Kaskart vaikų laisvalaikis yra tarsi dvikova tarp pasivaikščiojimų ir sėdėjimo prie televizoriaus. Kaip elgtis tėvams: išjungti „dėžutę” geležine ranka ar eiti į kompromisus? Tėveliai turi savo argumentus, tačiau vaikų psichologai jiems dažnai nepritaria.
1 nuomonė. Man ramiau, kai vaikas namuose ir žiūri televizorių, negu vaikščioja gatvėje!
Televizorius vaikui gali tapti blogesnis „draugas“, net nei abejotina gatvių kompanija. Jis gali sukelti realią žalą sveikatai. Ir ne tik regėjimo pablogėjimą. Dažnai priešais televizorių kremtami sumuštiniai, traškučiai, riešutai, užgeriama saldžiais gazuotais gėrimais. Tyrimai parodė, kad vaikai, kurie daug laiko praleidžia žiūrėdami televizorių, juda per mažai ir skundžiasi antsvoriu. Tai sukelia ligas, taip pat virškinimo sutrikimus, širdies ir kraujagyslių sistemos negalavimus bei diabeto vystymąsi.
2 nuomonė. Mes griežtai susitarę: sūnus žiūri viską, ko nori, bet ne daugiau kaip dvi valandas per dieną.
Dvi valandos – šiek tiek per daug. Pagal tarptautines normas vaikams iki 3-4 metų apskritai nerekomenduojama žiūrėti TV laidas. 4 metų mažyliams įjunkite vaikų televizijos programą 15 minučių. Moksleiviams leidžiama priešais ekraną sėdėti ne daugiau kaip pusantros valandos per parą, kas 20 minučių darant pertrauką. Vaikams, turintiems silpną regėjimą ar padidėjusį jautrumą, televizijos laidų laikas turi būti sumažintas iki minimumo. Be to, susitarimas dėl laiko išsprendžia tik dalį problemos. Juk vaikas gali pasirinkti tiek animacinį filmą, tiek kruviną trilerį. Ir kaip tai lemia jo psichikos vystymąsi?
3 nuomonė. Vaikas yra nepriklausomas asmuo. Jis turi savo televizorių: tegul žiūri ir daro išvadas.
Tai dar vienas kraštutinumas. Kai kurie tėvai keistai vaikus prilygina suaugusiems. Tiki, kad suteikus mažyliui visišką laisvę, jis išmoks saikingumo, būdingo pilnamečiams protingiems žmonėms.
Tačiau patirtis rodo priešingai. JAV mokslininkai bandė išsiaiškinti, kas daugiau laiko praleidžia prie TV ekrano – vaikai, kurių miegamuosiuose yra televizoriai ar vaikai, neturintys tokios privilegijos. Atrodytų, kad pirmuoju atveju „rodanti dėžutė” turėtų greitai nusibosti. Tačiau tyrimo rezultatai patvirtino, kad nieko panašaus nevyksta. Televizoriaus savininkai žiūrėjo laidas kiekviena proga, be jokio pasirinkimo. Taigi, pasitikėjimas vaiku yra pagirtinas, tačiau visgi geriausia televizoriaus vieta – bendrame kambaryje.
4 nuomonė. Galų gale, nuo knygų taip pat akys genda. Gal tiesiog parinkti įdomias vaikiškas programas?
Skirtumas tarp televizoriaus ir knygos yra didžiulis. Skaitymo metu įjungiamas vidinis analizatorius- vaizduotė. Tokia pati informacija, įgyta iš televizoriaus ekrano, nesukelia fantazijų. Akims suformuojama galutinė nuotrauka – nei išimsi, nei pridėsi. Todėl vaikai, ilgą laiką sėdintys prie televizoriaus, praranda vaizdinio mąstymo įgūdžius. Tyrimai rodo, kad net ir suaugusiems televizijos mėgėjams mažėja intelekto lygis.
5 nuomonė. Aš pats nežiūriu televizoriaus ir vaikui griežtai draudžiu.
Neįmanoma vaiko kontroliuoti 24 valandas per parą. Jis žiūrės televizorių pas draugus – jūs šito siekiate? Net jei įmanoma įsivaizduoti visiško paklusnumo padėtį, žalos nuo tokios diktatūros gali būti daugiau nei naudos. Vaikas kolegų akyse užsitrauks nekokią reputaciją, o tai kelia grėsmę rimtai psichologinei traumai.
Susitaikykite su nuomone, kad vaikas negali būti visiškai apsaugotas nuo visko, kas vyksta aplinkui. Kuo ilgiau palikuonį laikysite „šiltnamyje“, tuo labiau jį sukrės realus gyvenimas. Geriausias sprendimas yra kruopščiai kontroliuoti TV programų turinį bei trukmę. Ir svarbiausia – pasiūlykite sėdėjimo priešais mėlynąjį ekraną alternatyvą, rodykite asmeninį pavyzdį. Juk tai maža ir ne pati įdomiausia gyvenimo dalis.
Kaip pasakyti „ne”
Iš anksto su vaiku aptarkite leistinų televizijos programų sąrašą. Ir jokiu būdu ne komandine tvarka: „Tai žiūrėsi, to nežiūrėsi, apie tai net nesvajok.” Kartu nuspreskite, kokios programos įdomiausios, o kurių net neverta žiūrėti. Kaip taisyklė, vaikas turi išankstinius pageidavimus. Jei jo pasirinkimas nėra pats tinkamiausias, neskubėkite kategoriškai smerkti. Komentuokite su humoru: „Šiame animaciniame filme pagrindinis personažas netgi nepraveria burnos. Įdomu, kaip jis kalba? „Tegul vaikas ironizuoja su jumis. Taip jis netrukus išmoks atskirti gerą nuo blogo.
Parengė: L.Varanavičienė