PACIENTO PSICHIKOS HIGIENA: KAIP SUMAŽINTI VIZITO PAS GYDYTOJĄ IR LIGOS SUKELIAMĄ STRESĄ?
ĮVADAS
Apsilankymas pas gydytoją kiekvienam pacientui sukelia didesnį ar mažesnį stresą. Rūpinimasis dėl savo sveikatos būklės, rimtos ligos baimė, atsiradęs laikinas ar ilgalaikis nedarbingumas, nejudrumas, pakitęs dienos režimas yra tik keli iš daugelio stresą keliančių veiksnių. Dauguma specialistų laikosi nuomonės, kad stresas turi įtakos beveik visoms ligoms. Niekas neabejoja, kad jis komplikuoja ligą, atitolina pasveikimą ir palaiko neįgalumą (1).
Sužinojusiam ligos diagnozę pacientui dažniausiai tampa svarbi visa informacija apie ligą, jos eigą, prognozę, gydymo metodus ir dėl jų atsiradusį nepageidaujamą poveikį. Stresą sukelia ir ateities nežinia. Šiuo atveju labai svarbus gydytojo vaidmuo. Gydytojas gali padėti ligoniui įveikti stresą arba netinkamai bendraudamas tik pabloginti situaciją. Taigi labai svarbus gydytojo ir paciento santykis. Medicininės psichologijos šaka, tirianti aplinkos poveikį žmogaus psichikai, yra psichohigiena (2). Šiuo atveju gydytojas yra paciento aplinkos dalis, jis gali sumažinti paciento nerimą ir baimę, tinkamai informuodamas jį apie esamą situaciją.
GYDYTOJO IR PACIENTO SANTYKIŲ MODELIAI
Išskiriami biomedicininių ir biopsichosocialinių gydytojo ir paciento santykių modeliai. Biomedicininiu modeliu besiremianti koncepcija yra labiau orientuota į ligą, o ne į pacientą. Remiantis šiuo požiūriu, svarbiausias veiksmingos sveikatos priežiūros ypatumas – teisingos diagnozės nustatymas ir tinkamo gydymo parinkimas (3). Todėl socialinių, psichologinių ir kitų veiksnių aptarimas čia turi minimalią reikšmę. Biomedicininiu požiūriu būsimi pacientai turėtų būti šviečiami ir mokomi tik reikiamu laiku atpažinti simptomus ir aktyviai ieškoti medikų pagalbos. Po to, kai pacientai kreipiasi į sveikatos priežiūros instituciją, jie turi paklusti gydytojui ir nesipriešindami vykdyti jo valią (4).
Biopsichosocialiniu sveikatos modeliu besiremianti koncepcija labiau atsižvelgia į pacientą ir jo socialinę aplinką. Pacientas tampa centrine sveikatos priežiūros ašimi. Jis traktuojamas kaip gydymo strategijos formavimo dalyvis, todėl jo neprofesionalus ligos suvokimas bei elgesio ypatumai gydymo procese laikomi svarbiais aspektais (3), kuriuos būtina koreguoti.
Buvo atliktas tyrimas, kurio metu aiškintasi šeimos gydytojo ir paciento santykiai Kauno mieste. Apklausti 1902 Kauno gyventojai. Šio tyrimo metu paaiškėjo, kad dauguma pacientų sutinka su tuo, kad jie neklausinėdami vykdo visus šeimos gydytojo nurodymus. Kartu jie patenkinti gauta informacija, gydytojo dėmesiu, jiems skiriamu laiku. Šiems ligoniams priimtinas biomedicinos gydytojo ir paciento santykių modelis. Vis dėlto apie ketvirtis pacientų nesutinka, kad jie nieko neklausinėdami vykdo gydytojo nurodymus. Kartu tarp jų daugiausiai nepatenkintų gauta informacija, šeimos gydytojo skirtu dėmesiu ir laiku. Tai ligoniai, kuriems labiau priimtinas biopsichosocialinis santykių modelis (5). Pastaruoju metu daugėja ligonių, kurie norėtų bendrauti su gydytoju pagal biopsichosocialinį modelį.
