Endometriozė – patologinė būklė, kai į gimdos gleivinę panašaus audinio nustatoma už gimdos ertmės bei raumens ribų (dažniausiai dubenyje). Endometrioze serga apie 10 proc. vaisingo amžiaus moterų, 20–40 proc. – esant nevaisingumui.
Rizikos veiksniai:
• amžius;
• šeiminė anamnezė;
• gausus kraujavimas per mėnesines;
• trumpas mėnesinių ciklas.
Apsaugos nuo endometriozės veiksniai:
• geriamieji kontraceptikai;
• nėštumas.
Patogenezės teorijos
Refliukso ir implantacijos teorija. Per mėnesines dalis gimdos audinio per kiaušintakius patenka dubens sritį ir implantuojasi į pilvaplėvę bei veikiant estrogenams veša toliau.
Transformacijos/indukcijos teorija. Veikiant estrogenams arba medžiagoms, kurios su mėnesinių išskyromis patenka į pilvaplėvę, pilvaplėvės audinys palaipsniui įgauna gimdos gleivinei būdingą struktūrą.
Mechaninės transplantacijos teorija.
Manoma, kad, kai dalis gimdos gleivinės iš vienos vietos perkeliama į kitą, pvz., per operaciją, čia ji toliau veša.
Plitimo krauju ir/ar limfa teorija. Aiškinama, kaip gimdos gleivinę primenantis audinys patenka į atokiau nuo gimdos esančius organus, pvz.: plaučius, galvos smegenis.
Anamnezė:
• skausmas dubens srityje: ciklinis ir/ar neciklinis, dispareunija, dismenorėja;
• menoragija;
• nevaisingumas.
Objektyvus tyrimas. Atliekant pilvo, makšties bei gimdos kaklelio ir bimanualinį tyrimus, tikrinama, ar:
• nepadidėjęs dubens srities jautrumas;
• nėra dubens srityje darinių;
• gimdos judesiai pakankamai laisvi;
• ant kryžkaulinių gimdos raiščių
nėra mazgelių.
Kiti tyrimai. Jei įtariama endometriozė, pacientė siunčiama pas akušerį ginekologą, kuris paskiria atlikti laparoskopiją ar ultragarsinį tyrimą pro makštį. Informatyviausia yra laparoskopija, tačiau reikia turėti omenyje, kad paprastai tarp nustatytų patog- nostinių požymių (juodų ar tamsiai mėlynų židinių, apsuptų žvaigždiškų raukšlių) dydžio ir ligos simptomų sunkumo sąsajos nėra. Gydyti reikia tik tada, kai endometriozė sukelia komplikacijų.
Gydymas
Nevaisingumas. Specialisto konsultacijos pacientė siunčiama, kai pažeisti kiaušintakiai. Tokiais atvejais gali būti svarstomas rekonstrukcinės operacijos arba apvaisinimo mėgintuvėlyje klausimas. Jei kiaušintakiai sveiki, tikimybė pastoti padidėja laparoskopijos metu sunaikinus endometriozės židinius pilvaplėvėje ar kiaušidėse.
Skausmas ir kraujavimas
• Cikliniam skausmui ir/ar gausiam mėnesinių kraujavimui slopinti – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, pvz., ibuprofeno 400 mg 3 k. per parą, nuo pirmosios ciklo dienos.
• Jei moteris neketina pastoti ir dubenyje nėra nustatyta darinių, gydoma progestagenais, pvz., noretisterono 10–15 mg per parą, mažiausiai 4–6 mėnesius (pradedama nuo 5 ciklo dienos). Esant tepimui krauju, dozė didinama iki 20–25 mg per parą ir sumažinama, kai kraujuoti liaujasi, arba toliau gydoma sudėtinėmis kontraceptinėmis tabletėmis, pvz., 3 ar 4 pakuotės be pertraukos.
• Jei ligos simptomai toliau sunkėja, būtina siųsti pas specialistą.
Specialistų taikomas gydymas
Medikamentinis gydymas. Skiriama danazolio, gestrinono ir gonadotropinus atpalaiduojančio hormono agonistų, pvz., gozerelino. Pacientę gali varginti vaistų sukeliamas šalutinis poveikis.
Chirurginis gydymas. Laparoskopija ar laparotomija abliacijai atlikti ir sąaugoms atidalyti, kiaušintakių operacijos, histerektomija. Pabrėžtina, kad laparoskopinė abliacija (židinių destrukcija) pagerina vaisingumą, jei nustatyta lengva endometriozė. Nesvarbu, kaip gydoma, 10–15 proc. visų gydytų pacienčių endometriozė atsinaujina. Jei ligos atkrytis nustatomas nepraėjus 6 mėnesiams nuo gydymo pradžios, pirminis gydymas nutraukiamas ir taikomas kitas būdas. Jei atkrytis įvyko praėjus daugiau negu pusmečiui, reikia nustatyti jo priežastį ir kartoti gydymą.
Psichologinė pagalba. Daugelį pacienčių ilgą laiką vargina skausmas, neretai nustatyti jo tikrąją priežastį užtrunka. Tad svarbu, kad gydytojas būtų kantrus, palaikytų pacientę, bendradarbiautų bei skatinti ją aktyviai įsitraukti į gydymo procesą.
Adenomiozė
Tai į gimdos raumenį įsiskverbusios gimdos gleivinės liaukos ir stroma (giliau nei 3 mm nuo gimdos gleivinės ir raumens jungties, bet šis histologinis apibrėžimas nėra visuotinis, nes nesukurta bendra kriterijų sistema). Įdomu tai, kad minėta sritis yra dažniausia endometriozės lokalizacija. Tiesa, kartu su endometrioze adenomiozė pasireiškia tik 15 proc. atvejų. Paprastai dažniau serga vyresnės kaip 35 m. ir daug kartų gimdžiusios moterys.
Diagnostika. Liga gali būti besimptomė arba pasireiškia dismenorėja (skausmas stipriausias būna mėnesinių pabaigoje), dispareunija, menoragija. Tiriant gimdą, nustatoma, kad ji simetriškai padidėjusi, jautresnė.
Gydymas. Jei adenomiozė besimptomė, gydymas netaikomas. Svarbu siųsti pacientę pas specialistą, kad būtų atlikta papildomų tyrimų. Dažniausiai adenomiozė patvirtinama atlikus histologinį tyrimą po histerektomijos. Įprastinis gydymas yra chirurginis: histerektomija ir/ar abipusė salpingooforektomija. Gonadotropinus atpalaiduojančio hormono analogais gydoma trumpai, nebent prasideda menopauzė. Po menopauzės adenomiozė sunyksta.
Iš knygos "Moterų ligos"