+2
-0
+2
Paauglių savižudybės ir pagalbos jiems būdai

Įvadas

Kasmet apie 2 mln. žmonių miršta dėl nužudy­mų ar nusižudo. Teigiama, kad iš 2002 metais pa­saulyje įvykusių 877 tūkst. savižudybių 200 tūkst. nusižudžiusiųjų sudaro paaugliai ar jauni suaugu­sieji. Suicidiniai bandymai dažniausi paauglystėje, o savižudybės yra viena pagrindinių šio amžiaus as­menų mirties priežasčių. Deja, bet paauglių savižu­dybių skaičius nuolat didėja, ir daug sparčiau nei ki­tose amžiaus grupėse. Iš 4 mln. paauglių suicidinių bandymų bent 90 tūkst. baigiasi mirtimi, arba kas 5 min. įvykdoma savižudybė. Taigi savižu­dybių skaičiai pasaulyje rodo kritinę padėtį, kurią rei­kia veiksmingai spręsti.

Ar savęs žalojimas veda į savižudybę?

Sąmoningas savęs žalojimas – paplitęs reiškinys paauglių gretose. Tokiam elgesiui priskiriami veiks­mai, kai asmuo save žaloja tyčia. Sąmo­ningo savęs žalojimo priežastys gali būti labai įvai­rios: savižudiškas ketinimas, noras išsi­vaduoti iš kankinamos vidinės būsenos, siekis paro­dyti kitiems, kaip blogai jaučiasi, pastangos suvaldy­ti tarpasmeninių santykių kaitą. Stebėjimai ir tyrimai rodo, kad toks paauglių elgesys byloja apie nepaten­kintus jų poreikius.

Nors laikoma, kad sąmoningas savęs žalojimas yra veiksmai, nesukeliantys mirties, tačiau pastebima, kad toks elgesys kartais veda į savižudybes. Kad ir kokios būtų šį elgesį skatinančios priežastys, jis turi būti ver­tinamas ypač dėmesingai ir atsakingai.

Padėtis Lietuvoje

Lietuvoje atlikti tyrimai (A. Laskytė, N. Žemai­tienė, 2009) rodo, kad 7,3 proc. 15–17 metų paauglių yra sąmoningai save žaloję. Mergaitės tokių veiks­mų imasi 2,5 karto dažniau nei berniukai. Dažniau­sias savęs žalojimo būdas toks pat kaip ir kitose šaly­se – vaistų perdozavimas. Tokį būdą renkasi kas tre­čias save žalojantis Lietuvos paauglys. Bandę save žaloti paaugliai, palyginti su to nedariusiais, pasižymi didesne savižudiško elgesio tikimybe, nes beveik kas antras (43,4 proc.) prisipažino apie tai vėl galvo­jantis. Nepilnose šeimose gyvenantys paaugliai save žaloja dažniau, nei gyvenantys pilnose šeimose, ir tik dešimtadalis sąmoningai save žalojusių paau­glių patenka į gydymo įstaigas. Užsienio mokslinin­kų pateikiami tyrimų duomenys rodo, kad į gydymo įstaigas paprastai patenka tik 3–10 proc. save žalo­jusių paauglių.

Tyrimų duomenys

2009 metais paskelbtame tyrime (Bandžiusių nu­sižudyti paauglių gydymo tyrimas (angl. Treatment of Adolescent Suicide Attempters Study – TASA) bandyta išsiaiškinti neseniai bandžiusių nusižudyti paauglių kai kuriuos gydymo klausimus, taip pat nustatyti veiksnius, padėsiančius numatyti ir sustabdyti pakartotinius suici­dinius bandymus šioje jautrioje populiacijoje.

