Spindulinė liga
APIBRĖŽIMAS
Jonizuojančios
spinduliuotės sukelti bendri organizmo pažeidimai vadinasi spinduline
liga. Spindulinė liga – tai ūminė arba lėtinė liga. Ūminę ligą sukelia
didelė jonizuojančių spindulių dozė, gauta per trumpą laiką. Lėtinę
spindulinę ligą sukelia ilgą laiką organizmą veikiančios mažos
jonizuojančios spinduliuotės dozės.
EPIDEMIOLOGIJA
Kai
kurios žmonių grupės yra jautresnės spinduliavimo poveikiui ir jos
greičiau suserga. Tai maži vaikai, nėščios moterys, ligoti ir silpnos
sveikatos žmonės, sergantieji lėtinėmis ligomis. Dažniausiai susergama
plaučių vėžiu, leukemija, odos, lytinių liaukų ar skydliaukės vėžiu.
Nedidelių dozių spinduliuotės sukeliami piktybiniai navikai turi ilgą
latentinį periodą: leukozėms jis trunka iki 10 metų, o kitoms formoms –
20-30 metų.
LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA
Spindulinė
liga gali išsivystyti dėl išorinio apšvitinimo, kai organizmo viduje
nėra radiacijos šaltinio (tai gali įvykti pirmąją minutę po branduolinio
sprogimo arba paveikus radioaktyvioms medžiagoms, iškritusioms
radioaktyvaus debesies kelyje, jei branduolinis sprogimas įvyko virš
žemės), ir radioaktyvioms medžiagoms patekus į organizmo vidų.
Spindulinės
ligos sunkumas priklauso nuo apšvitinimo dozės, kurią žmogus gavo per
tam tikrą laiką, ir nuo individualių organizmo savybių. Vaikai ir
pagyvenusieji, ligoniai, fiziškai nuvargę yra jautresni apšvitinimui ir
jį sunkiau pakelia. Jeigu vienkartinė dozė mažesnė negu 50 rentgenų, tai
spindulinės ligos požymiai nepasireiškia. Didesnis kaip 100 rentgenų
vienkartinis apšvitinimas jau gali sukelti spindulinę ligą.
Spindulinė liga pagal jos pobūdį skirstoma į:
- Ūminę
(išsivysto gavus didelę dozę jonizuojančiųjų spindulių per trumpą laiko
tarpą – vieną ar kelis kartus apšvitinant) – ligos forma būna lengva,
kai spinduliavimo dozė būna 1-2 Sv, vidutinio sunkumo – 2-6 Sv, sunki –
6-10 Sv ir labai sunki – paveikus didesnei kaip 10 Sv dozei. Pirminė
ūminės spindulinės ligos stadija prasideda praėjus 1-3 val. po
apšvitinimo ir trunka 2-3 dienas. - Chronišką arba lėtinę (išsivysto ilgai ar dažnai švitinant nedidelėmis dozėmis)
Įvairių audinių jautrumas radiacijai priklauso nuo:
- Ląstelių dalijimosi intensyvumo, greičio;
- Ląstelių diferenciacijos.
Audinių ir organų jautrumas jonizuojančiajai spinduliuotei nuo jautriausių iki mažiausiai jautrių:
- Kraujo gamybos organai;
- Reprodukciniai organai;
- Oda;
- Kaulai ir dantys;
- Raumenys;
- Nervinė sistema.
Priklausomai nuo apšvitinimo dozės, skiriami keturi ūmios spindulinės ligos laipsniai:
I laipsnis — lengvas, apšvitinimo dozė ~ 100—200 rentgenų;
II laipsnis — vidutinio sunkumo, 200—300 rentgenų;
III laipsnis — sunkus, 300—500 rentgenų;
IV laipsnis — labai sunkus, apšvitinimo dozė — daugiau kaip 500 rentgenų.
