberti prieskonių, ypač – šalavijo lapelių.
Pienas – taip pat sezoniškas valgis
Būtina pastebėti, kad pieno produktų taip pat visus metus nevalgydavo. Kai besibaigiant rudeniui ar žiemos pradžioje karvutės prieš besiveršiuodamos užtrukdavo, žmonės nustodavo valgyti pieno produktus.
Pieno produktų sezoniškumą lėmė ir kita priežastis, pasninkai prieš didžiąsias religines šventes, Kalėdas ir Velykas. Jie trukdavo atitinkamai keturias ir šešias savaites. Dar ir dabar nemažai vyresnio amžiaus žmonių puikiai atsimena, kaip tada pieną jų mamos ir močiutės pildavo į didžiulius kubilus, o iš jo vėliau darydavo sūrius.
O tradicines bulvienes ar zacirkas šeimininkės balindavo iš sutrintų kanapių ar aguonų sėklų padarytu pasninko pienu.
Laikas raugintiems kopūstams ir rasalui
Labai svarbus produktas žiemą būdavo raugintos daržovės ir grybai. Tinkamai paruošti, saugomi rauginti kopūstai – puikus vitaminų C ir B, taip pat kalio, kalcio, fosforo druskų šaltinis. Juose daug pieno rūgšties, kuri teigiamai veikia virškinimo procesą. Be to, teigiama, kad rauginti kopūstai mažina cholesterolio kiekį kraujyje, juose esantys B grupės vitaminai aktyvina smegenų veiklą ir kelia nuotaiką, stiprina kaulų raumenų audinius, suteikia organizmo ląstelėms energijos, didina ištvermę, mažina nuovargį, kas labai svarbu sunkiai dirbantiems žmonėms. Kopūstuose gausu vitamino B5, kuris suteikia blizgesio plaukams ir stiprina nagus. Tyrimai parodė, kad rauginti kopūstai mažina tikimybę susirgti kai kurių rūšių vėžiu.
Burokėliuose taip pat yra beveik visų žmogaus organizmui reikalingų medžiagų: fosforo, kalio, kalcio, magnio, geležies, gausu mikroelementų ir vitaminų. Šios daržovės labai turi daug foladų, didžiausiu onkologinių ligų priešu laikomų druskų, ir antioksidantų, organizmui žalingus laisvuosius radikalus sujungiančių medžiagų.
Pasak B.Imbrasienės, nepelnytai pamirštas ir raugintų burokėlių rasalas. Šaltai pastatytas išrūgęs jų skystis, rasalas, stovi iki pavasario ir gali pakeisti daug vitaminų ir maisto papildų. Rasalą šeimininkės naudodavo vietoj acto.
Primiršti produktai ir valgiai
Niūriausiu tamsiuoju metų laiku lietuviai nuo seno maistą gardino kanapių sėklomis. Jos, kaip ir linų sėmenys bei jų aliejus, gelbėjo žmones nuo saulės trūkumo, sklaidė niūrią nuotaiką, saugojo nuo depresijos, stiprino organizmą.
Pasak B.Imbrasienės, be reikalo iš kanapių padarytas baubas. Mums, šiauriečiams, tai labai naudingas augalas. Jose žmogaus organizmui labai reikalingų omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių yra maždaug du kartus daugiau negu žuvų taukuose, baltymų ir amino rūgščių yra daugiaunegu grūdinėse kultūrose. Tik kanapės vartotinos ir vartotos labai saikingai. Štai saujelę kanapių sėklų šeimininkė paspragindavo aliejuje, sutrindavo su druska ir į šią kanapinę druską dažydavo bulves ar užbarstydavo jos ant silkių – visai šeimynai pakakdavo.
Vartotas ir kanapių aliejus. Jo išsispausti moterys eidavo pas malūnininkus, išsispausdavo tik kelioms dienoms, nes jis labai greitai apkarsta.
Pašnekovė pastebėjo, kad, uždraudus auginti kanapes, ypač nukenčia žemaitiško maisto savitumas, nes kanapės būtent tame regione buvo daugiausia paplitusios kaip tamsiojo metų laikotarpio maisto sudedamoji dalis.
Kulinarinio paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė neabejoja, kad lietuviai nepelnytai primiršo linų sėmenų aliejus. Pasak jos, šis aliejus mums turėtų būti naudingesnis už taip giriamą alyvuogių aliejų, nes auga mūsų platumose, o ne daug saulėtesnėse vietose.
Praradome saiką
Blogiausia, pasak B.Imbrasienės, kad dabar mes praradome saiką ir nuojautą, kiek ir ko reikia vartoti, tuos pačius produktus valgome ištisus metus. Dabar net mokslas pripažįsta, kad organizmą labai gerai veikia laikinas tam tikros rūšies produktų atsisakymas. Anksčiau taip būdavo daroma natūraliai: vasarą beveik nebūdavo mėsos, rudenį žmonės daug valgydavo bulvių, kitokio nesunkaus maisto, lapkritį, kai keisdavosi orai, būdavo valgoma aviena, žąsiena, advento laikotarpiu, per Kūčias žmonės pasninkavo, pastiprindavo organizmą labai sveiku kanapių aliejumi, pavasarį prisileisdavo kubilus sulos ir jos gerdavo labai daug, išvalydavo organizmą.
O štai kanapės, pasak B.Imbrasienės, visiškai netiktų kitu metų laiku, pavyzdžiui, per mėsėdį. Mat kanapės – irgi riebalai, tik augalinės kilmės, o gyvulinės ir augalinės kilmės nevalia maišyti.
Sveikiausi – čia pat užaugę produktai
Pasak etnologės, be reikalo pamiršome ir džiovintus vaisius, uogas. Mat jie yra kaip švieži, tik netekę vandens. Anksčiau žmonės daug obuolių žiemą neturėdavo, puošdavo jais eglutes, o žiemą dažniau valgydavo džiovintus. Prisidžiovindavo laukinių kriaušių, obuolių, šermukšnių, kurie gerina virškinimą. O spanguolės ko vertos: mažina kraujospūdį, ramina migrenos skausmus.
Medikai ir mitybos specialistai tvirtina, kad žmogui labiausiai tinka tie produktai, kurie užaugo šalia jo, tomis pačiomis gamtos sąlygomis. Todėl, pasak B. Imbrasienės, mes puikiai galime išsiversti be atvežtinių kivių ir bananų su džiovintais vaisiais ir išlaikytomis ar raugintomis daržovėmis, mums linų ar kanapių aliejus yra naudingesnis už alyvuogių. Mat pirmieji turi daug vitamino D, E, kurio ypač reikia, kai trūksta saulės spindulių, o alyvuogių aliejus vartojamas tuose kraštuose, kuriuose saulės ir taip yra daug, galbūt net padeda apsisaugoti nuo jos pertekliaus.
Tad pasistenkime suprasti, kad maistas, užaugęs gimtinės žemėje, yra saugesnis, o mitybos sezoniškumas, tam tikrų produktų atsisakymas kažkuriam laikui – puiki įvairių ligų profilaktika. Ko gero, dabar, kai taip sparčiai plinta alerginės ir įvairios gyvenimo būdo ligos, gana svarbu būtų prisiminti ir laikytis šių patarimų.
Pasauliniai dietologai pripažįsta, kad mūsų mitybos įpročiai teisingi
Daiva Červokienė