TASA tyrime naudota nauja psichoterapija – kogni­tyvinė elgesio terapija suicido prevencijai (KETSP). KETSP sukurta kaip specifinė psichoterapija, galinti padėti išvengti suicidų ar sumažinti jų pasikartojimo riziką paauglių gretose. Šią terapiją sudaro 12 savaičių gydymas, kurio metu akcentuojamas saugus planavi­mas, aplinkybių ir pažeidimų, vedančių į savižudišką elgseną, supratimas bei įgūdžių, padedančių apsaugoti nuo pakartotinų suicidinių bandymų, formavimas. Po šios ūminės fazės tęsiama palaikomoji terapija.

6 mėnesius trukusiame daugiacentriame tyrime da­lyvavo 124 neseniai depresija sergantys ir bandę nusi­žudyti 12–18 metų paaugliai. Jiems atsitiktinai paskirta arba leista pasirinkti 1 iš 3 intervencijų: vien gydymą antidepresantais, vien KETSP ar abiejų derinį. Dau­guma paauglių norėjo patys pasirinkti gydymo meto­dus ir dauguma (93) rinkosi 2 gydymo metodų deri­nį. Pacientų suicidiškumas buvo vertinamas po 6, 12, 18 ir 24 savaičių.

Tyrimų rezultatai

Per pusę gydymo metų 24 dalyviai bandė žudytis pakartotinai. Nustatyta, kad suicidinės mintys bei elg­sena pasikartojo naujai ar pablogėjo. Tiesa, pakartotinio bandymo žudytis duomenys buvo mažesni nei ankstes­niuose tyrimuose su tokiais pacientais. Tai teikia vil­ties, kad šiame tyrime skirtas gydymas gali būti veiks­mingas. Be to >70 proc. tiriamų paauglių – populiaci­ja, kurią įprastai sunku priversti laikytis gydymo reži­mo – baigė ūminę gydymo fazę (12 savaičių). Tačiau daug dalyvių nutraukė palaikomąjį gydymą. Tai verčia manyti, kad ūminės fazės metu reikia padažninti sesi­jas ir sumažinti jų skaičių palaikomojo gydymo metu.

Tyrime nustatyti tam tikri požymiai, galintys nu­matyti suicidinės elgsenos pasikartojimą: paauglių ak­centuojamos ir aiškiai išsakomos suicidinės mintys ir depresija, anamnezėje priklausomybę sukeliančių me­džiagų vartojimas, ≥2 suicidiniai bandymai anamnezė­je, smarkiai išreikštas beviltiškumo jausmas. Be to, su­icidiškumo pavojų didina konfliktai šeimoje, o šeimos palaikymas, artimi santykiai šeimoje yra veiksniai, sau­gantys nuo suicido pasikartojimo. Tokias išvadas patvir­tina ir kiti tyrimai.

 Paauglių savižudybės ir pagalbos jiems būdai

Reikšmė

Nepaisant to, kad tyrimas negalėjo patvirtinti gydy­mo veiksmingumo (nebuvo paremtas atsitiktine atran­ka), jis svarbus tuo, kad padeda geriau suprasti, kurie paaugliai labiausiai linkę pakartotinai žudytis ir kokie būdai, veiksniai gali padėti apsaugoti juos nuo tokios elgsenos. Taip pat tyrimas parodė, kad 10–24 suicidi­niai bandymai buvo pakartoti per pirmąsias 4 savai­tes, t. y. iki adekvataus gydymo pradžios. Daroma iš­vada, kad pati intensyviausia pagalba turi būti sutei­kiama gana anksti, norint išvengti pakartotinų suici­dinių bandymų.

KETSP veiksmingumą (atskirai ir derinyje su an­tidepresantais) planuojama įvertinti atsitiktinės at­rankos tyrimuose. Dabar jau aišku, kad didžiausia pakartotino suicido rizika yra tyrimo pradžioje, to­dėl mokslininkai siūlo planuoti gydymą taip, kad in­tensyviausia pagalba būtų suteikiama kaip tik šiuo gydymo periodu. Be to, reikia paauglius mokyti di­dinti toleranciją stresui, dėti pastangas gerinant pa­auglių namų, mokyklos ir socialinę aplinką, patyru­siems vaikystėje traumas padėti susikurti veiksmin­gas įveikos strategijas.