KLINIKA
Pirminė
ūminės spindulinės ligos stadija prasideda praėjus 1-3 val. po
apšvitinimo ir trunka 2-3 dienas. Jos požymiai yra galvos skausmai,
pykinimas, vėmimas, žarnyno spazmai, šalčio krėtimas, karščiavimas,
judesių koordinacijos sutrikimas. Vėliau minėti reiškiniai per dvi
savaites išnyksta, tačiau kraujyje pradeda mažėti leukocitų ir
trombocitų kiekis. Prasideda ryškių klinikinių simptomų etapas, kuriam
būdinga karščiavimas, silpnumas, svorio mažėjimas, dezorientacija,
pradeda slinkti plaukai. Dėl kraujodaros pažeidimo kraujyje sumažėja
limfocitų, trombocitų, eritrocitų. Pakenkiama imuninė sistema ir
sumažėja atsparumas antrinei infekcijai, pakenkiama širdies ir
kraujagyslių sistema.
Lėtinės spindulinės ligos pirmieji požymiai
būna centrinės nervų sistemos funkcijos sutrikimai, vėliau kraujyje
sumažėja limfocitų, trombocitų, eritrocitų, prasideda distrofiniai
sutrikimai. Ligos pablogėjimo periodai kartojasi, liga gali tęstis ilgą
laiką. Pakenkiama reprodukcinė sistema, būna nevaisingumas, gimsta
apsigimę naujagimiai ar žūva vaisius.
Slaptasis spindulinių
nudegimų periodas trunka nuo kelių valandų iki 3 savaičių. Paskui
nudegusią vietą ima perštėti, oda parausta, sutinsta ir pradeda
skaudėti. Sutinimas ir skausmas pamažu išnyksta. Sunkiais atvejais tuoj
po sutinimo iškyla pūslės, pilnos pusiau skaidraus skysčio, jos didėja
ir susilieja. Vėliau, sutinus giliau esantiems audiniams, sutrinka jų
aprūpinimas krauju bei maitinimas, prasideda nekrozė ir gangrena.
Nekrozė gali pasiekti antkaulius ir kaulus. Nudegimų užteršimas gali
baigtis kraujo užkrėtimu ir mirtimi.
DIAGNOSTIKA
Kai
žmogus gauna tam tikrą dozę spinduliuotės, turi būti žinomos visos
aplinkybės, kad vyktų paprastesnė diagnostika ir efektyvesnis gydymas.
Tam naudojama:
- Informacija apie spinduliuotės gavimą;
- Vėmimas ir kiti anksčiau minėti simptomai;
- Kraujo testai (gali būti įvykę tam tikri pokyčiai ląstelių DNR medžiagoje);
- Dozės nustatymas (dozimetras);
- Radiacijos nustatymas (Geigerio skaitiklis);
- Radiacijos pobūdis.
GYDYMAS
Spindulinės ligos gydymas apima tolimesnės apšvitos prevenciją, organų pažaidos stabdymą, simptomų mažinimą ir skausmo valdymą.
Svarbu
spinduliuotės dekontaminacija. Reikia nedelsiant patraukti nuo žmogaus
buvusius apšvitintus daiktus, nurengti, nuplauti su vandeniu ir muilu
drabužių likučius.
Specialiais baltymais, moduliuojančiais kaulų
čiulpus gydomas galimas kraujo gamybos organų pažeidimas. Padidėja
kraujo ląstelių gamyba kaulų čiulpuose.
Vidaus organų spindulinis pažeidimas apima:
- Natrio jodidą;
- Metileno mėlis;
- Dietilenetriamino pentaacetinė rūgštis.
PROFILAKTIKA
Norint
išvengti neigiamojo radiacijos poveikio yra ribojama apšvita,
nustatomos leistinos dozės. Darbuotojų, likviduojančių avarijos
padarinius, gautoji apšvitos dozė neturi viršyti 100 mSv.
Nėščiajai viso nėštumo metu rekomenduojama ne didesnė nei 5 mSv dozė.