Apibūdinimas
Onkologinis susirgimas kylantis skrandyje.
Pažeidžiamas organas ar kūno dalis
Skrandis yra raumeninis maišas, kurio talpa - apie 1 litras. Į skrandį maistas patenka iš stemplės, o iš jo maistas keliauja į plonąsias žarnas. Vidinėse skrandžio sienelėse išsidėstę liaukos, kurios išskiria druskos rūgštį ir virškinimo fermentus. Skrandis yra maisto rezervuaras. Skrandžio sienos raumenys sumaišo patekusį maistą su skrandžio sultimis, pradedamas virškinimas. Dažniausiai vėžys formuojasi iš skrandžio liaukų. Tuomet jis vadinamas adenokarcinoma.
Skrandžio vėžio tipai:
- adenokarcinoma. Vėžys kyla iš skrandžio liaukų ląstelių. Šis tipas sudaro apie 95% visų skrandžio vėžių;
- limfoma. Formuojasi iš imuninės sistemos ląstelių skrandžio sienoje;
- karcinoidas. Tai retas skrandžio vėžio tipas. Vėžys formuojasi iš hormonus gaminančių ląstelių;
- gastrointestiniai stromos tumorai (GIST). Manoma, jog vėžys kyla iš autonominės nervų sistemos ląstelių, esančių skrandžio sienelėje.
Dažniausiai pažeidžiami asmenys
Dažniau sega vyresnio amžiaus žmonės, vyrai, bei žemos socioekonominės klasės asmenys.
Priežastys ir rizikos veiksniai
Sveikos organizmo ląstelės auga ir dalijasi. Šį procesą kontroliuoja DNR (dezoksiribonukleininė rūgštis). DNR – genetinė medžiaga, kurioje užkoduotos visų cheminių procesų organizme instrukcijos. Vieni genai aktyvina ląstelės dalijimąsi, kiti – jį lėtina, dar kiti - lemia programuotą ląstelių žūtį reikiamu laiku ir tt. Pakenkus DNR šių genų veikla sutrinka ir tai gali lemti nekontroliuojamą tam tikrų ląstelių augimą, vėžio formavimąsi.
Nors daugumo vėžių atsiradimo priežastys nėra žinomos, mokslininkai išskyrė veiksnius, galinčius pažeisti DNR ir padidinti vėžio riziką.
- Helicobacter pylori (H. pylori) infekcija. Helicobacter pylori yra bakterija, gyvenanti skrandžio paviršių dengiančiame gleiviniame sluoksnyje. H. pylori užsikrečiama dažniausiai jau vaikystėje ir infekcija, jei negydoma, gali trukti visą gyvenimą. H. pylori yra laikoma svarbiausia skrandžio opų atsiradimo priežastimi. Opos skrandyje nebūtinai padidina skrandžio vėžio riziką. Skrandžio vėžio riziką didina ilgalaikė infekcija H. pylori. Ilgailaikė infekcija nulemia skrandžio gleivinės uždegimą ir ikivėžinius pokyčius joje;
- Nitratai ir nitritai - azoto junginiai. Tai cheminės medžiagos, dedamos į tam tikrus maisto produktus, ypač rūkytą mėsą (kumpius, dešras). Nitratai ir nitritai skrandyje jungiasi su kitomis azoto turinčiomis medžiagomis. Susidaro N-nitrozo junginiai. Tai karcinogenai, sukeliantys skrandžio vėžį;
- Sūdyti, rūkyti ar marinuoti produktai. Iki šaldytuvų eros, žmonės maisto produktus bandė ilgiau išlaikyti sūdydami, rūkydami ar marinuodami. Tokiuose maisto produktuose yra dideli nitratų ir nitritų kiekiai, kurie skrandyje gali virsti karcinogenais. Pastebėta, kad šalyse, kur vartojama daug tokių maisto produktų (Korėjoje, Japonijoje) skrandžio vėžio dažnis taip pat didesnis;
- Tabako ir alkoholio vartojimas. Tabako gaminių naudojimas dirgina skrandžio gleivinę. Rūkoriai 2 kartus dažniau serga skrandžio vėžiu nei nerūkantieji. Alkoholio vartojimas susijęs su didesne skrandžio vėžio rizika.
Didesnę riziką susirgti skrandžio vėžiu turi asmenys, kurių kraujo grupė yra A. Rizika didėja jei šeimoje buvo sirgusių skrandžio vėžiu giminaičių.
