Hirsutizmas. Ką slepia ši sąvoka
Didžioji dalis mūsų odos, išskyrus lūpas, delnus ir padus, yra padengta plaukais. Plaukai atlieka svarbias biologines funkcijas – dalyvauja termoreguliacijoje, prisideda prie sensorinės informacijos rinkimo, iš dalies saugo nuo per didelio saulės spindulių kiekio, tenkančio odos ląstelėms. Padidėjęs plaukuotumas tam tikrose kūno vietose yra susijęs su hormonų koncentracijos pokyčiais kraujyje, todėl gali perspėti apie galimą patologiją [1].
Hirsutizmas – medicininis terminas, simptomas, skirtas apibūdinti padidėjusiam moters kūno plaukuotumui šiai lyčiai nebūdingose, nuo androgenų priklausomose (kitaip – vyrų plaukų augimo) zonose [2]. Ši problema paliečia maždaug dešimtadalį (skirtingų šaltinių duomenimis, 5–15 proc.) moterų populiacijos ir yra vienas dažniausių moterų skundų šeimos gydytojo ar gydytojo endokrinologo kabinete [3, 4]. Hirsutizmas neretai yra susijęs su gerybiniais funkcijų sutrikimais ir retai kada atspindi gyvybei grėsmingas būkles, tačiau plaukų augimas netipiškose moterims vietose gali sukelti rimtų psichologinių problemų, pabloginti gyvenimo kokybę ar net turėti įtakos moters identiteto suvokimui [2, 3].
Padidėjęs plaukuotumas – visada tik hirsutizmas?
Hirsutizmas gali būti painiojamas su pertekliniu plaukų augimu – hipertrichoze. Atskirti padeda lokalizacija ir stebimų plaukų tipas [1].
Remiantis struktūra, išskiriami 3 plaukų tipai: lanugo (švelnūs, plonyčiai plaukeliai, tankiai dengiantys vaisiaus ir naujagimio kūną, išnykstantys per pirmuosius gyvenimo mėnesius), vellus – pūkelių tipo plaukai (švelnūs, plonyčiai, trumpi, bet ilgesni už lanugo plaukai, dažniausiai bespalviai) ir terminaliniai plaukai (ilgesni, pigmentuoti, šiurkštešnės struktūros; tokie plaukai tiek vyrams, tiek moterims sudaro blakstienas, antakius, randami plaukuotoje galvos dalyje, ant gaktos, pažastyse, o vyrams formuoja ir veido plaukus – barzdą, ūsus) [4].
Taigi hipertrichozė daugiau susijusi su lokaliu ar generalizuotu pūkelių tipo plaukų augimo padidėjimu, o ne terminalinių plaukų užaugimu moterims netipiškose, bet vyrams būdingose vietose, kaip esant hirsutizmui. Pravartu žinoti, kad hirsutizmą gali lydėti ir papildomi simptomai: hiperandrogenemija gali pasireikšti akne, dismenorėja ar net alopecija, tačiau kartais šis hormonų disbalansas gali būti ir besimptomis [1].
Vis dėlto reikėtų būti atidiems – retai pacientui kartu gali būti stebimas ir hirsutizmas, ir hipertrichozė [1].
Kas lemia padidėjusį plaukuotumą moterims netipiškose zonose
Kaip minėta, plaukų augimą kontroliuoja hormonų pokyčiai organizme. Vyriškojo tipo plaukuotumas labiausiai priklauso nuo androgenų sintezės, todėl net apie 80–90 proc. atvejų hirsutizmas yra susijęs būtent su androgenų pertekliumi [1].
Moters organizme yra 2 pagrindinės androgenų sintezės vietos – kiaušidės ir antinksčiai. Androgenų sintezę reguliuoja kiaušides stimuliuojantis liuteinizuojamasis hormonas, o antinksčių veiklą skatina adrenohortikotropinis hormonas, papildomai veikiant parakrininei ir autokrininei reguliacijai [1]. Dėl šių priežasčių hirsutizmas gali atspindėti būtent šių 2 organų disfunkciją. Taigi kokios labiausiai tikėtinos patologijos, pastebėjus vyriškojo tipo plaukuotumą moterims.
