Levofloksacinas ir šlapimo takų infekcijų gydymas

Šlapimo takų infekcijos yra vienos labiausiai paplitusių visuomenėje įgytų ir hospitalinių infekcijų. Šlapimo takų infekcijos – itin dažna liga, kuri paprastai vargina moteris, tačiau neaplenkia ir vyrų. Dažniausiai šlapimo takų infekcijos gydomos antibiotikais. Esant plačiai skiriamai empirinei antibiotikoterapijai vis dažniau nustatomas didėjantis sukėlėjų atsparumas antibiotikams, todėl atliekama vis daugiau tyrimų siekiant palyginti skirtingų antibiotikų bei jų dozuotės efektyvumą gydant šlapimo takų infekcijas.

Šlapimo takų infekcijų klasifikacija

„. Nekomplikuotos apatinių šlapimo takų infekcijos: cistitas (ūmus, atsitiktinis, pasikartojantis).

„. Nekomplikuotos viršutinių šlapimo takų infekcijos: pielonefritas.

„. Komplikuotos šlapimo takų infekcijos su ar be pielonefrito (nėščioms, pomenopauzinio amžiaus moterims, vyrams, esant inkstų akmenligei, gretutinėms ligoms ir būklėms).

Dažniausias šlapimo takų infekcijų sukėlėjas – E. coli, kiti galimi sukėlėjai – Klebsiella pneumonia, Proteus mirabilis,Staphylococcus saprophyticus, Citrobacter spp., Enterobacter spp., Pseudomonas aeruginosa. Augantis E. coli atsparumas betalaktaminiams antibiotikams bei trimetoprimui ir sulfametoksazoliui pastūmėjo platesnį chinolonų vartojimą šlapimo takų infekcijoms gydyti [1, 2]. Tačiau stebima tendencija, jog išaugęs ciprofloksacino skyrimas didina gramneigiamų sukėlėjų atsparumą jam, nustatyta, jog atsparumas padidėjo nuo 0,2 proc. iki 3,4 proc., tuo tarpu atsparumas trimetoprimui ir sulfametoksazoliui sumažėjo iki 32 proc. [2] (anksčiau stebėtas net 50,1 proc. atsparumas) [4]. Siekiant sustabdyti augantį atsparumą antibiotikams siekiama rasti efektyviausią antibiotikų skyrimo dozuotę bei užtikrinti veiksmingą ir trumpą gydymo antibiotikais kursą. Vienas tokių vaistų, kuris pasižymi trumpu gydymo kursu bei plačiu antimikrobiniu poveikiu, – levofloksacinas.

Plataus veikimo spektro antibiotikoterapija

Levofloksacinas (Levalox) priklauso chinolonų grupės antibiotikams. Levofloksacinas pasižymi plačiu antimikrobiniu poveikiu, todėl dažnai skiriamas monoterapija, tačiau prireikus gali būti vartojamas ir su kitais vaistais. Be šlapimo takų infekcijų, tokių, kaip pielonefritas, komplikuotos šlapimo takų ligos, nekomplikuotas cistitas, lėtinis bakterinis prostatitas, levofloksacinas gali būti skiriamas ūminiam bakteriniam sinusitui, lėtinio bronchito paūmėjimui, bendruomenėje įgytai pneumonijai bei odos ir minkštųjų audinių infekcinėms ligoms gydyti. Išgertas levofloksacinas greitai ir beveik visiškai absorbuojamas, didžiausia jo koncentracija plazmoje būna po 12 val., absoliutus biologinis prieinamumas yra 99 proc. Šis vaistas gerai patenka į organizmo audinius, taip pat gana didelė jo koncentracija randama šlapime, todėl gerai veikia šlapimo takų sukėlėjus. Levofloksacinas gerai toleruojamas, jį patogu vartoti, nes, kitaip nei daugumą kitų antibiotikų, jį išgerti reikia tik kartą per parą.

Levofloksacinas ir kiti chinolonai gydant šlapimo takų infekcijas

Levofloksacino ir kitų fluorchinolonų veiksmingumas gydant šlapimo takų infekcijas buvo lyginamas daugeliu mokslinių tyrimų. Įrodyta, jog levofloksacinas toks pat efektyvus gydant komplikuotas šlapimo takų infekcijas bei ūmų pielonefritą, kaip ir kiti fluorchinolonai, tokie kaip ciprofloksacinas ar lomefloksacinas, tačiau levofloksacino vartojimas yra paprastesnis – vieną kartą per parą. H. A. Klausner ir bendr. [7] atliktame tyrime buvo tiriama levofloksacino 750 mg vienkartinės dozės, skiriamos 5 dienas, efektyvumas gydant ūmų pielonefritą, lyginant su gydymu ciprofloksacinu 400 mg intraveniškai arba 500 mg geriamaisiais vaistais, skiriamais du kartus per dieną dešimt dienų. Tyrime nustatyta, jog levofloksaciną vartojusiųjų grupėje sukėlėjų eradikacija pasiekta 83 proc., o vartojusiųjų ciprofloksaciną – 79,6 proc. Klinikinis pagerėjimas stebėtas 86,2 proc. levofloksaciną vartojusiųjų ir 80,6 proc. ciprofloksaciną vartojusiųjų grupėse. Levofloksacino pranašumą gydant ūmų pielonefritą taip pat tyrėA. Richard [5], tik levofloksacino dozuotė buvo ženkliai mažesnė, o gydymo trukmė – ilgesnė. Dvigubai aklame tyrime pacientams buvo skiriama 250 mg vienkartinė paros dozė levofloksacino 10 dienų, lyginant su gydymu ciprofloksacinu 500 mg du kartus per dieną 10 dienų. Klinikinis pagerėjimas stebėtas 92 proc. levofloksaciną vartojusiųjų ir 88 proc. ciprofloksaciną vartojusiųjų grupėse. Taigi ne tik skiriant didžiausias galimas levofloksacino dozes pasiekiamas norimas rezultatas. Tiriant levofloksacino ir ofloksacino veiksmingumą gydant nekomplikuotas šlapimo takų infekcijas nustatyta, jog abu šie vaistai yra gerai toleruojami ir efektyvūs gydant nekomplikuotas moterų šlapimo takų infekcijas [6].

