Vyresnio amžiaus pacientų miego sutrikimai

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, maždaug pusės pasaulio gyventojų miegas nėra kokybiškas. Apie 49 proc. suaugusių asmenų nėra patenkinti miego kokybe mažiausiai 5 naktis per mėnesį. 10–40 proc. suaugusių pacientų skundžiasi protarpine nemiga, o 15 proc. – ilgai užsitęsusiais miego sutrikimais, kurie siejasi su darbingumo mažėjimu ir nelaimingų eismo įvykių bei hospitalizacijos didėjimu [1]. Tyrimai, atlikti Vakarų Europos šalyse, rodo, kad nemigos simptomai vargina 20–40 proc. bendrosios populiacijos [2]. Dėl nevisaverčio miego pasireiškia nuovargis, mieguistumas dieną, priaugama antsvorio, sutrinka alkio ir sotumo jutimai, virškinimas, vargina galvos skausmai, sutrinka atmintis, silpsta suvokimo ir pažinimo gebėjimai, pasireiškia nuotaikų kaita. Miego sutrikimai padidina eismo įvykių ir nelaimingų atsitikimų riziką (apie 45 proc. visų avarijų įvyksta būtent dėl mieguistumo). Norint padėti miego sutrikimais besiskundžiantiems žmonėms, svarbu ne tik gydyti, bet ir laiku diagnozuoti šiuos sutrikimus [4–6].

Pradėję miegą nagrinėti kaip atskirą sritį, mokslininkai sugebėjo tiksliau pagrįsti miego poveikį kūnui ir sielai, didžiulę ramybės fazės reikšmę visam žmogaus organizmui. Siekiant įveikti šią sveikatos ir žmogaus gyvenimo kokybės problemą, užsienio šalyse įkurta nemažai miego sutrikimus tiriančių laboratorijų. Lietuvoje miego medicina dar palyginti nauja sritis. Mūsų šalyje veikia 5 miego sutrikimų tyrimų laboratorijos.

Daugiausiai duomenų gaunama užrašant miegančio žmogaus smegenų elektros bangas elektroencelografais. Apibūdinant miego kokybę, dažniausiai atliekami epidemiologiniai tyrimai, kuriuose tiriami nusiskundimai miegu. Anketinė apklausa paprastai atliekama reprezentatyvioje atsitiktinai atrinktų gyventojų imtyje. Mokslinėje literatūroje aprašoma keletas subjektyvaus miego tyrimų metodų, tarp jų ir Pitsburgo miego kokybės indeksas (angl. Pitsburg Sleep Quality Index), Šiaurės šalių miego klausimynas (angl. Basic Nordic Sleep Questionnaire), miego dienynas ir kt. 2004 metais PSO regioninio skyriaus Europos aplinkosaugos ir sveikatos centro inicijuoto specialaus susitikimo dėl miego ir sveikatos metu mokslininkai išryškino indikatorius, kurie gali būti naudojami miego sutrikimams apibūdinti: laikas iki užmigimo, naktinių prabudimų skaičius ir trukmė, viso miego trukmė, bemiegių naktų ar miego sutrikdymų pasikartojimai kartą per savaitę ar kartą per mėnesį, kt. Norint nustatyti mieguistumo sutrikimą, galima naudoti vieną paprasčiausių subjektyvių miego kokybės vertinimo būdų – Epwortho mieguistumo skalę (EMS, ją sukūrė Melburno ligoninės gydytojas M. Johnsas Epworthas). Kai skalės balų suma 10 ir daugiau, mieguistumas yra didelio laipsnio ir traktuojamas kaip patologinis. Šią skalę patogu ir paprasta naudoti kasdieniame gydytojo darbe, norint įvertinti paciento mieguistumo lygį [5, 7, 10, 12]. Taip pat panaudojus EMS pacientas gali labai paprastai pats įvertinti savo miego kokybę (1 lentelė).