Bene dažniausia (72–82 proc. hirsutizmo atvejų) patologija, dėl kurios išsivysto moterims netipiškas plaukuotumas vyrams būdingose zonose, yra policistinių kiaušidžių sindromas. Šis sindromas turi konkrečius diagnostinius kriterijus (patvirtinami esant bent 2 iš toliau paminėtų): menstruacijų sutrikimas, klinikinė ar biocheminė (laboratorinė) hiperandrogenemija, policistinės kiaušidės tiriant ultragarsu. Greta galimi ir lydintys simptomai, tokie kaip nutukimas, nevaisingumas, atsparumas insulinui. Beje, atsparumas insulinui sukelia hiperinsulinemiją, kuri papildomai stimuliuoja antinksčius ir kiaušides, gaminančius dar daugiau androgenų. Be to, hiperinsulinemija slopina lytinius hormonus sujungiančių globulinų sintezę kepenyse, todėl sumažėja testosterono inaktyvinimas, taip dar labiau pasunkindama hormoninį disbalansą [5].
Hirsutizmas gali būti ir idiopatinis (6–15 proc. atvejų), tačiau tam tikruose šaltiniuose teigiama, kad jis nėra visiškai idiopatinės kilmės, o sukeltas neaiškios kilmės hiperandrogenemijos. Tikrasis idiopatinis hirsutizmas pasitaiko ganėtinai retai – 4–7 proc. atvejų ir nustatomas tik tada, kai visos kitos galimos priežastys yra ekskliuduotos [1, 5]. Spėjama, kad šiuo atveju hirsutizmas gali išsivystyti dėl padidėjusio odos jautrumo alfa reduktazei ir padidėjusios vietinės testosterono konversijos į stipresnius androgenus [6]. Pagrindinė problema diagnozuojant idiopatinį hirsutizmą yra ta, kad rutininiai androgenų koncentracijos tyrimai nėra labai jautrūs ir negali nustatyti vidutinės hiperandrogenemijos. Tokiu atveju neretai diagnostiką apsunkina ir netiksliai moterų išsakomi skundai – iki 40 proc. moterų, teigiančių, kad jų menstruacinis ciklas nesutrikęs, yra oligomenorėja ar vėliau nustatomas policistinių kiaušidžių sindromas. Taigi šio sutrikimo dažnis turi potencialo mažėti, jei ateityje androgenų koncentracijos nustatymas taps tikslesnis. Skirtingai nei sergant policistinių kiaušidžių sindromu, tikrojo idiopatinio hirsutizmo atveju turėtų būti stebima normali kiaušidžių funkcija [1].
Antinksčių hiperplazija – dar viena galima hirsutizmo priežastis. Ši liga yra paveldima autosominiu recesyviniu būdu, todėl pasitaiko retai (sudaro mažiau nei 5 proc. atvejų). Tipiniu atveju ši patologija nustatoma naujagimystėje, nors netipinės formos, sietinos su 21-hidroksilazės stoka, gali išlikti besimptomės iki paauglystės, kol galiausiai pacientė į gydytojus kreipiasi pastebėjusi sutrikusias menstruacijas ar net anovuliaciją [5].
Androgenus gaminantys navikai – reta, tačiau neretai grėsminga hiperandrogenemijos ir hirsutizmo priežastis. Šie navikai gali būti randami tiek kiaušidėse, tiek antinksčiuose. Dažnai tokiu atveju androgenų koncentracija kraujyje būna labai padidėjusi. Itin svarbi šių darinių diagnostika, nes net apie pusė jų yra piktybiniai [5]. Labai gretai išsivysčius ir progresuojant hirsutizmui, pastebėjus virilizaciją ar palpuojant radus neaiškios kilmės masę pilve ar dubenyje, reikėtų atidžiai ištirti dėl galimo androgenus gaminančio naviko [1, 5].
