SKARLATINA
APIBRĖŽIMAS
Skarlatina
– ūminė liga, sukeliama A grupės β – hemolizinių streptokokų ir jų išskiriamų
toksinų, pasireiškianti faringotonzilitu, smulkiu taškiniu odos bėrimu ir
įvairių vidaus organų pažeidimu.
EPIDEMIOLOGIJA
Streptokokų
gana dažnai randama vaikų nosiaryklėje, dažnai A grupėsβ hemolizinis
streptokokas sukelia anginą, tačiau tik apie 10 – 15% streptokokinės infekcijos
atvejų pasireiškia skarlatinos sindromu. Šia liga suaugusieji serga rečiau nei
vaikai, nes dėl lengvai plintančios infekcijos oro lašiniu būdu žmonės
užsikrečia vaikystėje ir perserga kliniškai ryškia ar blanke forma. Dažniausiai
serga 2-8 metų amžiaus vaikai, sergamumo
pikas 4-8 metai.Šios ligos protrūkių pasitaiko ten, kur didžiausias pavojus užsikrėsti
vaikams – lopšeliuose – darželiuose, mokyklose. Vaikams iki 2 metų skarlatina
pasitaiko retai, nes jie turi iš mamos gautus antikūnius prieš streptokokų
gaminamus egzotoksinus, o didžioji dalis(apie 80proc.) vaikų iki 10 metų jau
turi susidariusius antikūnius prieš streptokokų egzotoksinus. Vadinasi, kad
susirgtų skarlatina, asmuo turi būti imlus streptokokų gaminamiems toksinams.
Todėl gali būti, kad toje pačioje šeimoje du vaikai turi streptokokinę
infekciją, tačiau tik vienas iš jų (kuris vis dar imlus toksinui) susirgs
skarlatina. Persirgus skarlatina įgyjamas imunitetas, tačiau galima susirgti ir
kartotinai.
Ankščiau
skarlatinai buvo būdingas sezoniškumas, tačiau pastaruoju metu sezoniškumo
beveik nėra, pavieniai susirgimai registruojami bet kuriuo metų laiku.
Skarlatinai
būdinga ir tai, kad sergamumas dėsningai didėja ir sumažėja kas keleri metai.
Ypač ryškus periodiškumas buvo anksčiau; dabar jis gerokai suvienodėjo,
padidėjus gyventojų migracijai ir labai pagerėjus profilaktinių priemonių
kokybei.
LIGOS PRIEŽASTYS
IR EIGA
Skarlatina ligos sukėlėjai yra A grupės β – hemoliziniai streptokokai, priklausontys
Streptococcaceae šeimai. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra streptokokais
infekuoti asmenys- besimptomiai užkrato nešiotojai ar sergantieji skarlatina,
kurie aplinkiniams pavojingi apie 10 dienų. Streptokokais užsikrečiama lašiniu
būdu per orą nuo kalbančio, kosinčio ar čiaudinčio infekuoto žmogaus. Galima
užsikrėsti liečiantis prie žmogaus, kuris turi odos streptokokinę infekciją,
arba sąlyčio būdu per užkrėstus daiktus nuo sergančios asmens (per
rankšluosčius, rūbus, patalynę, žaislus ir kt.). Taip pat galima užsikrėsti ir
nuo sveiko žmogaus, kuris yra streptokoko nešiotojas. Nors retai, tačiau galima
užsikrėsti liečiant ar vartojant užkrėstą maistą. Iš maisto produktų šiuo
požiūriu svarbiausi yra pienas, ledai ir konditerijos gaminiai. Be tipiškų
skarlatinos plitimo būdų, skiriama infekuotų chirurginių žaizdų ir pogimdyvinė
skarlatina.
Pagrindinė
streptokokų dauginimosi vieta yra tonzilės ir ryklė. Besidaugindami
streptokokai į aplinką išskiria toksinus, kurie sukelia skarlatinai būdingą
bėrimą. Dėl vietinio toksinų poveikio pasireiškia uždegimo simptomai.
Sisteminis
streptokokų poveikis siejamas su toksiniais, alerginiais ir sepsiniais
procesais. Streptokokų toksinai sukelia įvairaus sunkumo bendrosios
intoksikacijos požymių. Yrant streptokokų struktūroms, į ligonio kraują patenka
baltyminių komponentų, sukeliančių alergines reakcijas. Sepsiniai procesai
pasireiškia septicemija (kraujo infekcija) arba antriniais infekcijos židiniais:
pūliniu limfadenitu, otitu, tonzilitu ir kitų lokalizacijų infekcija. Sergant
skarlatina dažnai pažeidžiamas miokardas (širdies raumuo), kai kurios
streptokokų padermės sukelia glomerulonefritą (inkstų ligą).