1 lentelė. EMS ir jos interpretacija

Miego biofizika

Norint suprasti miego sutrikimų tipus, svarbu žinoti normalaus miego fazes ir miego fiziologiją. Miegas – periodiška ramybės būsena, kurios metu centrinė nervų sistema, ribodama ryšius su aplinka, padeda organizmui atkurti savo jėgas. Miegant raumenys ilsisi [9, 11]. Kaip gerai pailsėta ir kaip gerai jaučiamasi, priklauso ne tik nuo bendro miego laiko, bet ir nuo to, kaip ir kiek skirtingų miego stadijų patirta. Smegenys išlieka aktyvios viso miego metu. Kiekviena miego stadija turi savitą bioelektrinio aktyvumo struktūrą, vadinamą smegenų bangomis.

Miegas skirstomas į 2 bazinius tipus – greitųjų akių judesių (angl. Rapid Eye Movement – REM) miegą ir ne-REM miegą (4 skirtingos fazės). Paprastai miegas prasideda nuo ne-REM miego [13]. Pirmoje ne-REM miego fazėje miegama negiliai, galima prabusti nuo bet kokio triukšmo ar kitų trikdžių. Šios fazės metu akys juda lėtai, raumenų veikla lėtėja. Kai akių judesiai išnyksta, įžengiama į antrąją ne-REM miego fazę. Smegenys kelia savitas lėtas bangas su protarpiais pasireiškiančiais greitųjų bangų protrūkiais. Kai peržengiama trečioji ne-REM miego fazė, smegenų bangos tampa lėtesnės, nors vis dar yra pertraukinėjamos mažesnių ir greitesnių bangų. 4 ne-REM miego fazėje smegenys kelia ypač lėtas bangas. 3 ir 4 miego fazės reiškia gilų miegą, kada pabusti jau yra sunku. Gilus miegas vadinamas grąžinančia jėgas, stiprinamąją, atkuriamąją miego dalimi, kuri būtina norint jaustis gerai pailsėjus. REM miego fazės metu akys juda įvairiomis kryptimis, nors akių vokai yra užmerkti. Kvėpavimas tampa spartesnis, nereguliarus ir negilus, paspartėja širdies darbas ir pakyla kraujo spaudimas. Sapnuojama dažniausiai REM fazės metu. Šio tipo miego fazės metu rankų ir kojų raumenys yra tarsi laikinai paralyžiuoti.  

Pirmasis REM miego periodas tęsiasi 1–1,5 val. skaičiuojant nuo miego pradžios. Po to miego fazės kartojasi. Beveik pusę viso miego laiko yra praleidžiama pirmoje ir antroje ne-REM miego fazėse ir vieną penktadalį gilaus miego (3 ir 4 ne-REM miego fazės) ir REM miego fazėse. Kūdikiai pusę ar daugiau nei pusę viso miego laiko praleidžia REM miego fazėje. Palaipsniui bręstant, bendras miego laiko procentas, praleistas REM miego fazėje, mažėja, kol pasiekia vieną penktadalį, įprastą suaugusiesiems. Miego fazių charakteristika pateikta 2 lentelė.

Žinoma, kad REM miegas stimuliuoja už mokymąsi, informacijos įsisavinimą ir atmintį atsakingas smegenų dalis. Tyrimai su gyvūnais rodo, kad sapnai gali atspindėti įgytos naujos informacijos ar patirties atranką smegenyse ir selektyvų saugojimą. Kol ši informacija apdorojama, smegenys gali iš naujo peržiūrėti, ištraukti dienos įvykius, kol ištrina senesnius potyrius. Šis procesas galėtų paaiškinti, kodėl vaikų atsiminimai gali būti įterpti naujesniais įvykiais ir potyriais sapnuojant. Tyrimai rodo, kad kitos miego fazės (be REM) taip pat dalyvauja formuojant žinių ir atminties klodus smegenyse.

Net trečdalį gyvenimo žmogus pramiega, todėl miego reikšmė labai svarbi. XX amžiuje, atlikus daug mokslinių miego tyrimų, buvo nustatyta miego svarba nervų sistemos veiklai, galvos smegenų darbui [14]. Miegant galvos smegenys dirba tarsi sau – susitvarko biocheminiai, bioelektriniai procesai, žmogus net auga miegodamas, stiprinama atmintis, formuojasi asmenybė.