Tyrime dalyvavo 594 pacientės. Pacientėms atsitiktine tvarka buvo skirtas gydymas levofloksacinu 250 mg vienkartine paros doze arba gydymas ofloksacinu 200 mg du kartus per parą tris dienas. Po atlikto tyrimo tiriant pacientes 96,3 proc. levofloksaciną vartojusiųjų grupėje ir 93,6 proc. ofloksaciną vartojusiųjų grupėje buvo visiškai sunaikintas sukėlėjas. Vertinant simptomų pasireiškimą,nustatyta, kad 98,1 proc. tiriamųjų levofloksacino grupėje ir 97 proc. ofloksacino grupėje simptomai išnyko ir nereikėjo daugiau vartoti antibiotikų. Prieita prie išvados, jog levofloksacinas yra efektyvus komplikuotoms šlapimo takų infekcijoms gydyti, o retesnis vartojimas (kartą per parą) yra patogesnis pacientui, rečiau pamirštama pavartoti vaistą.

Levofloksacinas bakteriniam prostatitui gydyti

Kadangi chinolonai pasižymi plačiu veikimo spektru, palankiomis farmakokinetinėmis savybėmis, gerai penetruoja į prostatos audinį bei skysčius ir didelė dalis šių vaistų yra šalinama su šlapimu, jie dažnai rekomenduojami lėtiniam bakteriniam prostatitui gydyti. Tarp chinolonų levofloksacinas pasižymi dideliu veiksmingumu gydant urogenitalinio trakto infekcijas. Nustatyta, jog po vienkartinio levofloksacino 250 mg ir ciprofloksacino 250 mg pavartojimo didesnė vaisto koncentracija kraujyje bei penetraciją į prostatą nustatyta gavusiųjų levofloksaciną grupėje [9]. Klinikiniame tyrime [8], kuriame buvo siekta nustatyti levofloksacino ir ciprofloksacino efektyvumą ir saugumą gydant lėtinį bakterinį prostatitą, nustatyta, jog gydymas levofloksacinu 500 mg vieną kartą per parą 28 dienas yra toks pat efektyvus, kaip ir gydymas ciprofloksacinu 500 mg du kartus per parą. Iš viso tyrime dalyvavo 377 pacientai, dažniausi sukėlėjai buvo E. coli ir Enterococcus feacalis. Nustatyta, jog pasveikimas ar klinikinis pagerėjimas abiejose grupėse buvo panašus (levofloksaciną vartojusiųjų 75 proc., o ciprofloksaciną – 72,8 proc. tiriamųjų); visiška sukėlėjų eradikacija pasiekta 75 proc. tiriamųjų levofloksacino grupėje ir 76,8 proc. ciprofloksacino grupėje.

Apibendrinimas

Levofloksacinas yra veiksmingas vaistas šlapimo takų infekcijoms gydyti. Tai patogus medikamentas, kadangi geriamosios tabletės vartojamos vieną kartą per parą. Levofloksacinas gerai toleruojamas ir veiksmingas gydant visuomenėje įgytas pneumonijas, ūmius bakterinius sinusitus, komplikuotas šlapimo takų infekcijas bei ūmų pielonefritą. Taip pat nustatyta, jog skiriant trumpą didelių dozių levofloksacino kursą gydant visuomenėje įgytas pneumonijas, ūmų bakterinį sinusitą bei šlapimo takų infekcijas, lyginant su gydymu 500 mg levofloksacinu kartą per parą 10 dienų, pasiekiami panašūs rezultatai [12]. Klinikiniuose tyrimuose, kuriuose buvo lyginamas levofloksacinas su kitais chinolonais, nepageidaujamų reakcijų dažnis buvo panašus. Dažniausios nepageidaujamos reakcijos buvo: galvos skausmas, viduriavimas, dispepsija, pykinimas, pilvo pūtimas bei galvos svaigimas [11]. Dažnesnio nepageidaujamų reakcijų pasireiškimo nestebėta ir tiriant skirtingus levofloksacino dozavimus. Tiriant pacientus, kuriems kvėpavimo takų infekcijų gydymui buvo skirtas levofloksacinas 500 mg ir 750 mg, nustatyta, jog tarp gavusiųjų skirtingas vaisto dozes nepageidaujamų reakcijų dažnis buvo panašus [10].

Parengė gyd. J. Bazevičienė