KLINIKA
Laikas nuo
užsikrėtimo iki simptomų pradžios yra 1-4dienos, rečiau iki 12 dienų. Liga
prasideda staiga, ligonis
pradeda karščiuoti (iki 40ºC), jam skauda gerklę, galvą, pykina, kartais
vemiama, netenkama apetito, skauda pilvą, jaučiamas bendras negalavimas. Kartu
būna padidėję ir skausmingi kaklo limfmazgiai, patinusios ir paraudusios
tonzilės ir žiočių lankai, o ant gomurio ir ant
liežuvėlio matomi tamsiai raudonos spalvos taškeliai. Liežuvis būna
pasidengęs baltu apnašu, tik kraštai ir galiukas išlieka raudoni, padidėję
liežuvio speneliai. Liežuvis atrodo kaip balta braškė. Išnykus apnašui (po 4-5
dienų) liežuvis tampa panašus į raudoną braškę. Šis ligos laikotarpis tęsiasi
nuo 1 iki 5 dienų, jis baigiasi prasidėjus būdingam skarlatininiambėrimui.
Pirmiausia išberia po ausimis, krūtinės ir pažastų srityse, o per 24 valandas
nuo bėrimų pradžios būna išbertas jau ir visas kūnas. Beria smulkiais skaisčiais
taškeliais paraudusioje, paburkusioje odoje. Veidas lieka neišbertas, tik būna
ryškiai raudonas, o nosies-smakro trikampis – pabalęs(vadinamasis
„skarlatininis trikampis“). Išplitus bėrimui oda atrodo kaip nudegusi saulėje,
o dėl iškilusių bėrimo elementų ji būna panaši į žasies odą. Ryškiausi bėrimai
būna ten, kur susidaro odos raukšlės: kaklo, pažastų, kirkšnių srityje,
pakinklio raukšlėse. Bėrimai laikosi iki savaitės. Po 7-10 dienų nuo pirmųjų
bėrimų prasideda odos lupimasis. Lupasi rankų, ypač pirštų, liemens ir kojų
oda.
Skarlatinos
komplikacijos gali pasireikšti 3-5-tą ligos dieną: limfmazgių, vidurinės ausies
uždegimas, sinusitas, pneumonija. Vėlyvos komplikacijos susijusios su organizmo
sensibilizacija ir pasireiškia 3-5-tą ligos savaite nefritu, reumatiniais
susirgimais. Komplikacijos daugiau priklauso nuo gydymo racionalumo ir
organizmo reaktyvumo, o ne nuo ligos sunkumo.
DIAGNOSTIKA
Skarlatiną
įtarti galima remiantis būdingais požymiais, diagnozės patvirtinimui reikalinga
streptokoko kultūra, išskirta iš žiočių tepinėlio. Taip pat gali būti atliekami
serologiniai (ieškant antikūnų kraujyje) ir antigenų (bakterijų dalelių)
nustatymo testai. Nustatant skarlatiną, atliekamas ir bendrasis kraujo tyrimas-
pirmomis dienomis bendrame kraujo tyrime būna padidėjęs leukocitų skaičius, per antrą savaitę gali
padidėti eozinofilų kiekis kraujyje, būna padidėjęs eritrocitų nusėdimo
greitis(ENG).
GYDYMAS
Be tinkamo
gydymo liga trunka apie 5 – 7 dienas. Ligonis hospitalizuojamas, jeigu serga
sunkios ligos skarlatina ir jo negalima izoliuoti namie. Jei nėra komplikacijų
stacionare ligonis gydomas 10 dienų, paskui 12 dienų izoliuojamas namie (jei
lanko ikimokyklinę įstaigą arba pirmą, antrą klasę). Vartojant antibiotikus,
karščiavimas dažniausiai trunka ne ilgiau kaip parą. Pirmo pasirinkimo
antibiotikas yra penicilinas. Jeigu ligonis alergiškas penicilinui, skiriamas
geriamas eritromicinas. Komplikacijos gydomos pagal tam tikro klinikinio
sindromo gydymo rekomendacijas. Jei temperatūra aukšta, galima vartoti
paracetamolį. Gerklę galima skalauti ramunėlių, medetkų nuovirais, druskos
tirpalu. Svarbu vaikui duoti gerti kuo daugiau skysčių. Geriausiai tinka
nekaršta arbata, negazuotas mineralinis vanduo.
PROFILAKTIKA
Vengti
kontakto su sergančiu asmeniu. Sergantis vaikas turėtų būti izoliuotas nuo kitų
šeimos narių, ypač jaunesnių brolių, seserų. Sergančio vaiko indus, virtuvės
įrankius laikyti atskirai nuo kitų šeimos narių naudojamų įrankių. Jei vaikas
gydytas ligoninėje ir nėra komplikacijų, jį galima išleisti į namus po 10 dienų, tačiau dar 12 dienų negalima
leisti į vaikų kolektyvą.Nuo skarlatinos skiepų nėra.