Žmogaus imunodeficito viruso infekcijos diagnostika ir gydymas vaikams

Epidemijos mastą siekianti žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcija kasmet nustatoma ne tik dideliam suaugusių, bet taip ir paauglių bei vaikų skaičiui. Remiantis 2018 metų duomenimis, pasaulyje ŽIV sirgo 3 mln. nepilnamečių asmenų (iš kurių apie 1,8 mln. sudarė jaunuoliai nuo 10 iki 19 metų). Kasmet daugiau nei 400 tūkst. vaikų ir paauglių užsikrečia šia infekcija ir daugiau nei 100 tūkst. miršta nuo su įgytojo imunodeficito sindromu (AIDS) susijusių priežasčių [1]. Dauguma (apie 90 proc.) ŽIV sergančių vaikų gyvena pietiniuose Afrikos regionuose – gyventojų populiacija žemo ir vidutinio išsivystymo šalyse auga greičiau, nei spėja vystytis prevencinės programos ir gyventojų švietimas. Ši problema išlieka opi kalbant apie paaugles merginas ir rizikos grupes (vyrus, turinčius lytinių santykių su vyrais; intraveninių narkotinių medžiagų vartotojai; seksualiai išnaudojami jaunuoliai ar paaugliai, identifikuojantys save kaip homoseksualius, biseksualius, translyčius ar interseksualius žmones). Šių grupių atstovai ne tik turi didelę riziką užsikrėsti ŽIV infekcija, bet ir dažniausiai neturi galimybės laiku gauti reikiamos medicininės pagalbos [2].

Siekiant užkirsti kelią AIDS epidemijai plisti, parengtos tarptautinės infekcijos gydymo ir prevencijos gairės. Jose nurodoma, kad norint sumažinti sergamumą ŽIV vaikų ir jaunimo populiacijoje  svarbiausia: užkirsti kelią infekcijos perdavimui iš mamos vaikui; suteikti galimybę visiems vaikams laiku gauti efektyvų gydymą; užkirsti kelią infekcijai plisti tarp paauglių [3].

 

ŽIV perdavimo būdai

Infekcijos šaltinis – ŽIV užsikrėtęs žmogus. ŽIV-1 ir ŽIV-2 virusai, sukeliantys ŽIV infekciją, į žmogaus organizmą gali patekti įvairiais keliais – per gleivines ar, pažeidus apsauginį odos barjerą, tiesiogiai į kraują. Didžiausia viruso koncentracija randama kraujyje, makšties išskyrose, spermoje, motinos piene. Naujagimių, vaikų ir paauglių užsikrėtimui aktualiausi yra šie būdai:

1. Vertikalus perdavimas iš mamos vaisiui. Moterys, sergančios ŽIV infekcija ir turinčios didelį viruso kiekį kraujyje (esant aktyviai ligai), yra didelės rizikos grupėje perduoti šią infekciją vaisiui nėštumo metu. Per placentą vykstant medžiagų apykaitai tarp motinos ir vaisiaus, choriono gaurelius skalaujantis motinos kraujas virusą gali tiesiogiai perduoti besivystančiam vaisiui, todėl gimęs naujagimis organizme jau turės viruso dalelių. Tokiu būdu virusas patenka 1/10–1/20 vaisių. Tokiu būdu yra užsikrėtę maždaug 0,5 mln. visų sergančių žmonių
2. Viruso perdavimas moteriai gimdant. Naujagimiui gimstant natūraliais takais, jei gimdyvės organizme yra didelis viruso kiekis, yra tikimybė užsikrėsti per motinos kraują ar gimdymo takų išskyras. Joms patekus į naujagimio organizmą, užsikrečiama 1/5–1/10 atvejų. Tokiu būdu yra užsikrėtę maždaug 1 mln. visų sergančių žmonių. Nors nėra bendro sutarimo, kad Cezario pjūvio operacija visiškai apsaugo nuo naujagimio užsikrėtimo ŽIV infekcija, vis dėlto rizika yra mažesnė, palyginti su gimdymu natūraliais takais.
3. Viruso perdavimas per motinos pieną. Esant dideliam viruso dalelių skaičiui motinos kraujyje, dalis jų patenka ir į pieną. Naujagimį maitinant krūtimi, virusas patenka į jo virškinimo traktą ir per gleivines gali mažylį užkrėsti. Tikimybė virusui patekti šiuo keliu yra 1/5–1/10. Tokiu būdu yra užsikrėtę maždaug 1 mln. visų sergančių žmonių
4. Viruso perdavimas lytinių santykių metu. Šis viruso perdavimo kelias tampa vis aktualesnis paauglystėje, taip pat pasitaiko esant vaikų seksualiniam išnaudojimui.

