Dabar Tauragės ligoninės vaistinėje dirbantis Žilvinas Macijauskas neslepia – farmacijos studijos buvo įdomios ir naudingos, tačiau įgyta profesija džiugino neilgai. Per 20 darbo farmacijos srityje metų jam teko susidurti ir su niūria korupcijos bei oligopolijos realybe. Negalėdamas taikstytis su sistemoje tvyrančiu chaosu ir teisiniu nihilizmu, pasiduoti nelinkęs Žilvinas ėmėsi veiksmų situaciją taisyti. Kaip dabar jis prisimena, buvo nemažai institucijų, kurios norėjo padėti, tačiau niekas nepajėgė įveikti LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto interesų… Tolesni Žilvino sprendimai buvo netikėti galbūt net jam pačiam: uždaryta privati vaistinė, grįžimas į valdišką darbą ir… informatikos studijos Kauno technologijos universitete. „Farmacija – gera specialybė, bet – ne Lietuvoje“, – atvirai pareiškia pirmosios Tauragėje privačios vaistinės įkūrėjas.
Gerbiamas Žilvinai, pirmiausia – tradiciškai susipažinkime. Kuriame Lietuvos krašte augote, kokiam šalies etnokultūriniam regionui atstovaujate?
Prieš 46 metus gimiau Kvėdarnos miestelyje, vėliau augau Šilalėje. Taigi esu lietuvis. Kad esu žemaitis, pajutau studijuodamas.
Kuo Jus patraukė farmacija? Gal kas iš šeimos ar giminės rekomendavo farmaciją kaip prestižinę, perspektyvią specialybę?
Mano matematikos mokytojas labai norėjo, kad studijuočiau matematiką. Pačiam man labai patiko fizika, o rinktis farmaciją patarė tėvai. Jų argumentai buvo pakankamai įtikinami, todėl tėvų pasiūlymą priėmiau kaip savo pasirinkimą. Ir dėl to nė kiek nesigailiu… Nežinau, ar tuo laikmečiu farmaciją buvo galima laikyti perspektyvia. Buvo vaistininkų, kurie mano tėvams sakė: „Norit sūnų ubagais paleisti…“ Giminėje vaistininkų nebuvo, taigi apie farmaciją žinojau tik tiek, kad stojant reikia laikyti fizikos, chemijos ir biologijos egzaminus.
Kaip šiandien vertinate farmacijos studijas – kas įsiminė iš teigiamos pusės, o kas gal atrodė nereikalinga? Kai kurie Jūsų kolegos farmacininkai yra tvirtinę, kad studijos tuometėje Kauno medicinos akademijoje galėjo būti kokybiškesnės…
Neturėjau kokių nors išankstinių nuostatų, todėl mokiausi visus dalykus, nekeldamas klausimo – ar to ateityje reikės… Žinių juk nebūna per daug. Kitas klausimas – kiek pats esi pajėgus jų įsisavinti. Baigus studijas, jautėsi farmakologinių ir diagnostikos žinių trūkumas, nors prof. V. Budniko paskaitų schemos įsiminė visam gyvenimui. Vaistų technologijos, farmakognozijos ir farmacinės chemijos mokslai buvo iš tiesų labai aukšto lygio. Keičiasi laikmetis – turi keistis ir studijos…
Pirmoji darbo patirtis – kokia ji buvo? Sakoma, kad pradžia visada būna sunki, lydima stresų…
Po studijų pradėjau dirbti Šilalės ligoninės vaistinėje, gavau analitiko ir technologo pareigas. Nepamenu streso ar kokių nors baimių. Tiesa, po mėnesio savo darbo vietą užleidau žmonai Eglei, kuri taip pat buvo provizorė, o pats išėjau kurti darbo vietos sau.
Ėmėtės ambicingų planų – sumanėte steigti nuosavą vaistinę. Papasakokite, kaip sekėsi, su kokiomis problemomis teko susidurti?
Savo vaistinę kūriau ne dėl ambicijų užgrobti vaistinių rinką, o todėl, kad tuo metu vaistinėse buvo labai sunku rasti darbo. Verslo kūrimo ir jo tobulinimo procesas man teikė malonumą, nors lengva nebuvo. Farmacijos sistema Lietuvoje tuo tarpsniu greitai vystėsi: buvo vykdomi vaistų užsakymai internetu, vaistai į vaistinę pristatomi 1–2 kartus per dieną, įdiegta kompiuterizuota apskaita, ir šalia to – gaunamos tikrai nemažos pajamos… Vaistinę galėjo steigti kiekvienas to panorėjęs vaistininkas.