Simptomai ir požymiai
Ankstyvi skrandžio vėžio simptomai yra neryškiai išreikšti ir nespecifiški. Dėl to skrandžio vėžį diagnozuoti anksti nėra taip paprasta. Vienas iš ankstyvųjų skrandžio vėžio požymių yra mikroskopinis kraujavimas. Ilgainiui dėl to gal išsivystyti anemija (mažakraujystė). Pacientas gali justi nuovargį. Ankstyvos stadijos vėžys gali sukelti rėmenį, nedidelį diskomfortą pilve. Šie simptomai gali būti palaikomi kitų, dažniau pasitaikančių ligų, simptomais.
Kiti skrandžio vėžio simptomai būdingesni pažengusiai ligai:
- diskomfortas viršutinėje vidurinėje pilvo dalyje, kurio nepalengvina maistas ar skrandžio rūgštingumą mažinantys vaistai;
- diskomfortas pilve, kurį pasunkina valgymas;
- juodos, primenančios dervą, išmatos (dėl kraujavimo į virškinamąjį traktą);
- vėmimas po valgio;
- vėmimas su kraujo priemaiša;
- nuovargis ir silpnumas;
- nepaaiškinamas svorio kritimas;
- pilnumo pojūtis pavalgius, kai suvalgyta mažiau nei įprasta.
Jei išryškėja vienas ar keli iš minėtų simptomų, tai nereiškia, kad sergama skrandžio vėžiu. Panašius simptomus sukelia ir gerokai dažnesni, gerybiniai susirgimai, kaip antai skrandžio opaligė.
Visgi jei vargina šie simptomai ir ypač jei jie išlieka ilgesnį laiką, būtina kreiptis į medikus ir nustatyti simptomų atsiradimo priežastis.
Gydymas
Gydymas priklauso nuo vėžio lokalizacijos, bendros paciento sveikatos būklės, kiek toli pažengęs vėžys, paciento norų ir kt. Gydymo tikslas - pilnai pašalinti auglį. Kai tai neįmanoma, tada siekiama slopinti vėžio augimą ar sumažinti jo sukeliamą žalą. Kartais geriausias paliatyvus gydymas. Tai reiškia, kad gydymu nebesiekiama pašalinti auglį ar sustabdyti jo augimą, o siekiama palengvinti simptomus, pasiekti komfortą.
Vėžio gydymo galimybės:
- operacinis. Dažniausiai taikomas gydymas. Priklausomai nuo vėžio išplitimo. Operacijos metu gal ibūti pašalinama dalį ar visą skrandį su dalimi jį supančių audinių. Dažnai operacijos metu pašalinami ir greta esantys limfmazgiai. Kai skrandžio vėžys aptinkamas ankstyvoje stadijoje, chirurgas gali pašalinti visą auglį. Deja, neretai diagnozuojant skrandžio vėžį šis jau būna išplitęs į limfmazgius ar gretimus organus. Tuomet pilnai pašalinti vėžio operacijos metu neįmanoma. Tada operacija gali būti tikslinga siekiant sumažinti kraujavimą, skausmą ar obstrukciją.