a. Merginoms, turinčioms lytinius santykius su aktyvia liga sergančiu žmogumi ir nenaudojančioms barjerinių apsaugos priemonių, išlieka didelė rizika užsikrėsti, kai virusas į organizmą patenka per makšties ar gimdos kaklelio gleivinę. Tikimybė užsikrėsti šiuo keliu yra 1/200–1/2 000 atvejų.
b. Vaikinams, turintiems lytinių santykių su ŽIV infekcija sergančiu žmogumi ir nenaudojantiems barjerinių apsaugos priemonių, yra tikimybė, kad virusas į organizmą gali patekti per apyvarpės ar šlaplės gleivinę. Rizika užsikrėsti šiuo keliu yra 1/700–1/3 000 atvejų.
c. Užsikrėtimo galimybė merginoms bei vaikinams išlieka didelė ir sergančio vyro spermai patekus į tiesiąją žarną ar virškinimo traktą.

5. Viruso patekimas tiesiogiai į kraują. Paauglystėje ir jaunystėje aktualus viruso patekimo būdas yra naudojant intraveninius narkotikus. Šiuo būdu virusą taip pat galima perduoti atliekant įvairias procedūras nesteriliais įrankiais (pvz., tatuiruočių salone). Pasidalijus adatomis ar švirkštais su ŽIV infekcija sergančiu žmogumi ir vėliau naudojant minėtus įrankius, tikimybė virusui patekti tiesiogiai į kraujotaką yra 95/100–1/150 atvejų.

 

ŽIV infekcijos diagnostika naujagimiams ir vaikams

Naujagimiams, kurie nebuvo maitinami krūtimi ir turėjo perinatalinio užsikrėtimo riziką, ŽIV infekcija gali būti užtikrintai diagnozuota iki 1–2 mėnesių, visiems likusiems – iki 4–6 mėnesių amžiaus. Svarbu atsiminti, kad antikūnų tyrimai naujagimiams nėra tinkami – motinos anti-ŽIV antikūnai gali būti perduodami vaisiui ir kai kurių vaikų organizme randami iki 24 mėnesių amžiaus. Užtikrintai ŽIV infekcijos diagnostikai vaikams naudojami virusologiniai tyrimai. Kadangi išlieka klaidingai teigiamo testo atsakymo tikimybė, vaikams iki 18 mėnesių ŽIV infekcija patvirtinama esant mažiausiai 2 teigiamiems virusologinių tyrimų iš skirtingų kraujo mėginių atsakymams.

Tyrimo atlikimo laikas nustatomas atsižvelgiant į prenatalinės ir perinatalinės užsikrėtimo ŽIV infekcija rizikos tikimybę. Yra išskiriamos 2 rizikos grupės:

  • maža rizika: naujagimiai, kurių motinos, sergančios ŽIV, nėštumo metu buvo gydomos standartine ART ir joms buvo pasiekta viruso supresija; kai nebuvo papildomų rizikos veiksnių;
  • didesnė rizika: naujagimiai, kurių motinos, sergančios ŽIV:
  • negavo tinkamos prenatalinės priežiūros;
  • prenataliniu ar intranataliniu periodu nebuvo gydomos ART;
  • ATR gavo TIK intranataliniu periodu,
  • ART pradėjo vartoti tik nėštumo pabaigoje (antrojo trimestro pabaigoje ar trečiajame trimestre);
  • nėštumo pabaigoje kraujyje buvo nustatytas didelis viruso kopijų skaičius;
  • gavo tinkamą ART gydymą, tačiau nepasiekė viruso supresijos;
  • taip pat tos motinos, kurioms ūminė ŽIV infekcija buvo nustatyta tik nėštumo metu.

Virusologiniai tyrimai iš karto po gimimo

Nustatyta, kad iš karto po gimimo atliekami virusologiniai tyrimai tuo atveju, kai virusas buvo perduotas nėštumo pabaigoje, diagnozuoja 20–58 proc. naujagimių užsikrėtimo atvejų. Tuo atveju, kai naujagimiai priklauso didesnės rizikos grupei, ankstyvais tyrimais nustatoma daugiau nei 66 proc. užsikrėtimo atvejų. Ankstyvoji ligos diagnostika yra itin svarbi antiretrovirusinės profilaktikos nutraukimui ir ART inicijavimui.