 

Galimos savižudybės požymiai

Nurodoma daugybė požymių, nurodančių, kad pa­auglys mąsto apie savižudybę. Psichikos sutrikimai, priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas daž­nai susiję su savižudiška elgsena, taigi reikia stebėti, kaip ir kokie šių sutrikimų simptomai pasireiškia. Ypač svarbios tokios ligos, kaip depresija, bipolinis afektinis sutrikimas (depresijos fazė), nerimo sutrikimai, prieš­taraujančio nepaklusnumo sutrikimas (F91.3), ribinis asmenybės sutrikimas, šizofrenija bei alkoholio ir nar­kotikų vartojimas.

Reikėtų būti dėmesingiems, jei: · labai pasikeičia asmenybė; · asmuo nebesidomi tuo, ką mėgo; · pasikeičia apetitas (padidėja ar sumažėja); · paauglys ilgai neužmiega arba miega visą dieną, arba tiesiog laiką leidžia snausdamas, gulėdamas lovoje; · jaučiasi išvargęs, be energijos; · jaučiasi bevertis, išgyvena kaltės jausmą; · atsiriboja nuo draugų, šeimos; · nebesirūpina nei higiena, nei išvaizda; · tapo nuliūdęs, dirglus ar abejingas; · nesugeba susikaupti; · apimtas didelio nerimo, panikos; · vartoja alkoholio ar narkotinių medžiagų; · elgiasi agresyviai, destruktyviai, deviantiškai; · prastai lanko mokyklą; · pasireiškia haliucinacijos ar kliedesiai.

Yra ir gana aiškių potencialios savižudybės ženklų, pavyzdžiui, jei paauglys išmeta ar kam nors atiduoda (dovanoja) pačius mėgstamiausius daiktus – tokį po­elgį reikia vertinti kaip labai rimtą grėsmę gyvybei.

Liūdniausia, kad daugelio šių požymių aplinkiniai nepastebi, neįvertina, jie niekam nekelia susirūpinimo. Be abejo, minėti požymiai nebūtinai rodo, kad asmuo rengiasi žudytis, tačiau juos pastebėjus, verta atvirai, dėmesingai pasikalbėti su paaugliu.

 

Priežastys

Priežasčių, dėl kurių paaugliai bando žudytis, yra daugybė, tačiau dažniausios jos yra: didelis nusivyli­mas, atstūmimas, nesėkmė, išsiskyrimas su mylimuo­ju, reikšmingo egzamino neišlaikymas, šeimos santy­kių problemos.

Beje, pastaruoju metu galima susidurti su terminu savižudybės virusas – tai yra masinės kultūros povei­kis, kai vaikai ir paaugliai mato nusižudančius filmų, animacinių filmų ir kitus herojus ir juos mėgdžioja.

Statistika rodo, kad dauguma nusižudžiusių paau­glių sirgo psichikos ligomis ar turėjo priklausomybę, o tokiems asmenims su patiriamais sunkiais išgyveni­mais susidoroti per sunku. Paaugliai nesugeba įsivaiz­duoti, kad gyvenimas dinamiškas, kad išgyvenamos problemos laikinos, ir pasirenka nepakeičiamą, ga­lutinį sprendimą trumpalaikiams sunkumams spręsti. Minėtų stresorių negalime laikyti savižudybės priežas­timi, tačiau jie gali būti savižudybės trigeriais psichi­kos ligomis sergantiems ar priklausomybių kamuoja­miems paaugliams.

 

Savižudybių biologija, serotonino reikšmė

Neseniai mokslininkai ėmė domėtis savižudybių biologija. Manoma, kad savižudybės gali turėti gene­tinį pagrindą, t. y. polinkis joms gali būti paveldimas. Tyrimai rodo, kad sergančių psichikos ligomis ar pri­klausomų nuo įvairių toksinių medžiagų asmenų sa­vižudybės – būdinga elgsena konkrečioje giminėje.

