Onkologinių ligų prevencijai, ligonių gyvenimo kokybei gerinti – efektyvūs augaliniai preparatai su ugniažolėmis

Onkologinės ligos – tai lėtinis procesas organizme, kuris vystosi nepaliaujamai, etapas po etapo, ir dažniausiai – nepastebimai, be juntamų simptomų... Dažniausios onkologines ligas lemiančios priežastys yra paveldimumas, lėtinis stresas, aplinkos užterštumas, žalingi įpročiai, neracionali mityba. Stresas yra vienas pagrindinių navikines ligas sukeliančių veiksnių, todėl, išmokus jį valdyti, o dar geriau – jo atsikratyti, galima ženkliai pagerinti organizmo imuninį atsparumą. Ir dar vienas labai svarbus veiksnys, lemiantis sėkmingą onkologinių ligonių gydymo eigą, yra paties sergančiojo tvirtas nusiteikimas ir tikėjimas, kad užklupusią sunkią ligą jis būtinai įveiks, kad tikrai pasveiks! Pastaruoju metu lėtinių ligų prevencijai dažnai vartojami vaistiniai augalai ir jų preparatai, kurie turi kur kas mažiau nepageidaujamų poveikių žmogaus organizmui nei sintetiniai vaistiniai preparatai. Apie augalinių preparatų galimybes, užkertant kelią onkologinių ligų vystymuisi, o susirgus – efektyviai prisidedant prie ligonio gyvenimo kokybės gerinimo, kalbamės su biomedicinos mokslų habilituota daktare, Vytauto Didžiojo universiteto profesore dr. Ona Ragažinskiene.

Gerbiama profesore, kokį poveikį turi vaistiniai augalai ir jų preparatai pacientų, sergančių onkologinėmis ligomis, organizmui?

Vaistiniai augalai ypač vertinami dėl juose susikaupusių biologiškai veikliųjų medžiagų, kurios turi farmakologinį efektą. Onkologinėje praktikoje ypatingą susidomėjimą turi šie junginiai: alkaloidai, flavonoidai, karotinoidai, polisacharidai, terpenoidai, lektinai. Nustatyta, kad vaistiniai augalai bei jų preparatai, stiprindami (koreguodami) imuninę sistemą, apsaugo organizmą nuo vėžinių ląstelių intensyvaus vystymosi bei įvairių aplinkos veiksnių poveikio, taigi jie yra puiki prevencinė priemonė nuo šių ligų.

Kokie vaistiniai augalai yra ypač naudingi onkologinių ligų prevencijai ir organizmo atsigavimui po cheminės, spindulinės terapijos?

Šių ligų prevencijai dažniausiai vartojami vaistiniai augalai, kuriuose gausiai susikaupia polifenoliai, vitaminai A, C, E ir selenas – jie turi antioksidacinį, organizmą stiprinantį poveikį. Pažymėtina, kad šios biologiškai veikliosios medžiagos įsisavinamos greičiau būtent iš natūralių augalinės kilmės standartizuotų preparatų. Pastaruoju metu dėl neracionalios (netinkamos) mitybos bei užsitęsusio, lėtinio streso vyrauja onkologinės virškinimo sistemos ligos, kurių prevencijai tinkami perspektyvūs vaistiniai augalai – didžiosios ugniažolės (Chelidonium majus L.). 2002 metais Korėjos mokslininkai pranešė, kad šie augalai gali būti veiksmingi ir naudojami gydant kai kurių rūšių onkologines ligas. Šiuose augaluose citostatiškai veikia daugiau kaip 20 benzilizochinolino alkaloidų, kurių didesnę dalį sudaro ištirti chelidoninas, sangvinarinas, koptizinas, chleritrinas, berberinas, protopinas, stilopinas ir glikoproteinai. Ugniažolių žolėje nustatyta biologiškai veikliųjų junginių įvairovė, kuri turi spazmolitinį poveikį virškinimo sistemos lėtiniams pakitimams, skatina tulžies išsiskyrimą esant tulžies pūslės ir latakų uždegimams, akmenligei, kepenų ligoms, veikia nuskausminamai ir raminamai, pasižymi antibakteriniu aktyvumu, todėl ugniažolių preparatai vartojami organizmo uždegimo procesams slopinti, taip pat – gydant bronchitą, kosulį, odos tuberkuliozę. Profesorius K. Grybauskas nurodo, kad senovėje ugniažolių žolė buvo gerai žinoma: ją vartodavo raupams gydyti, šviežiomis jos sultimis gydė odos vėžį, o kartu su ąžuolų ir ievų žievės nuoviru – ir kai kurias grybelines odos ligas.

O kodėl nerekomenduojama be specialisto rekomendacijų gerti ugniažolių arbatos? Ar tai gali būti pavojinga?