- chemoterapija. Tai medikamentai, kurie padeda sunaikinti vėžines ląsteles. Chemoterapija siekiama sunaikinti vėžines ląsteles, likusias po operacinio gydymo ar išplitusias į kitus organus. Chemoterapija gali būti naudojama kontroliuoti vėžio augimą, prailginti gyvenimą ar kontroliuoti simptomus. Priešvėžiniai vaistai paveikia ir normalias organizmo ląsteles, ypač greitai besidauginančias (virškinamajame trakte, kaulų čiulpuose). Dėl šios priežasties galimi nepageidaujami reiškiniai – pykinimas, vėmimas, nuovargis , padidėjęs polinkis infekcijoms. Polinkis infekcijoms padidėja dėl vaistų poveikio kaulų čiulpams ir sumažėjusio baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų) kiekio. Nepageidaujamus reiškinius patiria ne visi. Chemoterapijos metu skiriami pykinimą slopinantys vaistai. Chemoterapiniai preparatai skirami ciklais. Gydymo periodai kaitaliojami su atsistatymo periodais;
- radioterapija. Naudojami didelės energijos rentgeno spinduliai. Ne taip kaip chemoterapiniai vaistai, rentgeno spinduliai veikia ne visą organizmą, o lokaliai. Gydytojai siekia taip nukreipti spindulius, kad būtų kuo mažiau pakenkti greta esantys audiniai ir organai. Radioterapija naudojama vėžio gydymui , ypač kombinuojant su chemoterapija;
- antibiotikoterapija. Kruopščiai atrinkti pacientai, kuriems nustatyta su H. pylori susijusi skrandžio limfoma gali būti gydomi antibiotikais, sunaikinančiais bakteriją. Gydytojas po gydymo toliau stebi pacientą dėl galimo būklės atsinaujinimo ar sunkesnės patologijos, kuri reikalauja agresyvesnio gydymo;
- į taikinį nukreipta medikamentinė terapija. Leukemijai gydyti skirtas vaistas imatinibo mesilatas gali būti naudojamas gastrointestinės stromos vėžių (GIST) gydymui. Imatinibo mesilatas skirimas tik tų GIST atveju, kuriuose nustatoma specifinė genų mutacija. Tai vaistas, kuris priklauso medikamentų kategorijai, veikiančiai tik specifinę mutaciją turinčias vėžines ląsteles ir beveik nepaliečiančiai sveikų ląstelių. Nepageidaujami reiškiniai retesni. Visgi pirmo pasirinkimo gydymas lieka chirurginis gydymas. Nepaisant daug žadančių rezultatų kai kuriems pacientams, imatinibo mesilatas nėra efektyvus visais atvejais, nežinomi ir ilgalaikis jo poveikis.
Profilaktika
Nors išvengti skrandžio vėžio gal ibūti neįmanoma, profilaktikos priemonės gali padėti sumažinti riziką:
- vartoti daug vaisių ir daržovių, kuriuose daug vitamino C ir karoteno. Šių mdžiagų gausu tamsiai žaliose, geltonuose ir ooranžiniuose vaisiuose ir daržovėse;
- vengti nitratų ir nitritų. Jų gausu rūkytose dešrose, saliami dešroje, rūkytuose kumpiuose ir tt.;
- nerūkyti;
- riboti alkoholio suvartojimą;
- kreiptis į gydytoją, kai pasireiškia opos simptomai.
Apibūdinimas
Onkologinis susirgimas kylantis skrandyje.
Pažeidžiamas organas ar kūno dalis
Skrandis yra raumeninis maišas, kurio talpa - apie 1 litras. Į skrandį maistas patenka iš stemplės, o iš jo maistas keliauja į plonąsias žarnas. Vidinėse skrandžio sienelėse išsidėstę liaukos, kurios išskiria druskos rūgštį ir virškinimo fermentus. Skrandis yra maisto rezervuaras. Skrandžio sienos raumenys sumaišo patekusį maistą su skrandžio sultimis, pradedamas virškinimas. Dažniausiai vėžys formuojasi iš skrandžio liaukų. Tuomet jis vadinamas adenokarcinoma.
Skrandžio vėžio tipai:
- adenokarcinoma. Vėžys kyla iš skrandžio liaukų ląstelių. Šis tipas sudaro apie 95% visų skrandžio vėžių;
- limfoma. Formuojasi iš imuninės sistemos ląstelių skrandžio sienoje;
- karcinoidas. Tai retas skrandžio vėžio tipas. Vėžys formuojasi iš hormonus gaminančių ląstelių;
- gastrointestiniai stromos tumorai (GIST). Manoma, jog vėžys kyla iš autonominės nervų sistemos ląstelių, esančių skrandžio sienelėje.
Dažniausiai pažeidžiami asmenys
Dažniau sega vyresnio amžiaus žmonės, vyrai, bei žemos socioekonominės klasės asmenys.
Priežastys ir rizikos veiksniai
Sveikos organizmo ląstelės auga ir dalijasi. Šį procesą kontroliuoja DNR (dezoksiribonukleininė rūgštis). DNR – genetinė medžiaga, kurioje užkoduotos visų cheminių procesų organizme instrukcijos. Vieni genai aktyvina ląstelės dalijimąsi, kiti – jį lėtina, dar kiti - lemia programuotą ląstelių žūtį reikiamu laiku ir tt. Pakenkus DNR šių genų veikla sutrinka ir tai gali lemti nekontroliuojamą tam tikrų ląstelių augimą, vėžio formavimąsi.