Siekiant išvengti streso vizito metu, dera įvertinti, koks bendravimo modelis labiausiai priimtinas pacientui ir ko jis tikisi iš gydytojo. Tik supratus paciento lūkesčius, galima formuoti glaudų gydytojo ir paciento ryšį, išvengiant konsultacijų įtampos.
INFORAMCIJOS TEIKIMO SVARBA IR PACIENTO LŪKESČIAI
Gydytojai, pavyzdžiui, vėžio diagnozę nuo savo pacientų jau seniai neslepia, bet apklausos rodo, kad pacientai vis daugiau nori žinoti apie savo ligą, ne vien diagnozę. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) atliktų tyrimų duomenimis, 96 proc. ligonių nori, kad jiems būtų pranešta apie ligą ir kuo išsamiau paaiškinta. Taip pat 85 proc. pacientų nori žinoti apie savo ligos prognozę, gydymo būdus ir kiek jiems liko gyventi.
Kiek vėliau atlikti panašūs tyrimai Europoje parodė, kad gyventojai ir čia nori žinoti apie savo sveikatą. Europiečiai išskiria tuo, kad juos domina ir nepageidaujamas gydymo poveikis (6). Šie tyrimai rodo, kad yra spragų – nepakankamai informuojami pacientai. Žinių trūkumas ligoniui sukelia stresą, bet gydytojas, paaiškindamas, kas jo laukia, gali sumažinti nerimą. Reikia prisiminti, kad ligonis turi dvi teises: žinoti ir nežinoti apie savo ligą. Bendraujant labai svarbu „pamatuoti“, kiek pacientas norėtų gauti informacijos, ko tikisi iš gydytojo. Ligonio lūkesčiai veikia simptomų supratimą (skausmas), būsimų simptomų suvokimą (kacheksija) ir gauto gydymo įvertinimą (1 pav.) (7). Sergant sunkia liga, pacientui kyla gausybė klausimų, didinančių psichosocialinę įtampą: „Kas gali nutikti blogo?“ „Ar skaudės?“ „Ar aš gyvensiu?“
Simptomų ir ligos suvokimui svarbu ir kitų ligų, kuriomis pacientas sirgo, patirtis, tai pat tokie veiksniai, kaip nuomonė apie teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas (8). Ligonio psichologinė savijauta lemia ir gydymo įvertinimą. Ligonio lūkesčių įvertinimas trunka viso vizito pas gydytoją metu. Tai lyginamasis procesas, kai atsitikę įvykiai lyginami su ligonio patirtimi (galimu įvykio interpretavimu) ir vertybėmis (požiūriu į tam tikrus įvykius) (8). Įvertinimas gali būti ir tiesioginis procesas, nepaisant lyginimo to, ko buvo tikimasi ir kas patirta (9). Labai svarbūs veiksniai yra ligonio amžius, lytis, tautybė ir bendra sveikatos būklė (10, 11). Kultūrinis ligonio statusas ir jo aplinka yra svarbi įvertinimo modelio dalis. Atlikti tyrimai parodė, kad patirtis esant panašiems simptomams yra skirtinga tarp tam tikrų etninių grupių (12). Medicinos paslaugų poreikį lemia socioekonominis statusas (13), o ligonio pasitenkinimas ta pačia sveikatos priežiūros paslauga mažesnis, jei pajamos didesnės (14). Jeigu gydytojas lengvai suvokia paciento lūkesčius, juos stengiasi įvykdyti, tada ligonis patiria mažiau streso, lieka patenkintas paslaugomis: gydymo, bendravimo ir paciento suvokimo kokybė atitinka paciento norus ir poreikius. Praktikoje taip būna retai, nes pacientų norai dažnai nesutampa su gydytojo galimybėmis, bet šiltas ir mandagus bendravimas padeda rasti kompromisus.
