Vėžys ir jo gydymas sukelia daug fizinių ir psichosocialinių problemų. Fizinis skausmas, pykinimas, nerimas, savarankiškumo praradimas, depresija ir įtampa asmeniniuose santykiuose daro didelę įtaką gyvenimo kokybei. Daugėjant vėžio atvejų, pacientų psichologiniam palaikymui skirtų psichosocialinių intervencijų poreikis per pastaruosius keletą dešimtmečių labai padidėjo [1].
Pastaraisiais metais mokslininkai ypatingą dėmesį skiria ne tik onkologinių pacientų psichinei būsenai, bet išskyrė ir kitą psichologiškai pažeidžiamų asmenų grupę – pacientų artimuosius (angl. patient’s caregiver). Pacientų artimasis mokslinėje praktikoje įvardijamas asmuo, kuris ne tik slaugo ligonį, bet ir palaiko jį emociškai, kartu su juo išgyvena ligos sukeliamus sunkumus. Tai gali būti ne tik artimas giminaitis, gyvenimo partneris, bet ir draugas, su artimuoju praleidžiantis didelę dalį savo laiko. Klinikiniai tyrimai rodo, kad ši asmenų grupė patiria daugiau psichologinių sunkumų, palyginti su bendrąja populiacija [2–4]: turi reikšmingai didesnę riziką patirti depresijos epizodus, miego, nerimo bei somatinius sutrikimus [5–7]. Šioms problemoms spręsti taikoma ir tiriama įvairių terapinių metodikų ir stebimas teigiamas jų poveikis, pacientų ir jų artimųjų gyvenimo kokybės pagerėjimas, ypač taikant struktūruotas, į tikslą orientuotas ir apibrėžtos trukmės intervencijas (palyginti su palaikomaisiais ir psichoedukaciniais metodais) [4]. Viena tokių metodikų, skirta sunkia onkologine liga sergantiems pacientams ir / ar jų artimiesiems, yra į prasmę orientuota psichoterapija. Lietuvoje pirmą kartą ji buvo pritaikyta 2017 metais, teikiant pagalbą ligonių artimiesiems. Straipsnyje supažindinsime su į prasmę orientuota psichoterapija, apžvelgsime jos praktinį pritaikymą Lietuvoje ir užsienyje.
Į prasmę orientuota psichoterapija
Į prasmę orientuotą psichoterapijq sukūrė ir 2000 metais pradėjo taikyti žymus Jungtinių Amerikos Valstijų psichoonkologas Williamas Breitbartas ir padėjėjai. Jos kūrėjai išsikėlė tikslą – išlaikyti ar sustiprinti gyvenimo prasmės jausmą sunkiai sergantiems onkologiniams ligoniams. Jie rėmėsi Viktoro Franklio darbais (Žmogus ieško prasmės, Vilnius, 2013). Vienas siekių buvo psichologinės pagalbos prieinamumas, todėl į prasmę orientuota terapija yra aiškiai struktūruota ir trumpa, 7 arba 8 sesijų trukmės, ją gali taikyti įvairaus profilio psichikos sveikatos specialistai. Terapijos mokoma kelių dienų trukmės intensyvių kursų forma. Pastebėję jos efektyvumą ir poreikį, autoriai pabandė pritaikyti į prasmę orientuotą terapiją ir pacientų artimiesiems. Yra duomenų, kad šis metodas mažina dalyvių patiriamą nerimą, stiprina jų dvasinę gerovę ir gyvenimo prasmės suvokimą [8, 9].
Šios terapijos idėja paremta V. Franklio teiginiais, kad žmogus geidžia prasmingumo gyvenime ir kad suvokta gyvenimo prasmė gali būti sielą gydantis, neviltį mažinantis veiksnys. Tad šioje terapijoje keliami tikslai – sustiprinti ir įsisąmoninti šios technikos vadove apibrėžtus 4 prasmės šaltinius: istorinį, požiūrio, kūrybiškumo ir patyrimų. Į istorinio prasmės šaltinio sąvoką įtraukiamos tokios temos kaip šeimos, bendruomenės ir individo istorinės šaknys; į požiūrio – apie kančią, egzistenciją, ribotumą, ateities neaiškumą; į kūrybiškumo – darbai, pareigos, pašaukimas; į patyrimo – gamta, menas, santykiai. Siekiant išmokti ir patirti jų įtaką dalyvių gyvenimuose, taikant terapiją šios temos aptariamos, susiejant jas su patirtais sunkumais. Sesijose diskutuojama, dalijamasi patirtimi, reflektuojama apie prasmę, jos reikšmę, bandoma įsisąmoninti 4 minėtus prasmės šaltinius [10, 11].