Svarbu paminėti, kad kraujas iš virkštelės šiems tyrimams neturėtų būti naudojamas – išlieka kontaminacijos motinos krauju tikimybė.

 

Virusologiniai tyrimai 14–21 gyvenimo dienomis

Diagnostinis testo jautrumas iki 2 gyvenimo savaitės gerokai padidėja, todėl šiuo metu gauti teigiami tyrimo rezultatai sudaro sąlygas nutraukti ŽIV profilaktiką ir pradėti ankstyvąjį gydymą ART.

Virusologiniai tyrimai 1–2 gyvenimo mėnesį

Šio amžiaus kūdikiams atliekami tyrimai dar labiau padidina teisingai teigiamo atsakymo tikimybę užsikrėtus ŽIV. Klinikiniais tyrimais nustatyta, kad pirmaisiais mėnesiais nustatoma iki 89 proc. visų ŽIV sergančių kūdikių.

Kūdikiams, esantiems didesnės rizikos grupėje, rekomenduojamas papildomas ištyrimas 8–10 gyvenimo savaitėmis (t. y. 2–4 savaitę po antiretrovirusinės profilaktikos pabaigos).

Kūdikis, kurio 2 virusologinių tyrimų (vieno ≥14 dienų amžiaus ir antro ≥4 savaičių amžiaus) rezultatai buvo neigiami ir kuris, būdamas ≥8 savaičių, neturi jokių laboratorinių CD4 supresijos požymių ar klinikinių ŽIV infekcijos simptomų, gali būti laikomas tikėtinai neužkrėstu ŽIV.

Virusologiniai tyrimai 4–6 gyvenimo mėnesiais

Kūdikiai, kurių tyrimų rezultatai 14–21 dieną bei 1–2 mėnesį buvo neigiami ir kurie neturi klinikinių ŽIV simptomų, nėra žindomi, turėtų būti pakartotinai patikrinami sulaukę 4–6 mėnesių, siekiant užtikrintai atmesti ŽIV infekcijos diagnozę.

Antikūnų tyrimai ≥6 mėnesių kūdikiams

Mažiausiai 2 neigiami ŽIV antikūnų tyrimų, atliktų 6 mėnesių ar vyresniems motinos pienu nemaitinamiems kūdikiams, rezultatai taip pat gali būti naudojami patikimai atmesti ŽIV infekciją, jei nebuvo ankstesnių teigiamų virusologinių tyrimų rezultatų ir kūdikis neturi jokių klinikinių ŽIV infekcijos simptomų.

Tyrimai >24 mėnesių kūdikiams

Įtariant ŽIV-1 infekciją kūdikiams, kurie neturėjo perinatalinės ekspozicijos arba yra vyresni nei 24 mėnesių amžiaus, ištyrimas vykdomas dviem etapais. Pirmojo etapo metu vykdomas atrankinis (greitasis) tyrimas – paciento kraujyje ieškoma ŽIV antigeno ir antivirusinių antikūnų. Jei šio atrankinio tyrimo rezultatas būna teigiamas, antrajame etape atliekamas tyrimas, kitais metodais patvirtinantis ŽIV diagnozę, t. y. dažniausiai naudojamas imunobloto tyrimas (ŽIV antikūnų nustatymas, atliekant imunobloto reakciją). Jei šių tyrimų nepakanka, gali būti atliekamos ŽIV antigeno ir jo neutralizacijos reakcijos, viruso nukleorūgščių (DNR / RNR) nustatymas ar viruso išskyrimas kultūroje [7].

 

Klinikiniai ŽIV simptomai ir požymiai

Remiantis Amerikos ligų kontrolės ir prevencijos centro klasifikacija, ŽIV infekcija pagal klinikinius požymius gali būti skirstoma į 3 kategorijas: stebint vaikus, kuriems įtariamas užsikrėtimas šia infekcija, ypatingą dėmesį reikia atkreipti ne tik į laboratorinių tyrimų atsakymus, bet ir į ligos simptomus, kurie padeda papildomai įvertinti imuninės sistemos būklę ir planuoti gydymą (1 lentelė). Šių stadijų stebėjimas yra labai svarbus rodiklis, kuriuo remiantis gali būti pradedamas, nutraukiamas ar keičiamas gydymas ART.