2 lentelė. Miego tipų ir fazių charakteristika

Kas lemia miego kokybę?

Biologiniai veiksniai. Kiek žmogus miega ir kokia yra miego kokybė, priklauso nuo jo amžiaus. Senstant vis daugiau asmenų miegas sutrinka. Jau nuo 35 metų gerokai pailgėja užmigimo trukmė [15]. Tarp vyresnių nei 65 metų asmenų daugiau nei pusė skundžiasi miego sutrikimais. 29 proc. nustatoma nemiga, kuri sukelia mieguistumą dieną, dėmesio, atminties problemas, blogą nuotaiką ir sutrikdo gyvenimo kokybę. Subjektyvi miego kokybė šioje amžiaus grupėje tiesiogiai priklauso nuo fizinės sveikatos. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad ne amžius, o būtent mažėjantis aktyvumas ir nepasitenkinimas socialine veikla lemia didėjantį nepasitenkinimą miego kokybe [16]. Tai siejama su medžiagų apykaitos sulėtėjimu ir mažesniu energijos sunaudojimu.

Nustatyta, kad miego kokybei įtaką daro ir lytis. Mokslininkai nustatė, kad moterys 1,3–1,5 karto dažniau skundžiasi blogu miegu nei vyrai [17]. Moteriškoji lytis laikoma blogos kokybės miego rizikos veiksniu. Miego sutrikimai gali būti tiesiogiai susiję su hormonų pokyčiais, vykstančiais moters organizme prieš menopauzę ir po jos. Tai patvirtina ir Brazilijos mokslininkai, tyrinėję 35–65 metų moterų miego kokybę. Jie pastebėjo, kad miego kokybę blogino klimakterinis laikotarpis [4].

Aplinkos veiksniai. Triukšmas namuose daro poveikį žmonių sveikatai. Miegas gali būti sutrikdomas (pailgėja užmigimo laikas, prasčiau išsimiegama), kai triukšmo lygis patalpoje didesnis nei 30 dB. Jei miegas trikdomas nuolat, vargina nuovargis, dažnai skauda galvą. Jautriausi triukšmui yra pagyvenę, turintys fizinę bei psichinę negalią, dirbantys triukšmingoje aplinkoje žmonės.

Žmogaus gebėjimas užmigti ir miegoti priklauso ir nuo kambario temperatūros. Miegant žmogaus kūno temperatūra nukrenta (normalus kūno temperatūros kritimas pastebimas nuo 2 iki 6 val. nakties), nes įvairios organizmo sistemos ima dirbti minimaliai. Tačiau per didelė arba maža temperatūra žmogų pažadina. Pastebėta, kad vėsiame kambaryje miego kokybė pagerėja, nes tai susiję su temperatūros pokyčiais, vykstančiais žmogaus organizme jam miegant [2, 4, 12, 20].

Kodėl miegame naktį? Čia didžiausią poveikį turi melatonino lygis ir natūralios saulės šviesos gavimas. Melatoninas – tai hormonas, sintetinamas kankorėžinėje liaukoje ir akių tinklainėje. Jis atsakingas už tai, kad esame budrūs ir aktyvūs šviesiuoju paros metu ir greitai užmiegame sutemus. Melatonino kiekis priklauso nuo natūralios saulės šviesos, kurią gauname dieną. Štai kodėl norint geriau miegoti naktį reikia praleisti kuo daugiau laiko natūralioje šviesoje. Tai ypač svarbu vyresnio amžiaus žmonėms, kurie daug sėdi kambaryje, kartais net prieblandoje, nemato saulės šviesos, todėl jaučiasi apsnūdę dieną ir sunkiai užmiega vakare. Nurodoma, kad katarakta sergantys žmonės miega prasčiau, o atlikus operaciją ir atkūrus lęšiuko skaidrumą, iš karto pagerėja miegas, nes dieną į akių tinklainę patenka daugiau šviesos [19–20].

Socialiniai, ekonominiai veiksniai. Sveikata ir socialiniai veiksniai yra neatsiejami. Didžiausią įtaką sveikatai turi veiksniai, susiję su profesija, atliekamu darbu, šeima, kultūra bei socialine ir ekonomine žmogaus padėtimi. Šie veiksniai taip pat daro įtaką miego kokybei [21, 23].

