Rožė

Rožė

APIBRĖŽIMAS

Rožė
– tai ūminis odos, kartais gali būti ir gleivinės, uždegimas, kurį
sukelia tam tikros bakterijos, vadinamos streptokokais. Liga taip
vadinama dėl ryškaus raudonos rožės spalvos odos paraudimo. Uždegimo
pažeisti odos plotai būna karšti, juos skauda. Paraudimas ir patinimas
turi aiškiai matomas ribas. Būdingiausi rožės požymiai: aukšta iki 40
laipsnių temperatūra, šaltkrėtis ir raudonos juostos (raudonligė).
Dažniausiai rožė atsiranda ant veido ir blauzdų.

EPIDEMIOLOGIJA

Sporadinis
nekontagioziškas susirgimas, dažniau pagyvenusioms moterys, gali sirgti
ir vaikai (bet jauni žm serga labai retai). Grupinių susirgimų nebūna,
dažnai- šeimyninis sergamumas. Šaltinis- sergantis rože ar kt Str inf
forma (angina, skarlatina, pneumonija), yra ir sveikų nešiotojų. Be
egzogeninės galima ir endogeninė infekcija (dėl infekcijos židinio
buvusio organizme hematogeniniu keliu). Vartai- pažeista oda, gleivinės.
Būdingas rudens-žiemos sezoniškumas, nes gausėja kvėpavimo takų katarų,
anginos, skarlatinos (jas sukelia tas pats sukėlėjas). Sukėlėjas
paplitęs visur, yra sąlygiškai patogeniškas. Užsikrėtimą lemia:
makroorganizmo imlumas, odos pažeidimai. Persirgus imunitetas
nesusidaro.

LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

 Rožė
(lot. erysipelas) – infekcinė liga, kurią sukelia Streptococcus
pyogenes. Mikroorganizmai sukelia serozinį (išsiskiria serumas), kartais
hemoraginį (kraujavimas) odos, o rečiau gleivinės uždegimą.

Sukėlėjas
patenka per pažeistą odą (žaizdos, iššutimai, patinimai, grybelinės
ligos, mikro/makrotraumos). Sukėlėjas dauginasi odos limfagyslėse,
sukeldamas serozinį uždegimą, kuris gali pereiti į hemoraginį. Odos
pakitimai: patinimas, paraudimas, skausmingumas, dėl gausaus uždegiminio
infiltrato (eksudato) kaupimosi po epidermiu, jis atplyšta nuo odos,
pavirsta pūslės su seroziniu eksudatu, jis gali supūliuoti, tada gali
atsirasti pūlingas hemoraginis eksudatas, vėliau ta vieta gali
pasidengti juodu šašu.

Toksinų rezorbcija sąlygoja
intoksikaciją: temperatūra, šaltkrėtis, pykinimas, vėmimas, baltas
liežuvio apnašas. Galimos komplikacijos- abscesas, flegmona, odos
nekrozės. Kartais ligos sukėlėju gb stafilokokas, bet stafilokokinės
rožės metu būna pūlingas hemoraginis eksudatas, susidaro juodas šašas.

Prieš
15m aiškinta, kad recidyvuoja nes tai alergija, o dabar aiškinama, kad
kartojimąsi lemia imuninės sistemos defektas. Recidyvai būna ne visiems
(recidyvų dažnis- 25-88%), juos gali provokuoti stresas (2 dienos po jo
atsiranda rožė). Poveikis nervų sistemai turi įtakos recidyvų dažniui,
nes centrinės nervų sistemos poveikyje mobilizuojama imuninė sistema
(teigiamas užkalbėjimų, ekstrasensų poveikis).

