Tinginystė: ar tikrai blogai?

Vyras, pamatęs, kad nebesugeba nudirbti visų darbų namuose, susirūpinęs savo sveikata, skundžiasi gydytojui: „Sakykite, gydytojau, tiesiai, nieko neslėpdamas, kas gi man yra?“„Ką gi, – po išsamios apžiūros sako gydytojas, – tiesiai, tai tiesiai. Jūs tiesiog esate tinginys.“

Taigi, kas ta tinginystė ir koks jos ryšys su sveikata?

Tingumo pliusai

Tingumas apibūdinamas noro veikti stoka, tačiau tingėjimo supratimas priklauso nuo kultūros ir socialinių aplinkybių. Tiesa, paprastai jis vertinamas neigiamai, štai ir lietuviai turi posakį: „Darbas maitina, tinginystė – gadina“. Tačiau yra ir kontroversiškų nuomonių požiūrio į tingėjimą klausimu.

Šiandien, jei nedirbi keliose vietose, po darbo nesistengi papildomai užsidirbti ar užsiimti kokia nors veikla, gali būti pavadintas tinginiu. Tačiau žmogus, kuris, šių dienų apibūdinimu, gali būti tinginys, moka taupyti savo energiją, taip ilgam sustabdydamas biologinio laikrodžio rodyklę. Jį mažiau kamuoja stresai, lėtinis nuovargis ir depresija, todėl toks žmogus mažiau serga virškinamojo trakto ligomis, jį mažiau vargina nervų sistemos sutrikimai.

Dar XVIII amžiuje mokslininkai atkreipė dėmesį, kad greiti gyvūnai gyvena trumpiau už lėtus. O aiškinti tokį faktą pirmasis 1908 metais ėmėsi vokiečių fiziologas Maksas Rubneris. Jis išleido knygą „Gyvenimo trukmės problema ir jo priklausomybė nuo augimo ir mitybos“. Joje mokslininkas padarė išvadą, kad visų gyvybinių procesų matas yra energija. Jo nuomone: „Visi gyvūnai pasiekia vystymosi fazės pabaigą, kai sunaudoja vienodą energijos kiekį jų masės kilogramui“. Vėliau vokiečių fiziologas Rolandas Pritzingeris iš Frankfurto universiteto daug metų trukusiais tyrimais pagrindė šios teorijos teisingumą. Išnagrinėjęs per 900 rūšių paukščių gyvenimą, jis padarė intriguojamą išvadą: kuo lėtesnė medžiagų apykaita, tuo lėčiau ateina senatvė.

Beje, įdomu, kad per 4 savo gyvenimo metus žvirblinių būrio paukštelis karetaitė sudegina tiek pat energijos, kaip pilkoji papūga per 80 gyvenimo metų. Šis energetinis dėsnis galioja visoms gyvoms būtybėms.

Ką sako teorijos?

Pavyzdžiui, organų teorija tvirtina, kad mūsų senėjimas priklauso nuo to, kokiu greičiu silpniausias mūsų organas praranda savo pajėgumą. Programos teorija organizmo susidėvėjimą aiškina genetiškai užprogramuotu vystymusi. Telomerų teorija remiasi tuo, kad ląstelės praranda sugebėjimą dalytis, kai telomerai (tam tikros chromosomų struktūros) pasiekia savo kritinį ilgį. Kai kurie gerontologijos specialistai kaltę dėl senėjimo verčia laisviesiems radikalams.

Kai kurių mokslininkų nuomone, mes turime ribotą kiekį vadinamosios gyvenimo energijos, ir greitis, kuriuo tai sunaikinama, nustato gyvenimo trukmę. Taigi didelės energijos sąnaudų reikalaujantys veiksmai, tokie kaip intensyvus sportas, greitina senėjimo procesą ir daro kūną imlesnį ligai. Be to, aktyvesnis kūnas gamina daugiau laisvųjų radikalų – nestabilių deguonies molekulių, kurios, kaip manoma, pagreitina senėjimo procesą. (Beje, galima prisiminti ne vieną atvejį, kai geri sportininkai mirė palyginti jauno amžiaus.)

Mokslininkų nuomone, tinginystė yra gerai smegenims. Šį teiginį jie grindžia tuo, kad įtampa gali priversti kūną pagaminti hormoną kortizolį, kuris gali pažeisti smegenų ląsteles ir privesti prie atminties praradimo ir pirmalaikės senatvės.

Be abejo, darbas yra svarbi gyvenimo dalis, bet poilsis ir atsipalaidavimas neturi būti neįvertinti.

Priežastys įvairios

Visiems būna gerų ir blogų dienų, kai nieko nesinori daryti, bet lėtinė tinginystė pasireiškia mažu energijos lygiu, nuoboduliu, socialine ir asmenine izoliacija, inercija. Kartais tokiais atvejais reikia rimtos gydytojo pagalbos.