Medikamentų sukeltas hirsutizmas – derėtų nepamiršti ir atidžiai apklausti pacientę apie gretimas patologijas, vartojamus vaistus, nes jie taip pat gali sukelti hirsutizmą (pvz., ciklosporinas, testosterono injekcijos, kremai ir pleistrai, progestinai, danazolis, gliukokortikoidai, anaboliniai steroidai, donepezilis, lamotriginas, olanzapinas, kt.) [5, 7].
Galimos ir kitos retesnės priežastys – akromegalija, Cuchingo sindromas, hiperprolaktinemija, hipo- ar hipertiroidizmas [5].
Kodėl androgenų koncentracijos padidėjimas kraujyje susijęs su padidėjusiu ir vyriškojo tipo plaukuotumu moterims?
Hirsutizmas dažniausiai išsivysto dėl padidėjusios androgenų koncentracijos moters organizme, o pats simptomas manifestuoja terminalinių plaukų augimu moterims nebūdingose plaukų zonose. Taip nutinka, nes androgenai atlieka svarbų vaidmenį pūkelių tipo plaukelių transformacijoje į terminalinį plauką būtent nuo androgenų priklausomose plaukų augimo zonose, būdingose vyrams [8].
Dar prieš brendimą plaukai yra pūkelių tipo, o riebalinės liaukos androgenams jautriuose folikuluose dar yra labai mažos. Paauglystėje padidėjus androgenų koncentracijai kraujyje, tam tikrose zonose pūkuotieji plaukeliai virsta terminaliniais. Barzdos, ūsų plaukų augimui reikalingos gerokai didesnės androgenų koncentracijos nei gaktos ar pažastų plaukų augimui, todėl šiose vietose plaukai normaliai turėtų augti tik vyrams [8].
Kitose srityse (ant kaktos, skruostų) padidėjusi androgenų koncentracija labai padidina riebalinių liaukų dydį, tačiau plaukai išlieka pūkelių tipo. Tiesa, tiksli priežastis, kodėl skirtingose vietose į androgenus odos priedai reaguoja skirtingai, išlieka neaiški. Nustatyta, kad tik moterims nebūdinga didelė androgenų koncentracija lemia joms netipišką plaukuotumą – hirsutizmą [8].
Kokių diagnostinių veiksmų būtina imtis, jei pacientei įtariamas hirsutizmas?
Dauguma moterų į gydytoją kreipiasi dėl kosmetinio nepasitenkinimo, plaukams pradėjus augti vizualiai jų netenkinančiose vietose. Tokiu atveju svarbūs keli žingsniai: atidus anamnezės surinkimas, klinikinis ištyrimas, kurio svarbiausia dalis – apžiūra ir biocheminiai tyrimai [7].
Renkant anamnezę, svarbu atkreipti dėmesį į hirsutizmo trukmę. Kaip minėta, neseniai atsiradę simptomai, greitai progresuojantis hirsutizmas ar jo išsivystymas vėliau nei paauglystėje turėtų sukelti androgenus sekretuojančio naviko įtarimą. Dauguma moterų, kurioms yra padidėjusi androgenų sintezė, būdingos nereguliarios menstruacijos. Reikėtų atsižvelgti ir į pacientės tautybę, nes skirtingų tautybių moterims būdingos skirtingos plaukuotumo normos, pavyzdžiui, Viduržemio regiono moterims būdingas didesnis kūno plaukuotumas nei azijietėms. Svarbu išsiaiškinti ir šeiminę anamnezę (ar tarp kraujo giminių nebūta hirsutizmo), ginekologinę anamnezę (ar nėra vaisingumo problemų), gretimas ligas, o kartu ir dėl jų vartojamus vaistus, įvertinti pacientės konstituciją dėl nutukimo [7].
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į susijusias gretutines patologijas menančius simptomus, tokius kaip strijos, acanthosis nigricans. Vertinant galimas priežastis, būtina krūtų apžiūra ir apčiuopa dėl galimos galaktorėjos. Nepamiršti įvertinti ir kitas galimas endokrinopatijas, tokias kaip Cuchingo sindromą, skydliaukės funkcijos sutrikimus [7].