Atliekami ir biocheminiai nusižudžiusių asmenų smegenų tyrimai. Neseniai paskelbti duomenys rodo, kad tokių asmenų smegenyse yra mažas serotonino kiekis. Serotoninas padeda kontroliuoti impulsyvu­mą, tad jo trūkumas gali skatinti impulsyvų elgesį (ir savižudybę). Šiuo metu esama daug antidepresantų, keičiančių serotonino kiekį smegenyse, kurie silpnina depresijos simptomus ir mažina impulsyvumą bei sa­vižudiškas mintis.

2015 metais paskelbtoje literatūros apžvalgoje na­grinėjamas impulsyvaus agresyvumo ryšys su seroto­nergine sistema suaugusių, paauglių ir vaikų gretose. Apžvalga parodė, kad yra aiški asociacija tarp mažo serotonino kiekio smegenų skystyje ir impulsyvaus agresyvumo.

Ta pati apžvalga, nagrinėjusi tyrimus su neurore­ceptorių transmiterių profiliais, funkcinius vaizdo, ge­netinius ir epigenetinius tyrimus, teigia, kad suicido rizikos vertinimas yra gerokai sudėtingesnis. Ją verti­nant, reikia svarstyti ir genetinius, ir aplinkos veiksnius. Tyrimuose, kuriuose vertintas selektyviųjų serotonino reabsorbcijos inhibitorių (SSRI) poveikis mažinant im­pulsyvų agresyvumą, parodė, kad pastarasis sumažė­ja kai kuriems suaugusiems, tačiau patologinį agresy­vumą šie vaistai (SSRI) mažina ne taip veiksmingai ne tik suaugusiųjų, bet ir paauglių bei vaikų gretose.

Reikia pridurti, kad apžvalgoje nagrinėtų tyrimų su vaikais ir paaugliais išvados yra ne tokios išsamios kaip suaugusiųjų. Taip pat vertėtų pabrėžti, kad tai tik tyrimų šiais klausimais pradžia. Tikimasi, kad bus rasti aiškes­ni savižudiškos elgsenos veiksniai, taip pat ir specifiš­kesnis gydymas asmenims, linkusiems į savižudybes.

Autoriai siūlo psichiatrams prisidėti prie saugios aplinkos paaugliams ir vaikams kūrimo, formuojant atitinkamą sveikatos politiką savo valstybėje. Tokią nuomonę remia ir mūsų šalies psichiatrų tyrimų duo­menys. Pavyzdžiui, D. Leskauskas daktaro disertaci­joje Ryšiai tarp paauglių mergaičių bandymų žudy­tis ir klinikinės depresijos teigia, kad nepilna šeima, tėvų girtavimas, savižudybės giminėje, patirta seksu­alinė, fizinė ir psichologinė prievarta yra statistiškai reikšmingai didesnė tarp depresija sergančių ir neser­gančių bandžiusių žudytis paauglių mergaičių. 14–15 metų mergaičių mėginimai žudytis aiškiai susiję su mi­nėtais veiksniais, nepaisant to, ar jos serga depresija.

 

Pagalbos būdai

Mąstantys apie savižudybę asmenys jaučiasi vie­niši ir bejėgiai, tad svarbu artimai ir kaip galima daž­niau bei atviriau kalbėtis su jais. Paauglys turi supras­ti, kad jis kažkam tikrai rūpi, kad kažkas tikrai nori iš­girsti, išklausyti jį. Lietuvoje draugų pagalbos dažniau ieško merginos, o mūsų šalies paaugliai vaikinai daž­niau kreipiasi į mokytojus ar specialistus.

