Itin aktyvus ekologiško gyvenimo propagavimas ir skatinimas pasaulyje bei Lietuvoje prasidėjo jau prieš keletą metų. Gyventi atsakingai, neteršti aplinkos, vartoti tik sveikus, natūralius produktus, rūpintis savo ir artimųjų gerove – visa tai yra teigiami pokyčiai. Tačiau tikriausiai daugelis skaitytojų turi bent vieną pažįstamąjį, kuriam „žalias“ gyvenimo būdas yra daugiau nei toks sveikas rūpestis. Bene maniakiškas etikečių skaitymas, visų „neekologiškų“ daiktų atsikratymas, nuolatinis kenksmingų chemikalų ir užterštos aplinkos baiminimasis kai kuriems tampa varginančia kasdienybe.
Praėjusią vasarą rinkos tyrimų bendrovės „GfK Custom Research Baltic“ atliktas Lietuvos gyventojų tyrimas apie ekologijos suvokimą ir ekologišką gyvenimo būdą parodė, kad pusė visų apklaustųjų (jų iš viso buvo 1277) sutinka, kad pirkdamas produktus su užrašu „ekologiškas“ labiau rūpiniesi savo ir šeimos narių sveikata bei gerove. Tik ekologiškas prekes ir produktus stengiasi pirkti penktadalis. Tai daryti labiau linkę ūkininkai, namų šeimininkės, vaiko priežiūros ar motinystės atostogų išėjusios moterys. Tyrimas atskleidė, kad ekologiškas gyvenimo būdas priimtinesnis tiems, kurie jaučiasi laimingi ir yra patenkinti gyvenimu.
Tačiau ar žmogus, ekologija besirūpinantis perdėtai, iš tiesų yra laimingas ir patenkintas? Galbūt tai, kaip ir bet kokia kita manija, kyla dėl neišspręstų problemų, dėl mados ar kitų priežasčių? Kaip iš pradžių iš teigiamų paskatų kilęs noras gyventi „žaliai“ gali virsti gyvenimą ir santykius apkartinančia našta? Apie visą taip kalbamės su psichologe Genovaite Petroniene.
Kas, Jūsų nuomone, sukelia tokį perdėtą rūpinimąsi ekologišku gyvenimu? Gal galėtumėte įvardinti tokio elgesio priežastis?
Yra didelis skirtumas tarp žmogaus pažiūrų ir polinkių ir tarp susikoncentravimo į vienintelę gyvenimo sritį kaip į dalyką, kuris išgelbės nuo visų bėdų. Vienos manijos nepriklauso nuo gyvenamojo laikotarpio: tarkime, žmogus galvoja vien apie pinigus, kitą kamuoja pavydas ir jis persekioja sutuoktinį, trečias įsirašo į dvasinę sektą, ketvirtas nori išgarsėti ir užmiega ar atsibunda tik su ta mintimi ir taip toliau.
Kitos manijos yra madingos: pavyzdžiui, lieknėjimas, joga, o dabar – ir ekologiškumas. Visų manijų bėda yra ta, kad jų metu žmogus nebemato visumos, pakliūna tarsi į siaurą koridorių ir jam atrodo, kad to vienintelio tikslo pasiekimas jį padarys laimingą. Paprastai į manijos objektą kritiškai arba moksliškai nebežiūrima, kaip štai sektos dalyvis nemėgsta jokio skepticizmo dievo atžvilgiu, taip ir ekologiškumo šalininkas nebegali protingai įvertinti jo sveikatą veikiančių veiksnių svorio ir nebesuvokia, kad skaitydamas etiketes, įsitempdamas, pykdamasis jis išeikvoja daug daugiau energijos ir savo sveikatai pakenkia daug labiau nei tas, kuris iš viso nesidomi ekologija ir intuityviai išsirenka tai, kas jam sveikiau. Psichologai nustatė, kad visos panašios manijos linkusios atsirasti tada, kai žmogus nejaučia gyvenimo pilnatvės, prasmingumo arba turi neigiamų išgyvenimų – štai tada jam labai reikalingas toks ar kitoks gelbėjimosi ratas.
Galbūt turite pavyzdžių, kaip atskirti normalų elgesį nuo manijos?
Manija žmogų padaro nelaisvą – jis nebegali pasirinkti naudoti ekologišką produktai ar ne. Netgi budistų vienuoliai, kurie, kaip žinoma, yra vegetarai, skatinami neprisirišti net prie šio priesako, išlaikyti širdingus santykius ir dvasinę ramybę, jei kas nors paaukoja mėsos. Taigi žmogus, kuris turi aistringą tikslą gali jį trumpam atidėti, jei tai kertasi su kitais svarbiais jo tikslais. Tas tikslas taip pat randa vietą tarp kitų gyvenimo vertybių, kaip geri santykiai su aplinkiniais, kūryba ir t.t., o ne juos užgožia.
Tokie žmonės dažnai pradeda kritikuoti „netinkamą“ aplinkinių gyvenimo būdą, bando įpiršti savo požiūrį, stengiasi „atversti“ į ekologiją. Kaip manote, ar toks elgesys yra teisingas? Galbūt per agresyvus mokymas ir pamokslavimas gali pabloginti santykius su aplinkiniais, artimaisiais?