Fizinio ištyrimo metu būtina atidi tikslinga apžiūra – reikia įvertinti dėl virilizacijos, aknės, padidėjusios raumenų masės, vyriškojo tipo nuplikimo ir klitoromegalijos. Renkant anamnezę, derėtų atkreipti dėmesį į pacientės balsą – ar jis neprimena vyrams būdingo balso [7].
Objektyvesnis būdas įvertinti pacientę dėl hirsutizmo – visuotinai naudojama modifikuota Ferrimano-Gallweyʼaus (mFG) skalė. Ja vertinamas terminalinis plaukuotumas vizualinėje skalėje nuo 0 (visiškas terminalinių plaukų nebuvimas) iki 4 (platus terminalinių plaukų augimas) 9 skirtingose kūno srityse (viršutinė lūpa, smakras, krūtinė, viršutinė ir apatinė nugaros dalys, viršutinė ir apatinė pilvo sritis, ranka ir šlaunys). Nors ši skalė neįtraukia kelių nuo androgenų priklausomų sričių, tokių kaip žandenos ir sėdmenys, ji išlieka auksiniu standartu objektyviai vertinant hirsutizmą [1]. Nustatytos ribos, kuriomis remiantis, pagal šią skalę diagnozuojamas hirsutizmas: 8–15 balų surinkusiai pacientei nustatomas lengvas hirsutizmas, iki 25 balų – vidutinio sunkumo hirsutizmas, daugiau nei 25 balai – sunkus hirsutizmas [7].
Biocheminis ištyrimas – kitas žingsnis, kuriuo ne tik siekiama nustatyti hiperandrogenemiją, bet ir tikslingai ieškoma galimos šio hormonų disbalanso priežasties. Remiantis dabartinėmis hirsutizmo diagnostikos gairėmis, pasisakoma prieš rutininį androgenų koncentracijos tyrimą moterims, kurioms nustatytas lengvo laipsnio hirsutizmas. Biocheminis tyrimas atliekamas tik vidutinio ar sunkaus laipsnio hirsutimu sergančioms pacientėms arba moterims, kurioms hirsutizmas išsivystė staiga ar greitai progresuoja. Detalesnis biocheminis ištyrimas turėtų būti atliekamas moterims, kurioms kartu nustatytas nevaisingumas, nereguliarios menstruacijos, centrinio tipo nutukimas ar acanthosis nigricans [5, 7].
Dažniausiai tiriama bendrojo testosterono koncentracija. Rutiniškai kiti androgenai, tokie kaip dehidroepiandrosterono sulfatas, netiriami [5].
Siekiant išsiaiškinti galimą hirsutizmo priežastį, derinant su klinika gali būti atliekami ir kiti biocheminiai, instrumentiniai tyrimai: skydliaukės hormonų, prolaktino, 17-hidroksiprogesterono koncentracija kraujyje, laisvojo kortizolio koncentracija šlapime, deksametazono supresijos testas [5]. Gali prireikti ir ultragarsinio pilvo ar dubens tyrimo, jei įtariamas androgenus sekretuojantis navikas.
Gydymas
Hirsutizmo gydymas yra sudėtinis. Jį sudaro kosmetinių plaukų šalinimo procedūros, medikamentinis gydymas, paremtas antiandrogeniniu veikimu, gyvenimo korekcija (svorio metimo), prireikus – ir psichologo pagalba [1].
Medikamentinis gydymas
Lengvo ir vidutinio laipsnio hirsutizmas ne visada gydomas vaistais. Galutinai dėl medikamentinio gydymo sprendžiama remiantis hirsutizmo gydymo gairėse pateikta nuoroda – pacientei svarbus hirsutizmas. Šis terminas atskleidžia, kad problemos sprendimas turi būti derinamas su paciente, nes kiekvienai jų hirsutizmas yra nevienodai reikšminga problema, tad ir sprendimas priimamas atsižvelgiant į hirsutizmo įtaką pacientės gyvenimo kokybei. Nepaisant to, ar pacientė pasirenka medikamentinį ar nemedikamentinį gydymą, būtina ieškoti ligą sukėlusios priežasties ir ją pašalinti [7].
