Infekcinė Mononukleozė

Infekcinė mononukleozė - tai Epšteino- Baro virusų sukeliama infekcinė liga, kuri pasireiškia karščiavimu, angina ir limfmazgių padidėjimu.

Infekcinės mononukleozės metu virusas infekuoja seilių liaukų, ryklės epitelio ląsteles, B limfocitus. Kai organizmo imuninis atsakas yra pakankamas, dėl infekuotų B limfocitų  proliferacijos aktyvuojami ir T limfocitai, veša limfoidinis audinys. Kliniškai tai pasireiškia kaip tonzilitas, limfmazgių ir blužnies padidėjimas. Didžiąja dalimi dėl T limfocitų atsako kraujyje nustatomas padidėjęs bendras limfocitų skaičius, taip pat randami netipiniai limfocitai. Epšteino-Baro virusu  infekuoti B limfocitai transformuojasi į plazmocitus, o jie gamina vadinamus   heterofilinius antikūnius. 

Tikslus infekcinės  mononukleozės paplitimas nėra žinomas. Sergamumas šia liga nepriklauso nei nuo rasės, nei nuo lyties.  Imlumas ligai priklauso nuo žmogaus imuniteto būklės.

EBV infekcija retai pasitaiko iki 1 metų amžiaus, galimai dėl iš mamos gaunamų antikūnių. Epšteino-Baro virusu dažniausiai užsikrečia vaikai dar iki  5 metų amžiaus, tačiau neretai virusas nesukelia jokių simptomų arba sukelia lengvos formos kvėpavimo takų infekcijos požymius, kurie lieka neatpažinti kaip infekcinė mononukleozė.  Po tokio  kontakto su virusu vaikai tampa atsparūs EBV sukeliamai infekcinei mononukleozei.

Jei  pirmą kartą EBV užsikrečiama paauglystėje ar jauniems suaugusiems asmenims (dažniausiai liga pasireiškia 15-25 metų amžiaus), didelė dalis pacientų (35-50proc.) suserga infekcine mononukleoze .

Ligą sukelia Herpesviridae šeimai priklausantis Epšteino-Baro virusas (EBV, HHV4).  Infekcinės mononukleozės sukėlėjas  perduodamas kontaktiniu  būdu nuo infekuoto  asmens  kitam žmogui. Dažniausiai užsikrečiama nuo infekuoto virusu žmogaus, kuriam EBV nesukelia jokių simptomų ir  retai užsikrečiamas nuo sergančio infekcine mononukleoze asmens. Dažniausias perdavimo būdas yra per seiles, todėl ši liga kartais dar vadinama „bučinių liga“. Infekcinės mononukleozės sukėlėjas  taip pat gali būti perduodamas oro lašiniu būdu  kosint ar čiaudint infekuotam žmogui.

Laikas nuo užsikrėtimo iki infekcinės mononukleozės simptomų atsiradimo(inkubacinis laikotarpis) yra 4-6savaitės.  Dažnai ligos pradžia pasireiškia nespecifiniais simptomais:  bendras negalavimas, didelis nuovargis, apetito stoka, šaltkrėtis, raumenų skausmai. Tokie simptomai   gali trukti 1-2 savaites. Vėliau atsiranda gerklės skausmas, karščiavimas, kaklo, pažastų, rečiau kirkšnių srityje padidėja limfmazgiai. Gerklė ir tonzilės būna paraudę, maždaug trečdaliui ligonių tonzilės būna apdėtos pilkšvu ar žalsvu apnašu. Pusei pacientų  nustatoma padidėjusi blužnis, gali būti padidėjusios kepenys. Daliai pacientų atsiranda vokų paburkimas. Apie 5 proc. ligonių rankų, liemens srityje atsiranda raudonas, panašus į tymų, bėrimas. Kai kuriems pacientams gali pagelsti oda ir gleivinės.

Mažiemas vaikams iki 4-5 metų EBV infekcija dažniausiai nesukelia simptomų, tačiau ji gali pasireikšti ir netipiniais simptomais, kaip, pavyzdžiui, irzlumas, pilvos skausmas dėl žarnų pasaito limfmazgių ar blužnies padidėjimo, viršutinių kvėpavimo takų infekcijos požymiais ir kt.

Liga diagnozuojama remiantis klininkiniais simptomais ir laboratorinių tyrimų duomenimis. Bendrame kraujo tyrime nustatomas padidėjęs leukocitų skaičius, iš jų  limfocitai sudaro >50proc. Ligai būdinga, kad mikroskopinio tyrimo metu nustatomi netipiški vienbranduoliai limfocitai(limfomonocitai) kraujyje(10 proc. ar daugiau).

Nemažai daliai  pacientų, sergančių infekcine mononukleoze, nustatomi kepenų veiklos  pakitimai: gali neryškiai būti padidėję kepenų fermentai, rečiau nustatomas padidėjęs bilirubino kiekis kraujyje.

Specifiškesnis infekcinės mononukleozės nustatymo būdas yra heterofilinių antikūnių radimas kraujyje (Paulo-Bunelio /heterohemagliutinacijos reakcija). Tačiau ligos pradžioje, taip pat mažiems vaikams, heterofiliniai antikūniai dažnai yra nenustatomi. Apie 3-4 ligos savaitę heterofiliniai antikūniai nustatomi 80-90proc. pacientų.

Jei heterofiliniai antikūniai nenustatomi, o kliniškai įtariama mononukleozė, tuomet gali būti atliekami testai, kurių metu kraujyje nustatinėjami specifiniai antikūniai prieš Epštein- Baro viruso antigenus(pvz.: anti-EA, anti-ABNA antikūnai, anti-VCA IgM ar IgG ar kt.).

Retais atvejais gali būti atliekami virusologiniai tyrimai ar  EBV nustatymas PGR metodu.

Dažnai infekcinės mononukleozės gydymas yra tik simptominis. Svarbu gerti pakankamai daug skysčių, ilsėtis, skalauti gerklę,  stipriam skausmui ir aukštai  temperatūrai mažinti galima išgerti Paracetamolio ar Ibuprofeno. Kartais, kai ligos eiga sunki,  gydytojas gali skirti prednizolono.

Esant anginai su apnašomis, skiriami antibiotikai (pvz.: Penicilinas).  Paskyrus Ampiciliną ar Amoksiciliną, 90proc. pacientų po 5-9 dienų atsiranda bėrimas, kuris neretai gali būti supainiojamas su alergija penicilinams,  todėl Amoksicilinas ir Ampicilinas neturėtų būti skiriami įtariant ar nustačius infekcinę mononukleozę.

Temperatūra paprastai nukrenta maždaug po savaitės, limfmazgiai ir blužnis sunormalėja po 3-4 savaičių, o nuovargis dar gali išlikti net iki keletos  mėnesių. Bent mėnesį po ligos rekomenduojama vengti fizinio krūvio dėl galimo padidėjusios blužnies traumavimo.

Sergantysis   virusą gali perduoti kol yra ligos simptomų ir dar keletą savaičių ar net  mėnesių po jos. Kad apsisaugoti nuo EBV infekcijos, reikia vengti artimo kontakto su sergančiu žmogumi, taip pat svarbu higienos laikymasis. Kadangi daliai žmonių, kurie infekuoti EBV, jis nesukelia jokių simptomų, tačiau gali būti užkrečiamas, todėl pilnai apsisaugoti nuo šio sukėlėjo yra sunku.

Persirgęs infekcine mononukleoze asmuo įgauna imunitetą visam gyvenimui.