1 lentelė. Vaikų ŽIV infekcijos klinikinės stadijos [8]

A kategorija

  • Simptomais nepasireiškianti ŽIV infekcija
  • Nuolatinė generalizuota limfadenopatija

B kategorija

  • Bakterinė angiomatozė
  • Recidyvuojanti burnos, makšties kandidozė
  • Gimdos kaklelio displazija ar karcinoma in situ
  • Konstituciniai simptomai (viduriavimas ≥2 k./d. arba karščiavimas ≥38,5 °C), trunkantys 30 dienų ar ilgiau
  • Liežuvio plaukuotoji leukoplakija
  • Juostinės pūslelinės ≥2 epizodai, apimantys daugiau kaip 1 dermatomą
  • Idiopatinė trombocitopeninė purpura
  • Listeriozė
  • Uždegimo sukelta mažojo dubens liga (salpingitas, kiaušidžių abscesas ir kt.)
  • Periferinė neuropatija

C kategorijaAIDS apibrėžiančios ligos

  • Citomegaloviruso liga (išskyrus kepenų, blužnies, limfmazgių pažeidimą); retinitas
  • Išplitusi arba ekstrapulmoninė kokcidiozė
  • Ekstrapulmoninė kriptokokozė
  • Kriptosporidiozė, kai viduriuojama ilgiau kaip 1 mėnesį
  • Herpes simplex, lėtinės opos, esančios ilgiau kaip 1 mėnesį, ar ezofagitas, bronchitas, pneumonitas
  • Ekstrapulmoninė išplitusi histoplazmozė
  • Izosporiozė, kai viduriuojama ilgiau kaip 1 mėnesį
  • Ekstrapulmoninė ar išplitusi Mycobacterium avium komplekso ar Mycbasterium kansasii infekcija; plaučių, ekstrapulmoninė, išplitusi Mycobacterium tuberculosis infekcija
  • Pneumocystis jirovecii pneumonija
  • Bakterinė recidyvuojanti pneumonija (≥2 epizodai per 12 mėnesių)
  • Recidyvuojanti Salmonella septicemija (ne tifoidas)
  • Smegenų, akies, vidaus organų toksoplazmozė
  • Invazinė gimdos kaklelio karcinoma
  • ŽIV sukelta encefalopatija (demencija)
  • Kaposi sarkoma
  • Burkitto, imunoblastinė, pirminė centrinės nervų sistemos limfoma
  • Progresuojanti daugiažidininė leukoencefalopatija
  • Išsekimo sindromas
  • ŽIV sukeltas išsekimo sindromas: >10 proc. svorio netekimas ir viduriavimas (≥2 k./d. ilgiau kaip 30 dienų) arba karščiavimas be kitos paaiškinamos priežasties ilgiau kaip 30 dienų

ŽIV infekcijos gydymas vaikams

ŽIV infekcijos gydymui skiriama ART, kurią sudaro bent 3 skirtingi vaistai, priklausantys bent 2 skirtingoms vaistų grupėms. Šie vaistai slopina ŽIV viruso dauginimąsi organizme, tačiau jo visiškai nesunaikina – dėl šios priežasties gydymas tęsiamas visą paciento gyvenimą. Pagrindinis ART tikslas – užtikrinti imuninės sistemos stabilumą ir suteikti pacientui galimybę gyventi maksimaliai kokybišką gyvenimą.

ART pradedama, kai pacientas, jo tėvai ar globėjai yra išsamiai supažindinami su gydymo schema, jo trukme, galimais nepageidaujamais poveikiais ir taisyklėmis, kurių reikia laikytis gaunant gydymą nuo ŽIV. Siekiant sumažinti vaistams atsparių virusų išsivystymo tikimybę, gydymas skiriamas motyvuotiems pacientams, pasiryžusiems griežtai laikytis kasdienio vaistų vartojimo režimo. Siekiant nepakenkti augančio organizmo vystymuisi ir brendimui, nedelsiant gydymą rekomenduojama pradėti:

  • visiems jaunesniems nei 12 mėnesių vaikams, nepaisant klinikinių ligos simptomų, imuninės sistemos būklės ar viruso koncentracijos kraujyje;
  • 1–6 metų vaikams, kuriems pasireiškia klinikiniai C kategorijos ŽIV simptomai, ARBA vaikams, kurių CD4 ląstelių skaičius kraujyje <500 ląst./mm3;
  • 6 metų ir vyresniems vaikams, kuriems pasireiškia klinikiniai C kategorijos ŽIV simptomai, ARBA vaikams, kurių CD4 ląstelių skaičius kraujyje <200 ląst./mm3 [6].