Rožė – tai
liga, kuri yra linkusi kartotis, imunitetas jai neįgyjamas. Rūpestingai
gydomi ligoniai dažniausiai pasveiksta, tačiau, kai gydyti pradedama per
vėlai, ligos eiga gali būti labai sunki. Odos paviršiuje gali
susidaryti pūslės, jos gali pūliuoti ar net nekrozuoti – oda pajuosta,
iškrenta ir lieka gilus randas. Taip pat veido rožė gali išplisti į
akiduobę ar vidurinę ausį. Liga gali komplikuotis meningitu, sepsiu,
tromboflebitu. Kartais dėl limfos stazės pasireiškia dramblialigė
(ištinsta kojos).

KLINIKA

Liga
prasideda po kelių valandų, o kartais ir po kelių dienų. Labai staiga
ligonis ima karščiuoti, jį krečia šaltis, ant lūpų pasirodo puslelinė,
skauda galvą. Kartais ligonis gali net kliedėti ar vemti. Infekcijos
patekimo vietoje staiga atsiranda:

• odos paraudimas: pradžioje
  dažnai netaisyklingos formos, vėliau – ribos aiškios, kraštai pakilę,
  dantyti („liepsnos“, „liežuviai“), aiškiai atsiriboję nuo sveikų
  audinių;
• audinių tinimas, blizgesys;
• karštis;
• pažeidimo vietos veržimas, odos tempimas;
• skausmingumas;
• deginimas, perštėjimas ar niežėjimas;
• retai susidaro pūslelės, pūslės, hemoragijos, erozijos ar nekrozė (priklauso nuo uždegimostiprumo);
• būdingas skausmingas limfadenitas, gali būti limfangitas.

Dažniausiai
rožė atsiranda ant veido, tačiau gali atsirasti ir ant blauzdų ar
aplink bambą. Ryškesni rožės požymiai dažniausiai trunka apie savaitę
(7–14 d.), po to jie ima silpnėti, pažeista oda tamsėja, pleiskanoja.
Pagal tai, kaip uždegimas vystosi, gali būti tik paraudimas
(eritematozė), atsirasti pūslių, vystytis hemoragijos ar nekrozė. Kai
uždegimas apima gilesnius sluoksnius ir poodį, tuomet liga vadinama
celiulitu.

DIAGNOSTIKA

Rožės
diagnozė nustatoma pagal klinikinius simptomus (ūmi pradžia su
šaltkrėčiu, kartais vėmimas, be to, būdingas ryškių kontūrų odos
paraudimas ir patinimas, jo plitimas nelygiomis linijomis).

Bakteriologiniai
tyrimai rožei diagnozuoti neatliekami, nes iš pažeisto vietos išskirti
streptokokai neįrodo jų etiologinio vaidmens, jie gali būti normali odos
flora.

GYDYMAS

Liga gydoma
antibiotikais (penicilinu, eritromicinu, cefalosporinais). Taip pat
skiriama nuskausminančių, karščiavimą mažinančių, priešalerginių
preparatų. Svarbi yra pažeistos odos higiena (pūslėms pratrūkus skiriama
aerozolių nudegimams gydyti arba dedami kompresai su chlorheksidino
tirpalu). Jeigu rožė yra apatinėse galūnėse, rekomenduojama kuo daugiau
gulėti pakėlus koją ir nuolat judinti pėdą, įtempti ir atpalaiduoti
blauzdos raumenis.

Papildomas gydymas:

• Vietinė terapija: kvarcas, UV spinduliai.
• Nedėti šlapių tvarsčių, nes sudaro geresnes sąlygas mikrobams daugintis.

PROFILAKTIKA

Rožės profilaktikai labai svarbu:

• stiprinti imuninę sistemą;
• vengti mikrotraumų, nuospaudų, tinkamai dezinfekuoti žaizdas;
• gydyti odos grybelį, tarpupirščių iššutimą, avėti tinkamą avalynę;
• tinkamai gydyti CD ir vengti ligos komplikacijų;
• esant
  kojų venų nepakankamumui – nešioti kompresines kojines, gerti venų ir
  limfagysliųtonusą didinančius preparatus, atlikti fizioterapijos
  procedūras limfos nutekėjimui gerinti.