Bandymas bet kuria kaina įtikinti kitus, rodo bandymą įtikinti save, t.y. tai, kad pasąmoningai pats žmogus nėra įsitikinęs savo teisumu, ir tą abejonę jam primena bet kas, kas galvoja kitaip. Žmogus kovoja su tuo kitu, o iš tikrųjų – ir su savimi pačiu. Juk labiausiai savo nuomonę gina paaugliai – žmonės, kurių nuomonė ką tik gimė ir yra visiškai silpna. Žinoma, agresyvus nuomonės piršimas gali pabloginti santykius su aplinkiniais ir kiek sveiki produktai pagerina žmogaus sveikatą, tiek blogi santykiai ir stresas ją sugadina, taigi gaunasi daug iššvaistytos energijos ir jokio rezultato.
Kuo toks radikalus „žalio“ gyvenimo siekimas ir didžiulis dėmesys tam gali būti pavojingas žmogui ir jo šeimai?
Gal tokiu būdu ieškant to tobulo, sveiko, švaraus gyvenimo siekiama išspręsti kitas, su tuo visiškai nesusijusias problemas? Juolab kad gyvenant miestuose, to tikrai sveiko gyvenimo pasiekti iš tikrųjų neįmanoma, turint omeny aplinkos taršą ir pan.
Įdomu tai, kad ekologiškumo besivaikantys žmonės atmeta kitas svarbias sveiko gyvenimo dalis, kaip, pavyzdžiui, fizinį judėjimą, sportą. Ne visada jie daug laiko praleidžia ir gamtoje. Gana dažnai jie, kaip ir kiti, yra įnikę į internetą, kuris tikrai gali turėti neigiamą poveikį nervų sistemai.
Mano kukliais stebėjimais, ekologijos manija labiau apima žmones, kuriems materiali fizinė realybė yra gana svarbi – jie mėgsta geresnius daiktus, yra labiau susirūpinę dėl savo išvaizdos, labiau bijo ligų. Atitrūkę nuo žemės piliečiai, panirę į meilės manijas, kūrybą, karjeros darymą ekologišku maistu rūpinasi daug mažiau, nes fizinė realybė jiems nelabi įdomi.
Ką galėtumėte patarti žmonėms, kaip subalansuoti savo siekį gyventi ekologiškai ir nepersistengti? Ką gali padaryti žmogus jau suvokęs, kad turi problemą, tačiau nežinantis, kaip ją išspręsti?
Manau, kad nieko bloga domėtis, ką valgai ar naudoji, tačiau reikia paklausti savęs: ar ne per daug tam skiriu dėmesio? O galbūt per tą laiką galima užsiimti kita įdomia širdžiai veikla, artimiau bendrauti su žmonėmis, tiesiog ilsėtis ir būti? O gal verta tiesiog sustoti, nebesiblaškyti ir pajusti, kas mane padarytų iš tikro laimingą?
Ekologiški produktai – brangesni
Kai vieniems ekologija tampa manija, kiti į visą tai žiūri su didele skepticizmo doze. Ypač kai kalba pasisuka apie įvairiomis žaliomis etiketėmis ir „eko“ užrašais apklijuotas įvairiausių produktų pakuotes. Jau minėtasis vartotojų tyrimas parodė, kad dešimtadaliui apklaustųjų žodis „eko“ siejasi su prekiniu ženklu, padedančiu lengviau parduoti produktus. Net 82 proc. apklaustųjų pačių ar senelių soduose ir kaimuose užauginus produktus vertina daug labiau nei gulinčius parduotuvių lentynose ir pažymėtus „eko“ ženklu. Be to, dviem trečdaliams apklaustųjų iškyla klausimas, ar šie produktai tikrai ekologiški, ar tai tik reklaminis triukas.
Negana to, tokiais ženklais pažymėti produktai yra daug brangesni. Pažvelgus į VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro, Statistikos departamento prie LRV 2010-aisiais atliktą įprastinių ir ekologiškų produktų kainų palyginimą, akivaizdu, kad už krepšelį tokių prekių teks mokėti net 72 proc. daugiau.
Įprastinių ir ekologiškų maisto prekių kainų palyginimas
Produktas Įprastas, Lt Ekologiškas, Lt Kainų skirtumas, proc.
Pienas (2,5 proc. rieb.), 1 l 1,91 3,98 108
Grietinė, 0,5 kg 3.8 5,5 45
Jogurtas be priedų, 0, 36 kg 1,99 2,8 41
Kvietiniai miltai, 1 kg 2,35 3,19 36
Juoda duona, 1 kg 4,88 8,33 71
Balta duona, 1 kg 4,39 8,38 91
Batonas, 1 kg 5,4 6,3 17
Manų kruopos, 1 kg 2,8 Lt 3,98 42
Bulvės, 1 kg 0,99 2,92 195
Morkos, 1 kg 1,24 (nefasuotos) 3,49 181
Baltagūžiai kopūstai, 1 kg 1,3 2,49 92
Svogūnai, 1 kg 2,3 (importuoti) 3,56 55
Fermentinis sūris, 1 kg 19 L 37 95
Kumpis be kaulo (jautiena), 1 kg ~ 20
(2009-10) 33
(2009-09) 65
VISAS KREPŠELIS 72,35 124,92 72
Šaltinis: VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, Statistikos departamentas prie LRV