Metodo taikymas Lietuvoje ir užsienyje
Užsienyje atlikta įvairių tyrimų, kurie vertina šios terapijos efektyvumą tiek onkologine liga sergantiems pacientams, tiek jų artimiesiems. Tyrimai rodo, kad pacientų arba jų artimųjų įtampa patikimai sumažėja ir pagerėja jų gyvenimo kokybė. Ši terapija jau taikoma daugelyje šalių, atliekami jos efektyvumo tyrimai ir nurodomas teigiamas poveikis. Tyrimų nėra daug, todėl tyrėjai akcentuoja poreikį atlikti jų daugiau, įtraukiant didesnę imtį, kad būtų galima įvertinti šio metodo veiksmingumą [9, 12].
Lietuvoje 2017 lapkričio–gruodžio mėnesiais vyko pirmieji į prasmę orientuotos psichoterapijos grupiniai užsiėmimai. Juos vedė psichiatrė psichoterapeutė, praėjusi į prasmę orientuotos psichoterapijos mokymus. Grupės susitikimuose dalyvaudavo 5–7 dalyviai. Buvo atliktas pusiau struktūruoto interviu formos kokybinis tyrimas ir kiekybinis anketinis tyrimas. Rezultatai parodė, kad grupinio darbo metu tarp dalyvių stebimas istorinio prasmės šaltinio sustiprėjimas, paremtas gilesniu savo ir tėvų ištakų suvokimu. Išryškėjo požiūrio pokytis, pasireiškiantis supratimu, kad gyvenime būna ir gero, ir blogo, ir kad tai nuo mūsų nepriklauso, kaip ir ligos. Taip pat pastebėtas kūrybinio prasmės šaltinio augimas. Į prasmę orientuota terapija pakeitė dalyvių požiūrį į tai, kad kančia, kurią žmogus patiria, kai kada suteikia prasmę gyventi. Nors dėl nedidelio tiriamųjų skaičiaus nebuvo statistinio patikimumo, stebėta tendencija išaugti visų dalyvių dvasinės gerovės įvertinimui: vidurkis padidėjo nuo 23 prieš terapiją iki 38 terapijos pabaigoje. Distreso termometro rodikliai sumažėjo nuo 6,8 iki 2,5.
Apibendrinimas
Šis kokybinis atvejo tyrimas rodo, kad į prasmę orientuota psichoterapija yra perspektyvus būdas didinti dvasinę gerovę ir sumažinti onkologinių pacientų artimųjų egzistencinį nerimą. Į prasmę orientuota psichoterapija sumažina tiriamųjų stresą, jaučiamą dėl artimojo ligos, todėl galima rekomenduoti jos taikymą ir tolesnį efektyvumo įvertinimą.
Lukas Navickas1, Augustinas Žemaitis1, dr. Giedrė Bulotienė2
1 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas
2 Nacionalinis vėžio institutas
Literatūra
1. Lang-Rollin I, Berberich G. Psycho-oncology. Dialogues Clin Neurosci. 2018;20(1):13–22.
2. Lapid M, Atherton P, Kung S, et al. Rummans T. Cancer caregiver quality of life: need for targeted intervention. Psychooncology 2016 Dec; 25(12): 1400–7.
3. Given B, Wyatt G, Given C, et al. Burden and depression among caregivers of patients with cancer at the end-of-life. Oncol Nurs Forum 2005; 31(6): 1105–17.
4. Applebaum A, Breitbart W. Care for the cancer caregiver: A systematic review. Palliat Support Care 2013; 11(3): 231–52.
5. Geng H, Chuang D, Yang F, et al. Prevalence and determinants of depression in caregivers of cancer patients: A systematic review and meta-analysis. Medicine (Baltimore) 2018 Sep; 97(39): e11863.
6. Braun M, Mikulincer M, Rydall A, et al. Hidden morbidity in cancer: spouse caregivers. J Clin Oncol 2007 Oct; 25(30): 4829–34.
7. Shaffer K, Garland S, Mao J, Applebaum A. Insomnia among cancer caregivers: A proposal for tailored cognitive behavioral therapy. J Psychother Integr 2018 Sep; 28(3): 275–91.
8. Sutkevičiūtė M, Stančiukaitė M, Bulotienė G. Individual meaning-centered psychotherapy for palliative cancer patients in Lithuania. A case report. Acta Med Lithuanica 2017; 24(1): 67–73.
9. Breitbart W, Rosenfeld B, Pessin H, et al. Meaning-centered group psychotherapy: An effective intervention for improving well-being in patients with advanced cancer. J Clin Oncol 2015; 33(7): 749–54.
10. Applebaum A, Breitbart W, Kulikowski J. Meaning-centered psychotherapy for cancer caregivers (MCP-C): rationale and overview. Palliat Support Care 2016; 13(6): 1631–41.
11. Breitbart W. Meaning-centered psychotherapy (MCP) for advanced cancer patients. In: Logotherapy and Existential Analysis: Proceedings of the Viktor Frankl Institute, Vienna. Vol. 1. Cham, Springer, 2016, p. 151–63.
12. Jin Sun Ryu, Sun Woo Choi, Sung Su Yun, et al. Preliminary Findings on the Effectiveness of Meaning-Centered Psychotherapy in Patients with Pancreatobiliary Cancer. Yonsei Med J. 2018 Nov; 59(9):1107-1114.
