Pavasarį paminėjome 27-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines. Tiek pat ir mūsų nepriklausomai sveikatos apsaugos sistemai su aštuoniolika ministrų, tūkstančiais įsakymų, nutarimų, pakeitimų. Visi stoją prie SAM vairo žadėjo ir tikėjo kažką reformuoti, pastatyti ar bent pakeisti.
Vinguriavo takais bei keleliais ir vaiko sveikatos priežiūros sistema. Pamojus „burtų“ lazdele, ir pediatrai tapo šeimos gydytojais, nors dauguma ir toliau kuravo vaikus. Politinis sprendimas buvo priimtas šeimos gydytojo institucijos įgyvendinimui pirminėje grandyje. Europos Sąjungoje ir Europos laisvos ekonominės erdvės šalyse šiuo metu yra trys skirtingi vaikų sveikatos pirminės priežiūros modeliai: pediatrinis (kai vaiką nuo gimimo iki pilnametystės prižiūri tik vaikų gydytojas), mišrus (kai vaiką prižiūri arba vaikų gydytojas, arba šeimos gydytojas, daugelyje šalių ikimokyklinio amžiaus vaikus prižiūri tik vaikų gydytojas) ir šeimos gydytojo modelis.
Vaikų mirtingumas pasaulyje vertinamas kaip vienas esminių vaikų sveikatos ir gerovės rodiklių. Vienas iš 2015 metais paskelbtų Jungtinių Tautų organizacijos tūkstantmečio tikslų – mažinti vaikų mirtingumą. Nuo 2005 m. iki 2013 m. kūdikių mirtingumo rodiklis Lietuvoje mažėjo ir pasiekė 3,7 atvejo 1000 gyvų gimusiųjų. Bet nuo 2013 m. šis rodiklis auga ir 2016 m. siekia 4,5 atvejo 1000 gyvų gimusiųjų. Tai kelia susirūpinimą jau ir politikams. Didėjimą daugiausia lėmė padidėjęs 28 parų ir vyresnių kūdikių mirtingumas.
Įkūrus Europos vaiko saugos aljansą, Švedija tapo pirmaujančia šalimi vaikų sveikatos srityje Vakarų pasaulyje. Švedija yra viena labiausiai vertinamų šalių pasaulyje vaiko sveikatos priežiūros srityje. Tai įrodo tokie rodikliai, kaip: mažas kūdikių mirtingumas, didelis procentas motinos pienu maitinamų vaikų, mažas vaikų nelaimingų atsitikimų skaičius, didelis skaičius paskiepytų vaikų ir santykinai mažas procentas vaikų, kurie patiria fizines bausmes. Kūdikių mirtingumas 2015 m. Švedijoje buvo 2,17, t. y. 2 kartus mažesnis nei Lietuvoje.
Svarbus rodiklis, padedantis įvertinti vaikų išgyvenamumą, atspindintis socialinę, ekonominę ir aplinkos, kurioje gyvena vaikai, būklę, įskaitant jų sveikatos apsaugą, yra vaikų mirtingumo rodikliai įvairiose amžiaus grupėse. Deja, ir čia situacija neguodžianti. Lietuvoje 2015 m. vaikų iki 1–5 metų mirtingumas buvo 5,9 atvejo – 100 tūkst., o Švedijoje atitinkamai 4,1 atvejo.
Žvilgtelkime į dar du amžiaus periodus. 5–9 metų amžiaus grupėje mūsų vaikų mirtingumas didesnis 1,5 karto, o 10–14 metų amžiaus grupėje – net 3 kartus daugiau netenkame vaikų nei kaimynai anapus Baltijos jūros. Mirčių struktūroje nuo 1 metų amžiaus vyrauja išorinės mirties priežastys, t. y. tai, ko galėtume išvengti. Beje, Švedijoje vaikų sveikatos priežiūros modelis yra šeimos gydytojo, na, o Lietuva priskiriama mišraus modelio šalims.
Šiame LGŽ numeryje spausdinama keletas skyrelių iš gausaus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų praktikos specialistų, mokslininkų ir pedagogų parengto ir ruošiamo išleisti „Pediatrijos“ vadovėlio. Vadovėlio turinys parengtas orientuojantis į šeimos gydytojo ir pediatro kasdienius poreikius, tačiau neabejoju, kad ši informacija bus aktuali ir naudinga bet kurios kitos medicinos specialybės darbuotojams, dirbantiems ir vaikų sveikatos priežiūros srityje.
Prof. Rimantas Kėvalas, LSMUL Kauno klinikų, Vaikų ligų klinikos vadovas
Lietuvos gydytojo žurnalas, Nr.7