PACIENTO PASITIKĖJIMAS GYDYTOJU IR STRESO MAŽINIMAS
Paciento pasitikėjimas gydytoju yra vienas iš svarbiausių veiksnių kuriant santykius su pacientu. Dėl geresnių santykių geriau laikomasi gydytojo nurodymų, pripažįstamas gydymo teisingumas ir gydymas lengviau tęsiamas, o ligonis lieka patenkintas. Patenkintas gydymu ir pasitikintis gydytoju ligonis patiria mažiau streso. Taip pat užsitarnavus ligonio pasitikėjimą išvengiama dažnai nereikalingų papildomų tyrimų ar netgi ieškinių ir teisminių procesų. Kiekviena intervencija, tyrimo rezultatų laukimas kelia stresą, taigi kuo mažiau įvairių tyrimų, tuo mažesnė psichologinė ligonio įtampa (15).
JAV buvo atliktas tyrimas, skirtas išsiaiškinti gydytojo veiksmus, kurie didina ar mažina paciento pasitikėjimą specialistu. Buvo apklausiami pas šeimos gydytoją besilankantys ligoniai. Pasitikėjimas vertintas pagal šiek tiek modifikuotą Pasitikėjimo gydytoju skalę (angl. Trust in Physician Scale). Tyrimas truko 6 mėn., jame dalyvavo 404 pacientai. Ligoniai pasitikėjimą gydytoju vertino prieš vizitą, po vizito ir per 1 ar 6 gydymo mėnesius (15). Pacientai išskyrė 5 svarbiausius veiksnius, kurie lemia pasitikėjimą gydytoju:
- Gydytojas turėtų mokėti raminti ir parodyti rūpestį pacientui.
- Rodyti kompetenciją, nes tai skatina pasitikėjimą juo.
- Padrąsinti pacientą ir atsakyti į jo klausimus.
- Paaiškinti pacientui, ką ketina daryti.
- Jeigu reikia, siųsti pas specialistus, konsultuotis su kolegomis.
Mažiausiai ligonio pasitikėjimą lemiančios gydytojo savybės:
1. Švelnumas atliekant fizinį ištyrimą.
2. Diskutavimas apie galimybes ar teiravimasis apie gydymo ir gyvenimo galimybes.
3. Akių kontaktas.
4. Pastangos suteikti ligoniams vienodas sąlygas. Tai nereiškia, kad šios savybės nėra svarbios bendraujant su ligoniu. Be to, pasitikėjimo kriterijai keitėsi priklausomai nuo lankymosi pas gydytoją trukmės, ligonių lyties bei amžiaus. Tiek moterims, tiek vyrams buvo svarbu, kad gydytojas mokėtų nuraminti, būtų kompetentingas, paaiškintų ir išklausytų. Moterims svarbu, kad jis laiku siųstų pas specialistą konsultantą, paaiškintų siuntimo priežastis, esant poreikiui, stebėtų, ar gydymo eiga tinkama. Taip pat išsiaiškinta, kad ligonio pasitikėjimas gydytoju lemia jo pasitenkinimą gydymu, o tai mažina ligos, vizitų ir net gydymo įstaigos keliamą stresą; siektinas rezultatas – draugiški gydytojo ir paciento santykiai (15).
PACIENTO EMOCINĖ BŪKLĖ IR METODO BATHE TAIKYMAS KASDIENĖJE PRAKTIKOJE
Kad ligonis gerai jaustųsi, gydytojui svarbu ne tik kontroliuoti jo lėtinių ligų simptomus, bet ir gerinti emocinę būklę. Taip mažinama patiriama įtampa ir gerinamas pasitikėjimas gydytoju, ligonis geriau laikosi jo nurodymų. Ligoniai dažnai tikisi emocinio palaikymo ir pagalbos iš gydytojo. Taigi kiekvienam gydytojui svarbu išmanyti ne tik somatinių ligų ypatumus, bet ir šiek tiek psichologiją bei psichoterapiją.
BATHE metodas – tai psichoterapinis metodas, kuris gali tarnauti ir kaip testas nerimui, depresijai bei stresui diagnozuoti ir vertinti. Metodas susideda iš 4 klausimų apie paciento aplinką, nuotaiką, problemas, gebėjimą valdyti situaciją, jis baigiamas empatišku padrąsinimu – tai trunka tik 1 minutę. Metodo BATHE taikymas padeda užmegzti ryšį su ligoniu, aptikti galimus psichikos sutrikimus, padrąsina konstruktyviai spręsti iškilusius sunkumus (1 lentelė) (16).
