Besirūpinantieji savo sveikata neretai atsisako cukraus ir vartoja jo pakaitalus. Ar jie iš tiesų geriausia išeitis? Juk vis dažniau pasigirsta kalbų, kad dirbtiniai saldikliai gali atnešti daugiau žalos nei naudos.
Tradiciškai maistui saldinti žmonės vartoja cukrų. Cukrus rūgština vidinę organizmo terpę, kasa gamina daugiau insulino. Iš cukraus pertekliaus ląstelėse pasigamina riebalai, ir taip žmogus tunka. Taigi tie, kurie laikosi dietos ar serga cukriniu diabetu, neįsivaizduoja savo gyvenimo be dirbtinių saldiklių. Tačiau ir neturintiesiems rūpesčių dėl antsvorio, ir tiems, kurių nesutrikusi medžiagų apykaita, cukraus per parą pakaktų apie 50 gramų.
Atrodo, išeitis yra – reikia vartoti pakaitalus. Juk taip magiškai veikia ant kai kurių maisto produktų užrašas: „Be cukraus“. Vadinasi, juos valgydamas nepriaugsi svorio. Tačiau taip toli gražu ne visada būna. Būtina atminti, kad cukraus pakaitalai yra dviejų grupių – natūralios kilmės ir sintetiniai. Diabetikams gydytojai kartais rekomenduoja kaitalioti abiejų grupių saldiklius, o besilaikantiesiems dietos natūralios kilmės cukraus pakaitalai netinka – jie taip pat kaloringi.
Dirbtiniai saldikliai yra viena iš keturių maisto priedų kategorijų (likusios trys yra konservantai ir antioksidantai, dažikliai ir kiti maisto priedai). Į juos įeina maisto priedai, suteikiantys maisto produktui saldų skonį, išskyrus cukrų. Saldiklis – tai neturinti cukraus medžiaga, kuri vartojama maisto produktams saldinti. Saldikliai maisto gamyboje naudojami ir norint sumažinti patiekalų kaloringumą.
Dirbtiniai saldikliai pigesni ir daug saldesni už cukrų: aspartamas – 180–200 kartų, sacharinas – 300–500 kartų, acesulfamas K – 200 kartų.
Dažniausiai naudojami dirbtiniai saldikliai
• Sacharinas (E954) 300–500 kartų saldesnis už cukrų, naudojamas jau daugiau nei šimtą metų. Tačiau dėl kartoko prieskonio visiškai pakeisti cukraus negali. Nors mokslininkai iki šiol neturi vieningos nuomonės apie sacharino poveikį sveikatai, tyrimai parodė, kad jis pasisavinamas lėtai, mažina cukraus kiekį kraujyje, nesikaupia nei kraujyje, nei audiniuose ir pasišalina iš organizmo su šlapimu. Atliekant bandymus su pelėmis, nustatyta, kad didelės jo dozės gali sukelti šlapimo pūslės vėžį.
• Ciklamatas (E952) saldesnis už cukrų 30 kartų, neturi kai kuriems kitiems saldikliams būdingo kartaus prieskonio, todėl yra itin plačiai vartojamas. Dar nėra visiškai įrodyta, ar ciklamatas tikrai kelia grėsmę sveikatai, tačiau jo nerekomenduojama vartoti vaikams bei nėščiosioms. Dalis mokslinių tyrimų liudija: ciklamatas pažeidžia chromosomas bei didina vėžinių ligų tikimybę. Nustatyta, kad ciklamatai gali prasiskverbti per placentos sienelę ir pažeisti embriono medžiagų apykaitą. Atliekant bandymus su gyvūnais, nustatyta, kad šis saldiklis gali sukelti šlapimo pūslės auglius. Uždraustas JAV kaip kancerogeninė medžiaga.
• Aspartamas (E951) saldesnis už cukrų 180–200 kartų, neturi kartaus prieskonio. Mažiausiai žalingas žmogaus organizmui, bet vartojamas didelėmis dozėmis ir ilgai gali sukelti nervų sistemos sutrikimus. Aspartamas negali būti vartojamas sergant medžiagų apykaitos sutrikimu fenilketonurija, nes didina fenilalanino (vienos iš dvidešimties aminorūgščių, randamų baltymuosehttp://lt.wikipedia.org/wiki/Baltymas) koncentraciją kraujyje.
• Acesulfamas K (E950) saldesnis už cukrų 200 kartų ir maiste esančiais kiekiais organizmui nekenksmingas.
• Taumatinas (E957) saldesnis už cukrų 2000–3000 kartų, bet nepatvarus šildant bei rūgščioje terpėje.
Europos Sąjungos šalyse dirbtinių saldiklių kiekis, kurį galima suvartoti per parą, yra ribojamas. Pavyzdžiui, sacharino norma – 5 mg, aspartamo – 40 mg 1 kg kūno svorio. Dirbtinių saldiklių kiekis visada nurodomas produkto etiketėje. Dažniausiai dirbtiniais saldikliais saldinami nealkoholiniai gėrimai.