Pirmojo pasirinkimo medikamentinis gydymas – peroraliniai kontraceptikai. Estrogenų ir progestinų derinys yra laikomas ganėtinai saugus pacientėms, kurioms nustatytas hirsutizmas. Veikimo mechanizmas remiasi progestinų gebėjimu inhibuoti liuteinizuojamojo hormono ir androgenų sintezę kiaušidėse. Tuo tarpu estrogenai padidina lytinius hormonus sujungiančių globulinų koncentraciją, todėl sumažėja laisvojo testosterono ir kitų šių baltymų sujungiamų androgenų. Šios klasės medikamentų pasirinkimas gana platus – ciproterono acetatas, drospirenonas [5–7]. Svarbu atminti, kad peroraliniai kontraceptikai, kurių sudėtyje yra levonorgestrelio ar noretisterono, yra daugiau androgeniniai, tad ne tik gali negydyti šios būklės, bet ir pabloginti ją, todėl hirsutizmui gydyti nėra rekomenduojami [6].
Gali būti skiriami antiandrogeniniai preparatai, tokie kaip spironolaktonas, finasteridas, flutamidas, ciproteronas. Šie vaistai arba derinami su peroraliniais kontraceptikais, nepastebėjus pastarųjų poveikio per 6 mėnesius, arba iš karto kartu su jais, esant sunkaus laipsnio hirsutizmui [1]. Toliau paminėti keli šios grupės vaistai, jų veikimo mechanizmas ir svarbūs akcentai, pasirinkus gydymą šiais medikamentais.
Spironolaktonas, prisijungdamas prie androgenų receptorių, konkuruoja su dihidrotestosteronu. Be minėto veikimo mechanizmo, šis medikamentas dar inhibuoja 5-alfa reduktazę, o vartojant didelėmis dozėmis slopina ir įvairius fermentus, atliekančius svarbų vaidmenį androgenų sintezėje. Skiriant spironolaktoną, svarbu nepamiršti nepageidaujamų jo reiškinių – hiperkalemijos, nereguliarių menstruacijų ir teratogeninio poveikio [7].
Finasteridas – tai 2 tipo 5-alfa reduktazės inhibitorius. Vartojant šį vaistą, reikalingas didelis dėmesys reprodukcinio amžiaus moterims – pagrindinis nepageidaujamas reiškinys yra vyriškosios lyties vaisiaus feminizacija, todėl finasteridas turėtų būti vartojamas tik su efektyvia kontracepcija [5, 7].
Flutamidas – nesteroidinis antiandrogenas. Blokuoja androgenų receptorius, todėl išvengiama dihidrotestosterono prisijungimo prie pastarųjų. Siejamas su nuo dozės priklausomu hepatotoksiškumu, todėl nėra pirmojo pasirinkimo vaistas, skirtas gydyti hirsutizmą [7].
Ciproteronas yra 17-hidroksiprogesterono acetato derivatas, pasižymintis stipriu progesterininiu efektu. Konkuruoja su dihidrotestosteronu dėl androgenų receptorių ir mažina serumo liuteinizuojamojo hormono koncentraciją, kartu slopina kiaušidžių androgenų sintezę [7].
GnRH agonistai inhibuoja gonadotropinus ir slopina kiaušidžių kilmės androgenų sekreciją, todėl sumažina hirsutizmo požymiai. Tiesa, šios grupės vaistai, veikdami per neuroendokrininę ašį, taip pat mažina ir estrogenų koncentraciją [8]. Dėl šios priežasties, siekiant sumažinti estrogenų deficitą, vartojami kartu su mažų dozių estrogenų ir progestinų tabletėmis [7]. Vis dėlto šie vaistai nėra tokie efektyvūs gydant hirsutizmą, palyginti su peroraliniais kontraceptikais ar antiandrogeniniais preparatais. Taigi gydymas GnRH agonistais turėtų būti svarstytinas tik moterims, kurioms nustatytas sunkaus laipsnio hirsutizmas, o peroraliniais kontraceptikai ar antiandrogeniniai preparatais nėra labai efektyvūs [8].