Vizito pas gydytoją metu patartina leisti ligoniams minutę ar dvi „papasakoti savo istoriją” neįsiterpiant: taip ligoniui lengviau perteikti informaciją. Vėliau galima paklausti rūpimų klausimų. Daugelis ligonių mano, kad tinkamas gydymas apima ne tik medicininės problemos sprendimą, bet ir psichologinės būsenos įvertinimą. Labai svarbu išsiaiškinti, ką apie savo sveikatos problemas mano pacientas, ko jis tikisi ir kodėl atėjo pagalbos pas gydytoją. Kaip jau minėta, metodas BATHE apima 4 klausimus. Jie gali būti pateikiami renkant anamnezę. Tai psichoterapinis metodas, kuris padrąsina ligonį, padeda suvokti jo būklę, rasti sprendimus.
Reikia nepamiršti, kad 25–75 proc. ligonių, besilankančių pas gydytojus, gali turėti įvairių psichikos sutrikimų (17). Metodas BATHE padeda juos anksti įtarti. Vis dėlto metodo BATHE nepatariama taikyti, jeigu ligonis kenčia didelį skausmą ar gyvybei grėsmingą situaciją. Taip pat netinka, jeigu ligonis nesutinka bendradarbiauti, nusiteikęs priešiškai ar įtarus. Netaikomas suicidinių minčių turintiems pacientams, patyrusiems seksualinę prievartą, piktnaudžiaujantiems psichotropinėmis medžiagomis: nors ir padeda įtarti šias būkles, empatiškas rūpestis gali būti sutiktas priešiškai ir norimo rezultato nebus. Metodas netinkamas, jeigu pacientui įtariama psichozė ar yra asmenybės sutrikimų, ypač ribinei asmenybei. Galima taikyti įvairias tyrimo modifikacijas turintiems raidos sutrikimų, fizinę negalią, priklausantiems kitai kultūrai (16).
APIBENDRINIMAS
Beveik visi ligoniai patiria stresą. Neigiamai veikia apsilankymas pas gydytoją, sveikatos problemos, diagnozės sužinojimas, gyvenimo būdo pasikeitimas, atsiradusi negalia ar tik laikinas negalavimas. Bendravimas su gydytoju taip pat gali būti stresogeninis veiksnys. Manoma, kad nuolatinis stresas ne tik nepadeda sveikti, bet ir dar labiau pablogina ligonio būklę.
Nors nemažai žmonių pasitiki šeimos gydytoju, laikosi jo nurodymų, vis dėlto svarbu įvertinti ligonio psichosocialinę būklę. Apklausų metu JAV ir Europoje nustatyta, kad didelė dalis pacientų nori gauti kuo daugiau informacijos apie savo ligą, domisi gydymo metodais, nepageidaujamu poveikiu ir kt. Gydytojas turėtų įvertinti ligonio lūkesčius ir juos pasistengti įgyvendinti, kad būtų sumažinta paciento patiriama įtampa.
Paciento pasitikėjimas gydytoju – dar vienas stresą mažinantis veiksnys. JAV atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad ligonio pasitikėjimą užsitarnauja gydytojas, kuris moka nuraminti ir išreikšti rūpestį, padrąsinti, atsako į klausimus, kurio kompetencija pacientai neabejoja.
Dažnai ligoniai iš gydytojų tikisi ne tik somatinės ligos gydymo, bet ir psichologinės pagalbos. Kiekvienas gydytojas, pasitelkdamas nesudėtingą psichoterapinį metodą BATHE, gali lengvai gauti bazinę informaciją apie paciento psichologinę būseną, taip pat padėti ligoniui įsisąmoninti situaciją, patarti, kaip įveikti iškilusius sunkumus, parodyti rūpestį.
Parengė: Eglė VASILIAUSKAITĖ,
Rasa ŽEMAITAITYTĖ
Žurnalas “Internistas”