Įvadas
Išsivysčiusiose šalyse net 1–2 proc. suaugusiųjų populiacijos serga lėtiniu širdies nepakankamumu (LŠN), o per 70 metų asmenų sergamumas viršija 10 proc. (1). Dažniausia LŠN priežastis – išeminė širdies liga (IŠL), tačiau ne mažiau svarbios hipertenzija, kardiomiopatijos, širdies vožtuvų ligos, aritmijos, miokarditai, toksinių medžiagų poveikis, chemoterapija, kai kurios genetinės priežastys (2). LŠN lemia gyvenimo kokybės blogėjimą, funkcinio pajėgumo mažėjimą, o dekompensacijos epizodai – hospitalizavimą. Tai susiję su didelėmis sveikatos apsaugos išlaidomis ir padidėjusia mirštamumo rizika, mirtis dažniausiai ištinka dėl širdies siurblio nepakankamumo ar skilvelinių aritmijų.
Kilpiniai diuretikai yra LŠN simptominio gydymo pagrindas. Jie greitai ir reikšmingai sumažina LŠN simptomus, pagerina paciento fizinio krūvio toleravimą. Dažniausiai klinikinėje praktikoje skiriami kilpiniai diuretikai yra furozemidas ir torazemidas. Jie abu priklauso tai pačiai grupei, tačiau esama svarių jų farmakologinio poveikio skirtumų. Keliuose tyrimuose analizuota, ar geresnės torazemido farmakokinetinės savybės, palyginti su furozemidu, lemia geresnes pacientų klinikines išeitis. Nustatyta, kad torazemidas, palyginti su furozemidu, sumažina tiek su LŠN susijusių hospitalizacijų dažnį, tiek ir jų trukmę, o tyrimas TORIC (angl. The Torazemide in Congestive Heart Failure) parodė, kad torazemidas ne tik sumažina LŠN sergančių pacientų NYHA funkcinę klasę, bet ir 51,5 proc. sumažina šių pacientų mirštamumą, palyginti su furozemidu ar kitu diuretiku (3).
Taigi farmakologiniai furozemido ir torazemido skirtumai turi reikšmingos įtakos klinikiniams gydymo rezultatams, tai iškelia torazemidą į lyderio poziciją gydant LŠN.
Širdies nepakankamumo klinika
Pirminės stadijos LŠN sunku diagnozuoti, nes liga turi daug simptomų, kurių vieni labai specifiniai, kiti – mažiau (1 lentelė), bet sergant lengvu LŠN, specifiškesnių simptomų (dusulys, paroksizminis naktinis dusulys) pasitaiko rečiau (4–8). Dauguma simptomų susiję su druskų ir vandens susilaikymu, todėl nėra specifiniai, periferinės edemos – taip pat. Sunkiau nustatyti specifiškesnius simptomus, pavyzdžiui, padidėjusį jungo venų spaudimą.
