Achalazija

Tai pirminis stemplės motorikos sutrikimas, apimantis apatinio stemplės rauko hipertonusą ir sutrikusį gebėjimą atsipalaiduoti bei stemplės peristaltikos nebuvimą. Šį sutrikimą sukelia skrandžio-stemplės jungties funkcinė obstrukcija.

Šis sutrikimas pažeidžia stemplės apatinio rauko gebėjimą atsipalaiduoti, stemplės peristaltiką, dėl to sutrinka normalus rijimas.

Dažniausiai sergama 25-60 metų amžiaus tarpsnyje. Vaikai sudaro 5% sergančiųjų.

Apatinio stemplės rauko tonusą reguliuoja aktyvuojantys (acetilcholinas, substancija P) ir slopinantys (azoto oksidas, vazoaktyvus žarnų peptidas) neurotransmiteriai. Esant nepakankamam nervinių mazgelių kiekiui, sutrinka pusiausvyra tarp aktyvuojančių ir slopinančių neurotransmiterių, kas sąlygoja padidėjusį rauko tonusą ir sumažėjusį gebėjimą atsipalaiduoti. Priežastis, lemianti sumažėjusį nervinių mazgelių kiekį apatiniame stemplės rauke nėra žinoma.

• Disfagija (apsunkintas rijimas), kuri linkusi progresuoti.
•  Nesuvirškinto maisto regurgitacija (grįžimas) iš skrandžio į stemplę. Kartais regurgitacija gali komplikuotis aspiracija – skrandžio turinio patekimas į kvėpavimo takus.
• Skausmas už krūtinkaulio, kartais gali būti toks stiprus, jog imituoja krūtinės anginą ar miokardo infarktą
• Svorio kritimas
• Kosulys atsigulus į horizontalią padėtį

Liga diagnozuojama naudojant kontrastą su bariu ir atliekant stemplės monometriją.

1.  Kontrastas su bariu yra matomas atliekant rentgeno nuotrauką. Pacientui ryjant, normaliu atveju, kontrastas tolygiai užpildo stemplę ir stebima jos peristaltika. Esant achalazijai, peristaltika nefiksuojama, o kontrastas plonyte linija prasiskverbia į skrandį pro apatinį stemplės rauką – vaizdas primena paukščio snapą arba žiurkės uodegą. Viršutinės stemplės dalis dažnai būna praplatėjusi.

2.     Monometrija – tai vienas tiksliausių metodų achalazijai nustatyti. Procedūros principas tas, jog  per nosį įvedamas specialus vamzdelis ir pacientas turi kelis kartus ryti. Tokiu būdu išmatuojama stemplės raumenų veikla įvairiuose lygiuose ir rauko gebėjimas atsipalaiduoti. Esant achalazijai, rijimo metu peristaltika būna sutrikusi, o raukas nesugeba atsipalaiduoti.

3.    Biopsija – nėra esminis metodas, tačiau ją atlikus mėginyje nustatoma hipertrofuotos raumenų skaidulos ir nervinių mazgelių nebuvimas.

1.       Gyvenimo būdo korekcija. Valgyti lėtai, kramtyti daug kartų, užgerti maistą pakankamu vandens kiekiu, nevalgyti prieš miegą, miegoti aukščiau pakėlus galvą. Po gydomųjų procedūrų skiriami protonų siurblio inhibitoriai, siekiant išvengti gastroezofaginio refliukso, taip pat vengti skrandžio rūgštingumą didinančių produktų: padažų, šokolado, citrusinių vaisių, kavos, alkoholio.

2.       Medikamentai. Skiriami kalcio kanalų blokeriai (nifedipinas) ir nitratai (isosorbido dinitratas ir nitroglicerinas). Jie mažina apatinio stemplės rauko tonusą, tačiau turi gana dažnai pacientus varginančių šalutinių reiškinių, tokių kaip galvos skausmas ar pėdų deginimo jausmas. Botulino injekcijos, kurių dėka raukas atsipalaiduoja, tačiau šis metodas veiksmingas apie pusmetį ir paprastai taikomas pacientams, kuriems negalima chirurginė intervencija.

3.       Pneumatinė diliatacija. Tam naudojamas specialus balionėlis, kuris su stipria jėga išpučiamas apatiniame stemplės rauke. Tokiu būdu ištempiamos raumeninės skaidulos ir raukas „prasiplečia“. Šis metodas veiksmingiausias žmonėms vyresniems nei 40 metų. Retais atvejais galima stemplės sienelės perforacija bei gastroezofaginio refliukso atsiradimas.

4.       Operacinis gydymas. Populiariausias metodas – Heller‘io miotomija, kuomet įpjaunama stemplės sienelė virš apatinio stemplės rauko išilgai iki pat skrandžio pradžios. Pjaunamas viršutinis, spaudžiantis stemplės sieneles, sluoksnis, likusieji du paliekami sveiki. Kartu paprastai atliekama ir pagalbinė operacija, fundoaplikacija, kuri padeda išvengti gastroezofaginio refliukso atsiradimo pooperaciniu laikotarpiu. Operacija veiksminga ~90% atvejų.