Deja, tuo susidomėjo ir neturintieji farmacinio išsilavinimo. Būtent tada ir prasidėjo įstatymų taisymas, keitimas, o kartu su šiuo reiškiniu, kaip esu linkęs galvoti, – ir jį lydinti korupcija… Aišku, tai galiu tik įtarti. Vis dėlto tokių minčių kyla analizuojant teisės aktų kaitos kryptį ir nuspėjant, kam tokie pakeitimai buvo naudingi. Ir, kaip savo akimis mačiau ir ausimis girdėjau, – kas atstovavo suinteresuotoms grupėms… Neturintiesiems supratimo apie farmaciją iš pradžių buvo leista turėti iki 50 proc. vaistinės (įmonės) akcijų, tačiau kuo toliau, tuo verslo atstovų apetitas augo. Netrukus tie procentai pasiekė 100, ir to dar buvo negana!
Kokių dar barjerų buvo pristatyta vaistininko profesiniame kelyje?
Tiksliau būtų pasakyti, kad barjerai buvo ne pastatyti, o visai nuimti. Nepriklausomas vaistininkas turi savo vertę ir ne visada paklūsta vartojimo skatinimui. Todėl teisės aktų „tobulintojai“ leido vaistinių veiklą vykdyti apskritai be vaistininkų, nors tai ir prieštarauja Europos Sąjungos Direktyvai. Ar galėtumėte įsivaizduoti ligoninę ar polikliniką be gydytojo? Turbūt ne. Lygiai taip aš neįsivaizduoju vaistinės be vaistininko. Bet Lietuvoje visko pasitaiko… Iš vaistinių licencijavimo liko vos du reikalavimai: būtinas 60 kvadratinių metrų patalpų plotas ir tik Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) duomenų bazėje įrašyta vaistininko pavardė (pačioje vaistinėje jis tapo nereikalingas!). Tiesa, vaistininkai vaistinėse dirbti gali, bet – jau už mažesnį atlygį… Kokios buvo visų šių pokyčių pasekmės? Ogi buvo pristeigta perteklinių vaistinių, taigi pasidalijo ir apyvarta. Be vartojimo skatinimo vaistinei išsilaikyti pasidarė neįmanoma. Kita problema išryškėjo, kai buvo leista didmeninį platinimą bei neribotą kiekį vaistinių sugriebti į vienas rankas. To pasekmė – susiformavo karteliniai susitarimai su gamintojais, buvo sukurtos išskirtinės sąlygos oligopolijai.
Oligopolija nebūtų oligopolija, jeigu jai reikėtų laikytis teisės aktų. Yra reikalavimas gamintojams, kad nuolaidos gali būti tik deklaruotos ir visiems vienodos; yra reikalavimas, kad negalima rašyti „nuolaida“. Tebegalioja Farmacijos įstatymo nuostata, draudžianti reklamuoti vaistų kainų sumažinimą. Tačiau ar
VVKT kada nors pamatė šiuos pažeidimus? O gal VVKT nėra skaičiusi minėtos įstatymo nuostatos ar turi problemų dėl teksto suvokimo? Nors aš, beje, visoms institucijoms buvau pateikęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išaiškinimą… Esu įsitikinęs, kad Vokietijoje nepavyktų apeiti teisės akto, žodį „nuolaida“ pakeitus žodžiu „sutaupote“. Tačiau čia – Lietuva…
Ir dėl to nusprendėte sunkiai, bet su didele meile kurto „kūdikio“ – nuosavos vaistinės – atsisakyti? O gal visai kitos priežastys paskatino žengti tokį žingsnį?
Nebuvau iš tų, kurie pasiduoda pirmieji. Vadovaudamas vaistinių asociacijai „Provifarma“, kreipiausi
į Europos teisės departamentą (ETD), Solvit, Lietuvos Respublikos ūkio ministeriją, Sveikatos apsaugos ministeriją, Konkurencijos tarybą, Seimo narius, frakcijas, Seimo Pirmininkę, LR Prezidentę, taip pat – į
Europos Komisiją. Išverčiau į lietuvių kalbą senųjų ES šalių farmacijos įstatymus, samdžiau advokatus, teikiau LR Farmacijos įstatymo pakeitimų projektus. Nors buvo sulaukta Europos teisės departamento įspėjimų bei Europos Komisijos reikalavimo panaikinti prieštaravimus minėtai Direktyvai, mūsų šalies politikų tai neišgąsdino. Kadangi Europos Teisingumo Teismui ši byla perduota nebuvo, politikai įsidrąsino dar labiau. Kad ir kaip būtų gaila, mano iškeltais ir įvardytais farmacijos politikos skauduliais nesusidomėjo nei Specialiųjų tyrimų tarnyba, nei aukščiausios valdžios atstovai. Manau, kad padariau viską, ką galėjau, bet teigiamų pokyčių farmacijos politikoje taip ir nepavyko pasiekti. Pastebėjau dar vieną dalyką – kad karo lauke likau vienas. Daugumą vaistininkų ši situacija tenkina. Klientai taip pat patenkinti. Būtent dėl to ir nusprendžiau pasitraukti: sustabdžiau vaistinių asociacijos veiklą, uždariau savo vaistinę. Nes nebemačiau ateities. Dabar ramu, su niekuo nekovoju.