Jautrumą insulinui didinantys vaistai, tokie kaip metforminas ar tiazolidinedionas, gali šiek tiek sumažinti androgenų koncentraciją kraujyje, tačiau šis poveikis nėra kliniškai reikšmingas, todėl šie vaistai hirsutizmui gydyti nenaudojami [1, 8].
Gydant hirsutizmą medikamentais, pacientę reikėtų informuoti, kad vaistai gali sulėtinti plaukų augimą, jų tankį nepageidaujamose zonose, tačiau tai visiškai plaukų folikulų nepašalins [7].
Kadangi medikamentinis gydymas yra ilgalaikis, todėl ir rezultatai stebimi negreitai – gali prireikti net 6–9 mėnesių (tiek vidutiniškai trunka plauko folikulo ciklas), kartais 12 mėnesių ar dar ilgiau [1, 5, 8]. Visada reiktų priminti, kad ilgalaikis medikamentinis gydymas susijęs su dažnesniais nepageidaujamais reiškiniais [7].
Gydymo efektyvumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į bazinį hirsutizmo vertinimą pagal mFG skalę kiekvieno vizito metu. Gydant pacientę, stebėti androgenų koncentraciją kraujyje nėra rekomenduojama [7].
Paminėtinas ir hirsutizmo gydymas veikliųjų medžiagų turinčiais tepalais. Gydymo gairėse, tačiau daugiau tik padidėjusiam veido plaukuotumui gydyti, nurodoma veiklioji medžiaga eflornitinas [5]. Slopindamas ornitino dekarboksilazę, šis vaistas lėtina plaukų augimą, o pirmieji rezultatai gali būti stebimi jau po 8 savaičių. Tiesa, geresnių rezultatų pasiekiama tada, kai medikamentinis gydymas derinamas su kitais toliau aptariamais gydymo būdais [5, 7].
Kosmetinis gydymas
Su hirsutizmu galima kovoti trumpalaikiais ir ilgalaikiais nefarmakologiniais būdais. Trumpalaikiai hirsutizmo šalinimo metodai apima skutimą, pešiojimą (plaukų rovimą), depiliaciją vašku. Šie plaukų šalinimo būdai palyginti pigūs ir saugūs, tačiau rezultatas tenkina neilgai [7]. Minėti būdai nėra visiškai nekalti, nes gali būti nemalonūs žmogui, sukelti diskomfortą ar net komplikuotis folikulitu [1, 8]. Tuo tarpu neva ilgalaikiais kosmetiniais nepageidaujamų plaukų šalinimo būdais laikomi elektrolizė, lazerinė ir fotoepiliacija (skirta šalinti didesniems hirsutizmo plotams) [2, 7]. Elektrolizė turi savų trūkumų, nes procedūra yra ilga ir skausminga, todėl naudojama mažesniems hirsutizmo ploteliams gydyti. Plaukų šalinimas lazeriu yra ne toks skausmingas, trunka trumpiau nei elektrolizė ir, tikėtina, yra efektyvesnis. Atliekant epiliaciją naudojant lazerį ar fotoepiliatorių, geresnio efekto gali tikėtis šviesesnės odos moterys – šio tipo odos plaukų folikulams reikia mažiau energijos pulsui išgauti. Svarbu paminėti, kad šios procedūros yra susijusios ir su tam tikrais nepageidaujamais reiškiniais, vienas jų – hiperpigmentacija [5].