Nors daugumo vėžių atsiradimo priežastys nėra žinomos, mokslininkai išskyrė veiksnius, galinčius pažeisti DNR ir padidinti vėžio riziką.
- Helicobacter pylori (H. pylori) infekcija. Helicobacter pylori yra bakterija, gyvenanti skrandžio paviršių dengiančiame gleiviniame sluoksnyje. H. pylori užsikrečiama dažniausiai jau vaikystėje ir infekcija, jei negydoma, gali trukti visą gyvenimą. H. pylori yra laikoma svarbiausia skrandžio opų atsiradimo priežastimi. Opos skrandyje nebūtinai padidina skrandžio vėžio riziką. Skrandžio vėžio riziką didina ilgalaikė infekcija H. pylori. Ilgailaikė infekcija nulemia skrandžio gleivinės uždegimą ir ikivėžinius pokyčius joje;
- Nitratai ir nitritai - azoto junginiai. Tai cheminės medžiagos, dedamos į tam tikrus maisto produktus, ypač rūkytą mėsą (kumpius, dešras). Nitratai ir nitritai skrandyje jungiasi su kitomis azoto turinčiomis medžiagomis. Susidaro N-nitrozo junginiai. Tai karcinogenai, sukeliantys skrandžio vėžį;
- Sūdyti, rūkyti ar marinuoti produktai. Iki šaldytuvų eros, žmonės maisto produktus bandė ilgiau išlaikyti sūdydami, rūkydami ar marinuodami. Tokiuose maisto produktuose yra dideli nitratų ir nitritų kiekiai, kurie skrandyje gali virsti karcinogenais. Pastebėta, kad šalyse, kur vartojama daug tokių maisto produktų (Korėjoje, Japonijoje) skrandžio vėžio dažnis taip pat didesnis;
- Tabako ir alkoholio vartojimas. Tabako gaminių naudojimas dirgina skrandžio gleivinę. Rūkoriai 2 kartus dažniau serga skrandžio vėžiu nei nerūkantieji. Alkoholio vartojimas susijęs su didesne skrandžio vėžio rizika.
Didesnę riziką susirgti skrandžio vėžiu turi asmenys, kurių kraujo grupė yra A. Rizika didėja jei šeimoje buvo sirgusių skrandžio vėžiu giminaičių.
Simptomai ir požymiai
Ankstyvi skrandžio vėžio simptomai yra neryškiai išreikšti ir nespecifiški. Dėl to skrandžio vėžį diagnozuoti anksti nėra taip paprasta. Vienas iš ankstyvųjų skrandžio vėžio požymių yra mikroskopinis kraujavimas. Ilgainiui dėl to gal išsivystyti anemija (mažakraujystė). Pacientas gali justi nuovargį. Ankstyvos stadijos vėžys gali sukelti rėmenį, nedidelį diskomfortą pilve. Šie simptomai gali būti palaikomi kitų, dažniau pasitaikančių ligų, simptomais.
Kiti skrandžio vėžio simptomai būdingesni pažengusiai ligai:
- diskomfortas viršutinėje vidurinėje pilvo dalyje, kurio nepalengvina maistas ar skrandžio rūgštingumą mažinantys vaistai;
- diskomfortas pilve, kurį pasunkina valgymas;
- juodos, primenančios dervą, išmatos (dėl kraujavimo į virškinamąjį traktą);
- vėmimas po valgio;
- vėmimas su kraujo priemaiša;
- nuovargis ir silpnumas;
- nepaaiškinamas svorio kritimas;
- pilnumo pojūtis pavalgius, kai suvalgyta mažiau nei įprasta.
Jei išryškėja vienas ar keli iš minėtų simptomų, tai nereiškia, kad sergama skrandžio vėžiu. Panašius simptomus sukelia ir gerokai dažnesni, gerybiniai susirgimai, kaip antai skrandžio opaligė.
Visgi jei vargina šie simptomai ir ypač jei jie išlieka ilgesnį laiką, būtina kreiptis į medikus ir nustatyti simptomų atsiradimo priežastis.
Gydymas
Gydymas priklauso nuo vėžio lokalizacijos, bendros paciento sveikatos būklės, kiek toli pažengęs vėžys, paciento norų ir kt. Gydymo tikslas - pilnai pašalinti auglį. Kai tai neįmanoma, tada siekiama slopinti vėžio augimą ar sumažinti jo sukeliamą žalą. Kartais geriausias paliatyvus gydymas. Tai reiškia, kad gydymu nebesiekiama pašalinti auglį ar sustabdyti jo augimą, o siekiama palengvinti simptomus, pasiekti komfortą.