Kokia tuomet veikla užsiimate?
Nuo ko pradėjau, prie to ir grįžau: jau ketvirtus metus dirbu technologu ir analitiku Tauragės ligoninės vaistinėje. Pagal galimybes kompiuterizuoju ir optimizuoju procesus, ir toks darbas man teikia pasitenkinimą. Jis yra ramus, nereikia siūlyti „akcijų“, niekas nereikalauja nuolaidų. Džiaugiuosi, kad ligoninių vaistinių dar nėra pažeidusi komercija.
Jūsų biografijoje yra ir eilutės apie aktyvų dalyvavimą politinėje veikloje – esate buvęs Lietuvos liberalų sąjungos nariu, į praėjusios kadencijos LR Seimo rinkimus ėjote kaip „Drąsos kelio“ politinės partijos atstovas. Gal ruošiatės šiemet rudenį vyksiantiems šalies valdžios rinkimams?
Galiu patvirtinti, jog potraukio politikai nejaučiau – buvo tik bandymai realizuoti idėjas. Gaila buvo į politinę kampaniją investuoti sunkai uždirbtus pinigus – šeima to nebūtų supratusi. Galvojau ir tikėjau, kad rinkėjams svarbiausia – kandidato vertybės. Bet, pasirodo, mano ir daugumos rinkėjų vertybės nesutapo. Daugiau jokioje politinėje veikloje nedalyvauju ir ateities planų šioje srityje nekuriu.
Tačiau aktyvumas Jums nesvetimas – ėmėtės gilintis į dar vieną mokslo sritį. Ką bendro turi farmacija ir informatika? Gal ruošiatės kardinaliems darbinės veiklos pokyčiams?
Nutariau keisti profesiją – šiuo metu studijuoju Kauno technologijos universitete, esu Informatikos fakulteto trečiojo kurso studentas. Prieš akis dar treji studijų metai. Kaip matote, galiu ir informacinių technologijų riešutėlius gliaudyti, nors, teisybė, farmacijos studijos irgi nebuvo iš lengvųjų… Jei ne visa eilė „prastumtų“ korupcinių įstatymų, vaistininkai šiandien būtų ne mažiau vertinami už informacinių technologijų specialistus. Bet kadangi vaistininkai Lietuvoje nereikalingi, tolesnį savo gyvenimą ketinu susieti su programavimu. Klausiate, ką farmacija ir informatika turi bendro? Turbūt nedaug ką.
Tačiau abi specialybės reikalauja tikslumo – kablelis ne toje vietoje gali sukelti daug problemų tiek IT, tiek farmacijoje.
Gal bandysite ieškoti naujos veiklos nišos, kur informatiką galėtumėte sėkmingai susieti su farmacija?
Farmacijos kol kas neišsižadu. Išdirbęs joje 23 metus, jaučiuosi savo srities žinovu. Kokia bus valdžios politika, kai baigsiu informatikos studijas, sunku pasakyti. Turiu viltį, kad politikai nepajėgs sugadinti IT srities.
Nesinori pokalbio baigti tokiomis liūdnomis gaidomis. Papasakokite, kaip ilsitės po dienos darbų, kaip leidžiate laisvalaikį, kokius širdžiai mielus gyvenimo tikslus puoselėjate?
Nėra taip blogai, kaip galbūt mūsų pokalbio metu pasirodė. Įvyko tam tikras persiskirstymas – vėl jaučiu pusiausvyrą. Čia tik jūs išprovokavote prisiminimus… Dabar investuoju į mokslą, džiaugiuosi savo vaikų pasiekimais ir kuriu jų ateities vizijas. Na, o laisvalaikis… Mielai paskaityčiau grožinės literatūros knygą ar pakeliaučiau, tačiau nelieka laiko, nes vis įsipainioju į daug jėgų reikalingus projektus. Tikiuosi, kad dabartinės mano studijos bus paskutinis projektas. Tada jau gyvensiu…
Kalbėjosi V. Grigaliūnienė