Tinginystė daugeliu atvejų vertinama neigiamai. Tačiau kartais po vadinamuoju tinginiavimu žmonės gali slėptis ir dėl nusivylimo. Asmuo, kuris bijo kitų žmonių ar socialinių situacijų, gali pasirinkti pasyvų metodą, kad galėtų neprisiimti jokios rizikos. Moksleivis gali norėti atrodyti tingus, manydamas: jei aš nepadarysiu darbo apskritai, niekas nekritikuos, kad blogai padariau.

Tačiau daug žmonių kenčia nuo somatinių ligų, kurios gali atimti iš jų energiją. Tai gali būti Laimo liga, geležies stoka, lėtinės ligos. Šitos problemos yra ypač varginančios, jei liga nediagnozuota, kadangi, nežinant priežasties, negalima jos ir pašalinti.

Ar tai nuodėmė?

Teigiama, kad tinginystė yra viena iš septynių mirtinų nuodėmių. Ar toks pasakymas turi pagrindo?

Kartais nenoras ką nors daryti būna fizinės ar protinės perkrovos padarinys. Tas, kuris ilgai dirba, vieną kartą pritrūksta elementarių jėgų – organizmas tiesiog atsisako jam paklusti. Tai šiandien, deja, dažnas reiškinys. Staiga vidury įtemptos darbo dienos siaubingai užsimanoma pasivolioti ant sofos su knyga, paplepėti su draugais telefonu ar tiesiog pamiegoti.

Tokia „tinginyste“ dažniausiai suserga vadinamieji darboholikai – jų organizmas ima vengti intensyvios veiklos, reikalaudamas būtinos pertraukos.

Vaikai, dienos metu sėdintys vienoje vietoje ar gulintys ant sofos, yra laikomi ligoniais arba tinginiais. Priimta manyti, kad normalus sveikas vaikas turi arba žaisti, arba sportuoti, arba mokytis. O normalus suaugęs – arba dirbti, arba kažką naudinga veikti.

Be abejo, negalima manyti, kad, nieko neveikiant, tik gulint ant minkštos sofutės, galima išvengti ligų. Mėgstančius patinginiauti kamuoja apatija, nevisavertiškumo kompleksas. Geriausia, matyt, yra rasti aukso vidurį ir netapti nei nepataisomu tinginiu, nei per dideliu darboholiku.

Tinginystė gali būti įgimta

Tokią išvadą padarė Naujosios Zelandijos mokslininkai, atlikę tyrimą su žiurkėmis. Jų nuomone, tinginystė gali būti nulemta iki gimimo. Pasirodė, kad ne tik nėščios motinos persivalgymas (kaip parodė ankstesni tyrimai), bet ir nepakankama mityba turi tam įtakos. Jei taip, tai galėtų reikšti, kad motinos mityba nėštumo metu gali turėti įtaką jos palikuonių elgesiui. „Mes manome, kad tinginystė nulemta to, kad gyvūnai neeikvotų energijos. Taigi prastos mitybos nėščių žiurkių palikuoniai, galima sakyti, užprogramuoti stengtis šios energijos neeikvoti,“ – konstatavo tyrėjai. Taip pat pastebėta, kad šių gyvūnų buvo sutrikusi nutukimo hormono leptino, kuris kontroliuoja riebalų degimą, veikla. Šitie gyvūnai kaupia riebalus, jų nedegindami.

Tiesa, su žmonėmis tokių tyrimų dar nėra, bet teigiami tokių tyrimų rezultatai galėtų pasufleruoti pasiteisinimą pritingintiems.

Ar esame tingūs?

Štai Bitų Sveikatos organizacijos Nuffield Health iniciatyva buvo atliktas tyrimas, apklausos būdu bandant išsiaiškinti, ar britai turi polinkį į tingėjimą. Duomenys gerokai nustebino. Pasirodė, kad:
•   daugiau nei pusė (59 proc.) britų visada renkasi liftą, nors ir reiktų palipti vieną aukštą;
•   vienas iš šešių (15 proc.) teigė, kad, sugedus nuotolinio valdymo pulteliui, nežiūri televizoriaus;
•   trys ketvirtadaliai (73 proc.) porų nuolat pritrūksta energijos dienos pabaigoje ir nebelieka noro praleisti aistringą naktį su savo partneriu;
•   du trečdaliai (64 proc.) tėvų pripažįsta, kad visada yra pernelyg pavargę žaisti su savo vaikais.
•   ir galiausiai, nepaisant britų, kaip savo šunų mylėtojų, tautos reputacijos, tyrimas atskleidžia, kad pusė (52 proc.) apklaustų savininkų vakarais nebenori išvesti savo šunų pasivaikščioti.

Pabandykime ir mes (tik atvirai) atsakyti, ar mums netinka nors vienas teiginys (nebent dėl šunų, jeigu jų neturime). Ir tada galėsime nustatyti, mėgstame ar ne patingėti.

Psichinė sveikata