Sena raitelių išmintis byloja: „didžiausią laimę pasaulyje pajusi sėdėdamas ant arklio nugaros“. Aušra Girdenienė, arklių skleidžiamą energiją ir geras emocijas pajutusi dar vaikystėje, sako, kad arklys daugeliui – jautrus sielos ir kūno gydytojas, o kai kam gal net ir vienintelė paguoda.
Kai darbas – gyvenimo būdasŽirgininkystės verslo studijas Kaune baigusios Aušros Girdenienės pirmoji pažintis su arkliais įvyko ten, kur prabėgo jos spalvinga vaikystė, – kaime. „Tai buvo darbinis arklys, – pasakoja moteris. – Pirmąkart ant jo užsėdau būdama vos ketverių. Įsikibau į karčius, ir meilė arkliams visam gyvenimui tarsi įaugo į kraują, tad, kai baigusi dešimt klasių išvykau mokytis į Kauną, jau tvirtai žinojau, kad radau savo vietą gyvenime.“
Darbui su arkliais, anot Aušros, vien noro nepakanka, būtinas užsispyrimas, ištvermė. Žirgininkystė Lietuvoje – daugiau hobis, gyvenimo būdas, kuriam toli gražu ne kiekvienas turi fanatizmo.
Žirgininkystės galima išmokti per daugelį metų, tačiau tikras žirgininko jausmas perduodamas iš kartos į kartą. „Prižiūrėti arklius nėra taip paprasta, kaip gali daugeliui atrodyti iš pirmo žvilgsnio, – tikina moteris. – Reikia įdėti daug darbo, meilės, kantrybės.“
Arkliai – protingos būtybės, tad, norint bendrauti, o juo labiau – sėkmingai jodinėti, reikia suprasti jų elgseną, išmanyti psichologiją. „Arkliai labai ilgai geba išlikti aktyvūs ir trumpai ilsisi, tačiau kūno kalba jie visada pasako, kada treniruotis nebeįdomu. Jie, kaip ir žmonės, turi asmenines erdves, todėl jeigu lįsi ten, kur nevalia, bus nepatenkinti. Vienas iš sudėtingiausių dalykų – išmokti bendrauti su arkliu akimis ir matyti, kur jis žiūri,– pasakoja specialistė. – Nesvarbu, esate profesionalus raitelis ar mėgėjas, o gal jodinėjate tik laisvalaikiu – į pagrindinius žirgo psichologijos ir elgsenos principus verta pasigilinti.“
Malonūs džiaugsmai turi gydomųjų galių
Nors Lietuva ir turi senas žirgininkystės tradicijas, Aušra sako, kad hipnoterapija, arba kitaip žirgų terapija, mūsų šalyje – naujas dalykas. Tie, kurie bent kiek susidūrę ar išbandę hipoterapiją, nė neabejoja, kad gydymas žirgo judesiu teigiamai veikia tiek sveiką, tiek sergantį žmogų. „Sveikiesiems tai puiki atsvara po įtemto, nervingo ir nejudraus sėdimo darbo ar mokslo, o buvimas gryname ore mažina irzlumą ir skatina optimizmą“, – dalijasi patirtimi ponia Aušra.
Kad gyvūnai gali padėti išvengti sveikatos bėdų, moteris įsitikino ant arklio užsodinusi savo vos pusantrų metukų teturintį sūnų, kuriam medikai diagnozavo raidos sutrikimą. „Mažai kalbantis sūnus tapo atviresnis, labiau pasitikintis savimi, ėmė daugiau kalbėti“, – mena moteris.