Pacientės indėlis sprendžiant hirsutizmo problemą
Nė vienas paminėtų gydymo būdų neveikia hirsutizmo priežasties. Labai svarbu įtraukti ligos, sukėlusios šį simptomą, gydymą į problemos sprendimo grandinę. Reikia suvokti, kad gydymo rezultatai labai priklauso ir nuo pačios pacientės, jos motyvacijos – tam tikrais atvejais svarbi gydymo dalis yra svorio metimas (pvz., sergant policistinių kiaušidžių sindromu, turint antsvorio). Svorio, jei jis per didelis, mažinimas kartu mažina periferinę androgenų ir testosterono konversiją, veikia hirsutizmo išsivystymo patogenetinę grandį, todėl šioms pacientėms reikėtų pateikti aiškias rekomendacijas dėl gyvenimo būdo keitimo arba siųsti konsultuotis su šiuos klausimus sprendžiančiais specialistais [1, 6].
Šiais laikais daugiau dėmesio skiriama pacientų gyvenimo kokybei ir psichologinei būsenai. Irano moterų populiacijoje atlikti tyrimai parodė, kad pacienčių, kurioms nustatytas hirsutizmas, gyvenimo kokybė yra gerokai prastesnė, o prasta emocinė būklė labai riboja darbinę jų veiklą [3]. Svarbus veiksnys ir šių pacienčių amžius – dažnai tai jaunos reprodukcinio amžiaus moterys [7]. Autoriai siūlo į su šia problema susiduriančių moterų gydymo planą įtraukti ne tik medikamentinį ir kosmetinį gydymą, gyvenimo būdo korekciją, bet ir nepamiršti psichologinės reabilitacijos [3].
Hirsutizmas – sunki ir nereta moterų problema, galinti sukelti ne tik kosmetinį nepasitenkinimą, bet ir psichologinių problemų. Hirsutizmas gali pasireikšti sergant tam tikromis hormonų disbalansą sukeliančiomis ligomis, kurių dažniausia – policistinių kiaušidžių sindromas. Reikalingas atidus fizinis ir biologinis pacienčių ištyrimas, nes retais atvejais gali manifestuoti androgenus sintetinantys kiaušidžių ar antinksčių navikai. Gydant pacientę, svarbu atsižvelgti į jos pačios vertinimą, kaip hirsutizmas trikdo jos emocinę būklę, riboja kasdienę. Po individualaus pokalbio apie gydymo efektyvumą, trukmę bei galimus nepageidaujamus reiškinius dėl pageidaujamo gydymo būdo nutarti kartu su moterimi. Gydant hirsutizmą, būtina stengtis išsiaiškinti jo priežastis ir jas pašalinti.
Kamilė Počepavičiūtė
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas
LITERATŪRA
1. Yilmaz B, Yildiz BO. Endocrinology of Hirsutism: From Androgens to Androgen Excess Disorders. Front Horm Res. 2019;53:108–19.
2. Escobar-Morreale HF. Diagnosis and management of hirsutism. Ann N Y Acad Sci. 2010;1205:166–74.
3. Rahnama Z, Sohbati S, Safizadeh H. Effect of hirsutism on quality of life: A study in Iranian women. J Pakistan Assoc Dermatologists. 2013;23(1):28–33.
4. Escobar-Morreale HF, Carmina E, Dewailly D, et al. Epidemiology, diagnosis and management of hirsutism: A consensus statement by the androgen excess and polycystic ovary syndrome society. Hum Reprod Update. 2012;18(2):146–70.
5. Bode D, Seehusen DA, Baird D. Hirsutism in women. Am Fam Physician. 2012;85(4):373–80.
6. Hardway M, Younas K. The management of hirsutism. InnovAiT Educ Inspir Gen Pract. 2019;12(8):448–53.
7. Mihailidis J, Dermesropian R, Taxel P, et al. Endocrine evaluation of hirsutism. Int J Women’s Dermatology [Internet]. 2017;3(1):S6–10. Available from: http://dx.doi.org/10.1016/j.ijwd.2017.02.007.
8. Akter N, Qureshi NK. Hirsutism – Evaluation and Treatment. Delta Med Coll J. 2016;4(1):35–44.