Didžiosios ugniažolės yra nuodingi augalai. Didžiųjų ugniažolių preparatus (tarp jų ir vandeninį užpilą, liaudyje vadinamą arbata), kaip į vidų vartojamus vaistus, turi skirti gydytojas, tiksliai nurodydamas jų vartojimo dozę. Didesnis šių preparatų kiekis gali sukelti pykinimą ir ilgai trunkantį viduriavimą. Pažymėtinos ir kitos kontraindikacijos – šios arbatos nereikėtų vartoti alergiškiems asmenims, vaikams, taip pat esant hipotonijai, širdies nepakankamumui. Jos geriau atsisakyti ir nėštumo bei žindymo metu. Jei ugniažolės preparatai vartojami ilgesnį laiką arba didesnėmis dozėmis, jie gali pradėti erzinti skrandžio gleivinę, o vartojant išoriškai – odą. Pažymėtina tai, kad labiau rekomenduojama vartoti standartizuotus ugniažolių preparatus, o ne šių vaistingųjų augalų arbatas.

Ar didžiosios ugniažolės gali būti vartojamos su kitais augalais, pavyzdžiui, su vaistinėmis medetkomis, siauralapiais gysločiais? Ar nuo to, su kokiais augalais ugniažolės vartojamos, priklauso veikliosios medžiagos pasisavinimas?

Yra moksliškai įrodytas antioksidantų karotinoidų (vitamino A) vartojimas onkologinėje praktikoje, gydant gaubtinės ir tiesiosios žarnos bei krūties navikines ląsteles. Paminėtini perspektyvūs vaistiniai augalai vaistinės medetkos (Calendula officinalis L.), kurių gydomąsias savybes žmonės žinojo dar XII amžiuje, ir iki šių dienų jos neprarado savo vertės gydant įvairiausias (taip pat onkologines) ligas. Pagrindinį antinavikinį, uždegimą slopinantį poveikį turi triterpeninis saponinas (faradiolis). Augaluose susikaupę karotinoidai (liuteino, likopeno, A karotino, B karotino ir kt.) – iki 0,3 proc. – turi antioksidacinį ir epitelį regeneruojantį poveikį, o polisacharidai (galaktanai) pasižymi imunostimuliuojančiomis savybėmis. Ypatingas dėmesys atkreiptinas į vaistinius augalus (į jų vaistinę augalinę žaliavą), kuriuose kaupiasi polisacharidai. Šiuo atžvilgiu paminėtinas siauralapis gyslotis (Plantago lanceolata L.), kurio biologiškai veiklieji junginiai yra imunomoduliatoriai, jie taip pat efektyviai šalina disbakteriozę, nes yra puikūs prebiotikai. Augaliniai daugiakomponenčiai standartizuoti preparatai, kurių sudėtyje yra paminėtų junginių, pasižymi sinerginiu poveikiu ir yra vartojami onkologinėje praktikoje: skatina žaizdų gijimą – tai ypač aktualu po operacijų, traumų ar gydant opas. Polisacharidai pasižymi radioprotekciniu poveikiu – tai puiki priemonė spindulinės terapijos metu ir po jos. Gysločių preparatai taip pat slopina uždegimus bei kai kurių mikrobų augimą, skatina žaizdų gijimą, lengvina atsikosėjimą, stabdo kraujavimus, laisvina vidurius. Jie skiriami bronchitams, bronchų astmai, kvėpavimo takų uždegimams, kokliušui, užkimimams gydyti, infekcinio viduriavimo ir tulžies ligų atvejais (dėl didelio gleivių, raugų kiekio ir aukubino antibakterinių savybių). Kartu reikia atminti, kad šių augalų sultys nevartotinos sergant gastritais, skrandžio opomis, kai yra padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas. Na, o vertinant šalutinį poveikį reikia konstatuoti, kad esant hiperacidiniam gastritui gysločių preparatai gali sukelti pykinimą arba skrandžio veiklos sutrikimus.

Turbūt sutiksite, kad net patys efektyviausi gydymo metodai, naujausios priemonės nepadės, jei ligonis bus pesimistiškai nusiteikęs, netikintis, kad pasveiks, kitaip sakant, ligai pralaimintis be kovos?

Pastaraisiais metais dėl lėtinio streso ir nesibaigiančios įtampos gausėjant sergančiųjų onkologinėmis ligomis, dažniau reikėtų vartoti natūralias priemones – vaistinius augalus ir jų augalinius preparatus onkologinių ligų prevencijai, o sergant navikine liga – gyvenimo kokybei pagerinti. Ir, žinoma, jokiu būdu nepamiršti, kad bene didžiausias pagalbininkas tokioje situacijoje yra tvirtas ligonio nusiteikimas, begalinis tikėjimas, kad ligą pavyks nugalėti…

Kalbėjosi V. Grigaliūnienė

LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALAS, EKSPERTŲ REKOMENDACIJOS 2016/2017