Vėžio gydymo galimybės:
- operacinis. Dažniausiai taikomas gydymas. Priklausomai nuo vėžio išplitimo. Operacijos metu gal ibūti pašalinama dalį ar visą skrandį su dalimi jį supančių audinių. Dažnai operacijos metu pašalinami ir greta esantys limfmazgiai. Kai skrandžio vėžys aptinkamas ankstyvoje stadijoje, chirurgas gali pašalinti visą auglį. Deja, neretai diagnozuojant skrandžio vėžį šis jau būna išplitęs į limfmazgius ar gretimus organus. Tuomet pilnai pašalinti vėžio operacijos metu neįmanoma. Tada operacija gali būti tikslinga siekiant sumažinti kraujavimą, skausmą ar obstrukciją.
- chemoterapija. Tai medikamentai, kurie padeda sunaikinti vėžines ląsteles. Chemoterapija siekiama sunaikinti vėžines ląsteles, likusias po operacinio gydymo ar išplitusias į kitus organus. Chemoterapija gali būti naudojama kontroliuoti vėžio augimą, prailginti gyvenimą ar kontroliuoti simptomus. Priešvėžiniai vaistai paveikia ir normalias organizmo ląsteles, ypač greitai besidauginančias (virškinamajame trakte, kaulų čiulpuose). Dėl šios priežasties galimi nepageidaujami reiškiniai – pykinimas, vėmimas, nuovargis , padidėjęs polinkis infekcijoms. Polinkis infekcijoms padidėja dėl vaistų poveikio kaulų čiulpams ir sumažėjusio baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų) kiekio. Nepageidaujamus reiškinius patiria ne visi. Chemoterapijos metu skiriami pykinimą slopinantys vaistai. Chemoterapiniai preparatai skirami ciklais. Gydymo periodai kaitaliojami su atsistatymo periodais;
- radioterapija. Naudojami didelės energijos rentgeno spinduliai. Ne taip kaip chemoterapiniai vaistai, rentgeno spinduliai veikia ne visą organizmą, o lokaliai. Gydytojai siekia taip nukreipti spindulius, kad būtų kuo mažiau pakenkti greta esantys audiniai ir organai. Radioterapija naudojama vėžio gydymui , ypač kombinuojant su chemoterapija;
- antibiotikoterapija. Kruopščiai atrinkti pacientai, kuriems nustatyta su H. pylori susijusi skrandžio limfoma gali būti gydomi antibiotikais, sunaikinančiais bakteriją. Gydytojas po gydymo toliau stebi pacientą dėl galimo būklės atsinaujinimo ar sunkesnės patologijos, kuri reikalauja agresyvesnio gydymo;
- į taikinį nukreipta medikamentinė terapija. Leukemijai gydyti skirtas vaistas imatinibo mesilatas gali būti naudojamas gastrointestinės stromos vėžių (GIST) gydymui. Imatinibo mesilatas skirimas tik tų GIST atveju, kuriuose nustatoma specifinė genų mutacija. Tai vaistas, kuris priklauso medikamentų kategorijai, veikiančiai tik specifinę mutaciją turinčias vėžines ląsteles ir beveik nepaliečiančiai sveikų ląstelių. Nepageidaujami reiškiniai retesni. Visgi pirmo pasirinkimo gydymas lieka chirurginis gydymas. Nepaisant daug žadančių rezultatų kai kuriems pacientams, imatinibo mesilatas nėra efektyvus visais atvejais, nežinomi ir ilgalaikis jo poveikis.
Profilaktika
Nors išvengti skrandžio vėžio gal ibūti neįmanoma, profilaktikos priemonės gali padėti sumažinti riziką:
- vartoti daug vaisių ir daržovių, kuriuose daug vitamino C ir karoteno. Šių mdžiagų gausu tamsiai žaliose, geltonuose ir ooranžiniuose vaisiuose ir daržovėse;
- vengti nitratų ir nitritų. Jų gausu rūkytose dešrose, saliami dešroje, rūkytuose kumpiuose ir tt.;
- nerūkyti;
- riboti alkoholio suvartojimą;
- kreiptis į gydytoją, kai pasireiškia opos simptomai.