Jos pavyzdžiu pasekė ir kitos mažųjų ligoniukų mamos. „Susirinko apie 20 įvairaus amžiaus vaikų. Terapija truko tris vasaras. Tėveliai pastebėjo, kad jojimas leido jų įvairias negales turintiems vaikams patirti teigiamų emocijų, darančių įtaką tiek fizinei, tiek psichologinei būsenai. Turintys dvasios negales, kuriems sunku reikšti jausmus, tapo savarankiškesni, kai kurie jų ėmė atviriau bendrauti su pasauliu, liovėsi bijoti didelių daiktų, – pasakoja arklių mylėtoja. – Arkliai suteikia palankias galimybes pamatyti pasaulį vertikaliai: iš viršaus į apačią, dėl ko jojikas jaučiasi daug nepriklausomesnis ant arklio nugaros, nei kada nors jam anksčiau teko jaustis.“
Prisilietimas prie arklio, spalva, specifinis kvapas, kanopų keliami garsai – visa tai stimuliuoja įvairias organizmo sistemas. Arklių mylėtoja sako, kad žirgų terapija ypač efektyvi tiems vaikams, kurie serga judėjimo sutrikimus paskatinančiu cerebriniu paralyžiumi. „Jodinėti naudinga, nes žirgas risnoja labai ritmingai, o sveiko žmogaus eisena taip pat ritminga. Šis panašumas gali padėti vaiko smegenims „prisiminti“ šiuos judesius. Tik svarbu nepamiršti, kad hipoterapija pati savaime nepadarys jokių stebuklų. Ji turi būti sunkaus jūsų darbo visumos dalis. Turite stengtis patys kuo daugiau judėti, daryti medikų paskirtas mankštas. Stebuklų pradžia – jūsų pačių rankose“, – tikina ponia Aušra.
Hipoterapija žinoma nuo Hipokrato laikų
Anot gydytojo ortopedo-traumatologo Benjamino Čižiūno, jojimo terapijos šaknys – gilioje senovėje. Dar V a. pr. m. e. Hipokratas rašė apie teigiamą jojimo poveikį sveikatai. Oficialiai šis gydymo būdas imtas taikyti tik 1960 metais, kai pirmą kartą buvo panaudotas Austrijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje. Vokietijoje gydymo kurse dalyvaudavo du gydytojai, specialiai treniruotas žirgas ir žmogus, kuris vesdavo žirgą. Šiaurės Amerikoje hipoterapija pradėjo plisti 20 metų vėliau, kai grupė Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkų nukeliavo į Vokietiją stebėti, kaip vyksta hipoterapija. JAV ji buvo įteisinta 1992 metais ir įkurta Amerikos hipoterapijos asociacija. Ši organizacija iki šiol rengia kvalifikuotus specialistus, kurie gali užsiimti šiuo gydymo metodu.
Šiuo metu hipoterapija daugelyje šalių yra pripažintas ir iš valstybės biudžeto remiamas gydymo būdas.
„Nors mūsų tautiečių meilė arkliams ypatinga – jokia kita tauta žodžiui „arklys“ neturi tiek spalvingų epitetų, tačiau hipoterapija Lietuvoje nėra oficialiai įteisinta, ją propaguoja tik būrelis savamokslių entuziastų“, – sako gydytojas, patikindamas, kad gydymas jojant žirgais – kaip pagalbinė priemonė kartu su kitomis gydymo programomis labiausiai tinka fizinei, socialinei, psichologinei reabilitacijai.
„Net ir paprastas buvimas šalia žirgo tiek sveikiems, tiek ligotiems sukelia daug teigiamų emocijų, – sako gydytojas, – o gydomasis jojimas ypač sėkmingai taikomas pacientams, turintiems psichikos sutrikimų. Mokslininkų įrodyta, kad šiems pacientams sėdėsena balne yra gydomoji ir saugi.