Ne visi saldikliai pasižymi maloniu skoniu. Pavyzdžiui, ciklamatas yra šleikščiai saldus, sacharinas turi kartumo prieskonį. Norint išgauti malonesnį skonį, saldikliai maišomi ir naudojami jų mišiniai. Beje, visiems dirbtiniams saldikliams būdinga viena savybė – nuo jų laisvėja viduriai. Produktų, kurių sudėtyje yra daugiau kaip 10 procentų šių medžiagų, etiketėse turi būti pažymėta: „didelis kiekis gali paleisti vidurius“. O ženklinant dirbtinį saldiklį aspartamą privaloma nurodyti: „saldiklis aspartamas turi fenilalanino“. Ši informacija svarbi fenilketonurija sergantiems žmonėms.
Natūralūs saldikliai
Natūralios kilmės cukraus pakaitalai – fruktozė, ksilitas, sorbitas, vaisių sirupas, manitas, maltitas, palatinitas ir kiti. Jie, kaip ir cukrus, gana kaloringi.
Fruktozė gaunama iš vaisių ir uogų, jos yra meduje. Savo išvaizda primena cukrų, bet 1,2 –1,8 karto už jį saldesnė. Fruktozės energinė vertė kaip ir cukraus – 375 kcal 100 g, bet į organizmo ląsteles ji patenka kasai neišskiriant insulino, tad naudinga diabetikams. Šis natūralus cukraus pakaitalas organizmui visiškai nekenksmingas, – teigia visi mokslininkai, nors apie kitus saldiklius taip tvirtai pasakyti negali. Fruktozė stabilizuoja cukraus kiekį kraujyje, tai ypač svarbu vyresniems žmonėms. Tyrimais nustatyta, kad ji veikia tonizuojamai, tad rekomenduojama vartoti sportininkams, vairuotojams ir visiems, kurie patiria didelius krūvius. Pastebėta, kad šis saldiklis 30–40 procentų sumažina dantų ėduonies riziką. Tačiau reikia atminti, kad fruktozė vis dėlto didina cukraus kiekį kraujyje, tad sergantieji diabetu turėtų būti atsargūs. Norintieji sumažinti savo kūno apimtis neturėtų pamiršti, kad šis natūralus produktas kaloringas. Fruktoze galima saldinti kavą, arbatą, kompotus, uogienes. Ji paryškina vaisių ir uogų kvapą, skonį. Per dieną fruktozės nerekomenduojama suvartoti daugiau kaip 45 g.
Specialistai mano, kad ateityje bus vartojami tik naujo tipo saldikliai – ne pavojingi, bet naudingi organizmui. Vienas iš tokių – steviozidas . Jis išskiriamas iš Pietų Amerikoje augančių žolių stevijų. Šis saldiklis mažina cukraus kiekį kraujyje, reguliuoja kraujo spaudimą. Jis yra 300 kartų saldesnis už cukrų, bet turi labai nedaug kalorijų. Mokslininkai, darydami su gyvūnais bandymus, nepastebėjo jokio steviozido šalutinio poveikio, net jei dozę padidindavo 50 kartų. Be to, nerasta jokių vėžį sukeliančių medžiagų.
Dar vienas nepavojingas saldiklis – citrozė . Jis gaunamas iš kai kurių citrusinių vaisių luobelių. 1800–2000 kartų saldesnė už cukrų, bet šalutinio poveikio taip pat nepastebėta.
Ksilitas (E967) ir sorbitas (E420) – augalinės kilmės cukraus pakaitalai. Jie mažiau saldūs nei cukrus, be to, turi nemažai kalorijų todėl sulieknėti jų pagalba tikrai nepavyks. Šie cukraus pakaitalai labai populiarūs gaminant sergantiesiems diabetu skirtus produktus.
Kaip vertinama, ar jie nekenksmingi?
Prieš vartojant naują maisto priedą, jį turi išbandyti ir įvertinti tarptautiniai nepriklausomi ekspertai. Leidžiama vartoti tik tuos maisto priedus, kurie yra pripažinti nekenksmingais. Maisto priedai yra įvertinami iš naujo, kai tik atsiranda naujų duomenų apie toksiškumą. Vertinant maisto priedų, tarp jų ir maisto saldiklių, poveikį sveikatai, yra atliekami toksikologiniai tyrimai, t.y. maisto priedas vartojamas atliekant bandymus su gyvūnais. Esant būtinybei, išsamiau atliekami biocheminiai, reprodukciniai, kancerogeniniai tyrimai. Kai maisto priedas yra leidžiamas Europos Sąjungoje, jam suteikiamas E skaičius. Nepamiškite pirkdami produktą skaityti etiketes, kad žinotumėte, ką dedate į burną!
testas-apie-cukru-ir-jo-poveiki-musu-organizmui/56169″>Testas apie cukrų ir jo poveikį mūsų organizmui