13 metų ir vyresni vaikai turėtų būti gydomi pagal suaugusiųjų gaires.

 

Antiretrovirusinių vaistų grupės

1. Nukleozidiniai arba nukleotidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (NATI) abakaviras, lamivudinas, stavudinas, zidovudinas. Vaistai, konkuruojantys su endogeniniais peptidais ir stabdantys tolesnę viruso baltymų sintezę. Tai yra pirmoji ir pagrindinė ART vaistų grupė [5, 6].
2. Nenukleozidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai (NNATI) efavirenzas, nevirapinas, rilpivirinas. Šie vaistai tiesiogiai jungiasi prie transkriptazės fermento ir stabdo jo veikimą. Skirtingi šios grupės vaistai gali būti naudojami įvairaus amžiaus vaikams gydyti. Nors NNATI patogu vartoti dėl ilgo skilimo pusperiodžio, tačiau atsparumo šiems vaistams genetinis barjeras yra santykinai mažas. Vadinasi, jei viruso replikacija visiškai nenuslopinama, greitai formuojasi mutacijos, lemiančios didelio laipsnio atsparumą [5, 6].
3. Integrazės inhibitoriai (II) – biktegraviras, dolutegraviras, elvitegraviras, reltegraviras. Šios grupės vaistai veikia neleisdami transkribuotai viruso dvigubos vijos DNR integruotis į šeimininko ląstelę. Jie dažnai naudojami suaugusiesiems gydyti dėl gero efektyvumo, sąveikos su kitais vaistais nebuvimo ir nesunkių nepageidaujamų reiškinių. Raltegraviras taip pat gali būti naudojamas vaikams gydyti nuo pat gimimo, kiti šios grupės vaistai – vyresniems vaikams, turintiems didesnį kūno svorį [5, 6].
4. Proteazių inhibitoriai (PI)atazanaviras / ritonaviras, darunaviras / ritonaviras, lopinaviras / ritonaviras. Šie vaistai inhibuoja viruso polipeptidų gamybą. Yra sintetinami nepilnaverčiai nesubrendę virionai, nepajėgūs infekuoti kitų ląstelių, todėl viruso replikacijos ciklas sutrinka. Kadangi PI yra metabolizuojami kepenyse, išlieka reakcijų su kitais vaistais tikimybė. PI veikia sinergiškai su NNATI [5, 6].
5. Susijungimo (fuzijos) inhibitoriai (FI) Šios grupės vaistai jungiasi prie viruso koreceptorių ir blokuoja ŽIV ir CD4 ląstelės susijungimą. Dažniausiai jie skiriami, kai jau buvo skirta bent po vieną vaistą iš kitų ART vaistų grupių, bet gydymas buvo neveiksmingas ar išsivystė viruso atsparumas vaistams [5, 6].
6. Koreceptorių antagonistai (KA) maravirokas. Šios grupės vaistai yra pirmieji, labiau veikiantys ne virusą, o žmogaus organizmo ląsteles. Jie jungiasi prie CD4 ląstelės CCR5 koreceptoriaus, kurį ŽIV naudoja patekti į ląstelės vidų, ir jį blokuoja. Prieš skiriant šiuos vaistus, svarbu įvertinti, ar ŽIV turi CCR5 receptorių, nes tik jam esant vaistai bus veiksmingi [5, 6].

ŽIV užsikrėtimo profilaktika

1. ŽIV perdavimo iš motinos vaisiui profilaktika. ŽIV užsikrėtusi nėščioji vaisiui virusą gali perduoti nėštumo, gimdymo metu arba žindydama kūdikį. Jeigu taikomos profilaktikos priemonės, vaisiaus užsikrėtimo rizika sumažėja iki 1–2 proc. Nėštumo metu visoms moterims siūloma atlikti ŽIV tyrimus pirmąjį ir trečiąjį nėštumo trimestrais. Ankstyvas ligos nustatymas leidžia laiku pritaikyti prevencines priemones ir apsaugoti vaisių. Moterims rekomenduojama [1, 2, 3, 5]:

a. Nėštumo ir gimdymo metu vartoti antiretrovirusinius vaistus.
b. Tinkamai pasirinkti gimdymo taktiką (priklausomai nuo nėščiosios organizme esančių viruso kopijų kiekio, gali būti siūloma Cezario pjūvio operacija).
c. Taikyti prevencinį naujagimio gydymą. Visiems naujagimiams, kuriuos pagimdė ŽIV užsikrėtusi motina, yra skiriama ŽIV ligos profilaktika, kuri turi būti pradedama kuo anksčiau po gimdymo, bet ne vėliau nei per 4 val., ir tęsiama 4 savaites. Šie naujagimiai privalo būti ištirti dėl ŽIV infekcijos ir, esant teigiamiems tyrimų rezultatams, kuo skubiau pradėti gydyti.
d. Nežindyti kūdikio. Rizika užsikrėsti ypač didėja, kai maitinimas motinos pienu trunka daugiau nei 6 mėnesius ar kyla komplikacijų (pvz., mastitas, suskilinėję ar kraujuojantys speneliai). Šiuo atveju rekomenduojama naujagimius maitinti specialiai pritaikytais mišinukais.

2. Poekspozicinė ŽIV profilaktika. Tai yra prevencinis gydymas, kuris nemokamai skiriamas ir smurtą ar prievartą patyrusiems asmenims, jei atvejis užregistruotas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Profilaktika turi būti pradedama ne vėliau kaip po 72 val. po ekspozicijos ir tęsiama 4 savaites. Laboratoriniais tyrimais patvirtinus, kad šaltinis ŽIV neužsikrėtęs, medikamentinė profilaktika nutraukiama.
3. ŽIV perdavimo lytinių santykių metu profilaktika. Ši profilaktika apima pagrindines saugių lytinių santykių taisykles: turėti pastovų lytinį partnerį; visada naudoti barjerines kontracepcijos priemones; jei sergama kokia nors kita lytiškai plintančia infekcija, ją reikia išsigydyti; nesantykiauti menstruacijų metu ar kai pažeista vieno iš partnerių lytinių organų gleivinė; neturėti lytinių santykių su ūmine ŽIV infekcija sergančiu žmogumi.
4. ŽIV perdavimo parenteriniu būdu prevencija. Siekiant mažinti ŽIV infekcijos plitimą tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų, buvo sukurtos ir iki šios veikia adatų ir švirkštų keitimo programos, pakaitinis gydymas nuo priklausomybės narkotikams, testavimas dėl ŽIV, tikslinio švietimo ir komunikacijos programos. Rizikos grupėms priklausantys jaunuoliai visomis šiomis programomis gali naudotis nemokamai.

 

Išvados

Esant pažangioms medicinos technologijoms, ŽIV gali būti pažabota. Laikantis visų prevencijos rekomendacijų, šios ligos plitimas gali būti apribotas iki minimumo. Atsakingai vartojant paskirtą gydymą, sergančiojo gyvenimo kokybė gali nesiskirti nuo sveikų žmonių. Vaikai, jautriausia visuomenės grupė, gali būti užkrėsta dar prieš gimstant, todėl atsakomybę dėl jų sveikatos tenka prisiimti mums. Kruopšti nėščiųjų priežiūra, ankstyvas naujagimių ištyrimas ir, reikalui esant, gydymas, išlieka svarbiausi infekcijos kontrolės būdai.

STRAIPSNIO AUTORĖ – Gabija Visockytė, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

 

Literatūra

1. Children, HIV and AIDS: The world today and in 2030. UNICEF brochure. 2018 m. Prieiga internetu: https://data.unicef.org/resources/children-hiv-and-aids-2030/.
2. HIV and AIDS. UNICEF’S vision for an AIDS-free generation is that all children and their families are protected from HIV infection and live free from AIDS. UNICEF programme. Prieiga internetu: https://www.unicef.org/hiv.
3. Joint United Nations Programme on HIV/AIDS (UNAIDS). 2014 m.
4. Shaw GM, Hunter E. HIV transmission. Cold Spring Harb Perspect Med. 2012;2(11):a006965.
5. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. ŽIV – žmogaus imunodeficito virusas. Prieiga internetu: http://www.ulac.lt/ligos/%C5%BD/ziv-zmogaus-imunodeficito-virusas.
6. Panel on Antiretroviral Therapy and Medical Management of Children Living with HIV. Guidelines for the Use of Antiretroviral Agents in Pediatric HIV Infection. Prieiga internetu: http://aidsinfo.nih.gov/con-tentfiles/lvguidelines/pediatricguidelines.pdf.
7. Zulfiqar HF, et al. HIV Diagnosis and Treatment through Advanced Technologies. Front Public Health. 2017;5:32.
8. Ambrozaitis A. ir kt. Infekcinių ligų vadovas. Vilnius: Vaistų žinios, 2010.