Kalbant su paaugliu apie savižudybę, reikia klausti labai rimtai, atsakingai. Kartais tenka išgirsti klaidin­gą nuomonę, kad apie savižudybę kalbantys asmenys nesižudo – taip nėra. Nurodoma, kad apie 80 proc. as­menų prieš savižudybę draugams ar šeimos nariams pateikė tam tikras užuominas apie savo blogą būseną ir savižudiškus ketinimus.

Kai kurie linkę manyti, kad su prasitarusiu apie savižudybę asmeniu nereikia kalbėti šia tema. Kar­tais tiesiog uždraudžiama kalbėti. Tai – netiesa. Rei­kia kalbėti labai rimtai, aiškiai, atvirai, parodant, kad suprantate to asmens vidinius išgyvenimus, kokį sun­kų stresą jis patiria.

Kai kas klaidingai mąsto, kad mąstantieji apie sa­vižudybę nenori pagalbos. Tyrimai rodo, kad daugiau kaip pusė nusižudžiusių asmenų prieš pusmetį iki mir­ties kreipėsi medicininės pagalbos. Svarbu žinoti, kad nereikia palikti asmens savarankiškai ieškoti pagal­bos – jis to nepajėgs.

Sustabdyti nuo savižudybės galima net tada, jei žmogus tvirtai nusprendė tai atlikti. Net sunkia depre­sija sergantys asmenys nėra tikri, ar mirtis yra teisinga išeitis, ir nuolat svarsto, ar jie nori gyventi ar mirti. De­presija sergantys asmenys nebepakelia savo būsenos, o ne gyvenimo. O impulsas viską užbaigti mirtimi, ne­paisant to, koks jis stiprus, nesitęs (nesitęsia) amžinai.

Jei kas nors prasitarė, kad ruošiasi nusižudyti, rei­kia veikti nedelsiant. Pirmiausia nepalikite to asmens vieno. Reikėtų aiškiai ir tiesiai klausti: „Tu galvojai, kaip tai padarysi?“, „Kaip planuoji tai padaryti?“ Jei planas aiškus, priemonės suruoštos, vieta numatyta – rizika didžiulė. Tokiu atveju asmenį tuojau reikia nu­gabenti į artimiausią psichiatrijos ligoninę ar kitos ligo­ninės priėmimo skyrių. Galite iš karto kviesti greitąją medicininę pagalbą ar policiją. Būkite tikri, kad elgia­tės teisingai, neabejokite – jūs gelbstite gyvybę. Deja, apie tokius draugo ketinimus, mintis paaugliai dažnai nutyli, slepia nuo suaugusiųjų. Taigi svarbu, kad pa­augliai žinotų, kaip elgtis tokiais atvejais.

 

Apibendrinimas

Bandžiusius nusižudyti paauglius sunku gydyti to­dėl, kad jie dažniausiai per anksti nutraukia gydymą, o ir nėra specifinių intervencijų, galinčių patikimai ap­saugoti nuo suicidinio mąstymo ir elgsenos. Deja, šie paaugliai paprastai būna išbraukiami iš klinikinių ty­rimų, kuriuose tiriamas depresijos gydymas.

Nurodoma, kad, nepaisant to, kad yra reikšmingų galimos savižudybės ženklų, tik 33–50 proc. nusižu­džiusių paauglių buvo diagnozuota psichikos liga ir tik 15 proc. savižudybės metu buvo gydomi. Anamnezėje buvę bandymai žudytis, be abejo, didina savižudybės riziką ir verčia gydytojus paauglį supančius asmenis būti ypač dėmesingus. Maždaug vienas trečdalis sa­vižudybę įvykdžiusių paauglių buvo bandę tai atlikti anksčiau. Nurodoma, kad nors merginos bando žudy­tis dažniau, dažniau dėl šios priežasties miršta vaikinai.

 

Parengė gyd. Alvyda Pilkauskienė

Dainavos poliklinikos Psichikos sveikatos centro Psichikos dienos stacionaras

Šaltinis: „Internistas”