Hipoterapija labai tinka autizmu, Dauno sindromu sergantiems vaikams, kurie paprastai yra užsidarę savo pasaulyje, turi įvairių baimių. Būdamas prie žirgo toks vaikas nurimsta, atsipalaiduoja. Iš pradžių niekuo nesidomėjęs, vėliau pradeda su žirgais bendrauti. Galbūt sunkių ligonių, neįgaliųjų arklių terapija neišgydys, bet gyvenimo kokybę tikrai pagerins. Žinoma, ji tik prisideda prie įprastinio gydymo, bet jokiu būdu jo nepakeičia.“
Žirgai padeda koreguoti ir judėjimo sistemos sutrikimus, mat žirgo ėjimo ritmas itin gerai dera su žmogaus. Žingsniuodamas žirgas išjudina net tuos vidinius raumenis, kurie žmogui pačiam einant ar dirbant taip neišjudinami, kaip sėdint ant žirgo. Ši terapija ypač naudinga sergantiesiems cerebriniu paralyžiumi. Jiems ar kitų atraminio ir judamojo apa¬rato sutrikimų turintiems vaikams jodinėjant tvirtėja raumenys ir nurimsta spazmai. Be to, jojimas mažina raumenų skausmą ir įtampą, gerina judesių koordinaciją, pusiausvyrą, padeda sugrąžinti prarastas judėjimo funkcijas ir jas kompensuoti. Sėdėjimas balne gerina galvos ir viso kūno padėtį.
„Nors hipoterapijos nauda akivaizdi, kiekvienas atvejis individualus, tad prieš pradedant terapiją, geriausia pasikonsultuoti su gydytoju specialistu – ortopedu, traumatologu ar chirurgu, kad vietoj laukiamos naudos nepatirtumėte daugiau žalos, – perspėja ortopedas. – Pavyzdžiui, sergantiesiems skolioze – šoniniu stuburo iškrypimu, gydymas jojimu gali būti ne naudingas, bet kenksmingas. Esant nestruktūrinei arba funkcinei skoliozei, kuri dažniausiai pasireiškia dėl netaisyklingos laikysenos, uždegimo ar kaip kompensacija esant skirtingam kojų ilgiui, jodinėjimas gali būti veiksmingas, tačiau jeigu jums diagnozuota struktūrinė skoliozė, kai stuburo iškrypimas susijęs su kaulų deformacija, hipoterapija tik dar labiau paaštrins ligos simptomus. Ne tik gydytojai, bet ir pacientai, prieš imdamiesi savigydos, turėtų vadovautis viena iš Hipokrato frazių: „Primum non nocere“, kuri reiškia – „Pirmiausia – nepakenk“.
Sūnūs gimė mylėdami arklius
Abu Aušros sūnūs jau gimė mylėdami arklius. „Vaikus užkrėčiau ta pačia liga, – šypsosi moteris. – vyresnėliui buvo daugiau nei vieneri metukai, o jaunėlis dar nė metų neturėjo, kai pirmąkart juos arkliu pajodinėjau. Nuo to karto vos tik pamato arklį – taip ir traukia jais pajodinėti. Auginu dvi nuosavas kumeles, kurias sūnūs jau spėjo tarpusavy pasidalinti.“
Aušra sako, kad nėra amžiaus ribos, ribojančios, kada galima sodinti vaiką ant arklio, svarbiausia, kad mažasis raitelis jaustųsi saugiai. „Ant karštakošio arklio vaiko nepasodinsi, o jeigu vaikas jaučia panišką baimę, ant jokio arklio jo neužkelsi“, – sako moteris, mažylius jodanti ant žemaitukės. Tai nedidelis ilgai bręstantis arklys, pasižymintis dideliu darbingumu ir kitomis puikiomis savybėmis: atsparus ligoms, nereiklus šėrimo ir laikymo požiūriu, ištvermingas, greitas, ilgaamžis ir paklusnus. „Lengvų, grakščių kūno linijų, gyva, energinga žemaitukė varžybose itin azartiška, tačiau, vos tik užsodinu ant jos vaiką, pradeda vaikščioti tarsi miegodama, stengdamasi neišgąsdinti mažojo raitelio” , – įsitikinusi moteris.