Psichologinė savijauta. Miego kokybė yra įvairiai susijusi su žmogaus psichologine būkle. Nuotaika gali būti laikoma ištisumu, kurio viename poliuje yra džiugus susijaudinimas, o kitame – depresija. Trumpą džiugaus susijaudinimo sukeltą nemigą patiria daug žmonių, tačiau ji didelio pavojaus nesukelia. Depresijos sukelta nemiga gali būti sunki ir tęstis savaites. Nustatyta, kad beveik pusė (47 proc.) asmenų, patiriančių labai ryškius miego sutrikimus, patiria didelį psichinį distresą, o vienas trečdalis atitinka depresijos ar nerimo diagnostinius kriterijus [24]. Pastebėta, kad nerimas ir depresija būdingesni vyresniems žmonėms, todėl jie dažniau patiria miego sutrikimus.

Keli tyrimai rodo, kad menkai save vertinantys žmonės priklauso rizikos grupei, nes yra linkę į depresines reakcijas ir savižudybę. Teigiama, kad pernelyg geras savęs vertinimas atvirkščiai proporcingas depresijos ir nerimo simptomams ir teigiamai koreliuoja su socialine kompetencija [25].

Yra žinoma, kad dažniausiai miegą sutrikdo susirūpinimas ir nerimas. Žmonės, susirūpinę ir nepatenkinti savo gyvenimu dieną, dažnai yra susirūpinę ir nepatenkinti miegu. Tam tikras nerimas yra neišvengiamas, tačiau negalima nepaisyti nerimo sukeltų miego problemų. Autoriai išskiria nesutarimus ar barnius šeimoje kaip dažnų prabudimų priežastį naktį [24, 26].

Rūkymas. Nikotinas kartu ir stimuliuoja, ir ramina, veikia nervų sistemą, todėl sunkiau užmiegama, miegas tampa ne toks gilus, dažniau prabundama. Rūkaliai dažniau sapnuoja košmarus [15–17]. Metus rūkyti, pradžioje gali sutrikti miegas, bet įrodyta ilgalaikė teigiama įtaka miego kokybei bei sveikatai.

Alkoholio vartojimas. Alkoholis yra slopinanti cheminė medžiaga, kurios poveikis panašus į migdomųjų vaistų poveikį. Labiausiai alkoholis kenkia nervų sistemai. Piktnaudžiaujantiems alkoholiniais gėrimais pablogėja atmintis, sutrinka miegas, juos vargina galvos skausmai, nusilpsta raumenys, skauda kojas, jiems dažnai vystosi alkoholinės psichozės [21–23].

Nors alkoholis ir padeda užmigti, tačiau miegas yra paviršutinis, dažniau prabundama, trumpėja giliojo miego stadija. Mokslininkai nustatė, kad, kaip ir kitų trumpai veikiančių raminamųjų, alkoholio poveikis ilgainiui išblėsta ir pailgėja aktyvusis miegas, kai kuriems žmonėms sukeldamas tachikardiją, prakaitavimą ir galvos skausmus. Jau 1982 metais nustatyti faktai, rodantys, kad išgėrus alkoholio miegas būna ne toks gilus ir dažniau prabundama.

Mitybos įpročiai. Miegui įtaką daro mityba, jo kaloringumas [3, 8, 14]. Prieš miegą suvalgius aštrų patiekalą, vargina rėmuo. Atsigulus šie pojūčiai sustiprėja ir trukdo užmigti, galimi atsibudimai.

Valgymo ir gėrimo laiko pokyčiai miego kokybei gali turėti daugiau įtakos negu tai, kas valgoma ir geriama. Ritmiškumas, reguliarumas yra susijęs su miego skatinimu. Nors hipotezė patikrinta, mokslininkai linkę manyti, kad valgymas ir gėrimas įprastu metu gali padėti prisitaikyti organizmo laikrodžiui, kai sutrinka organizmo paros ritmas. Mitybos specialistai teigia, kad maitinimosi laikas gali būti įvairus, tačiau rekomenduoja, kad tarp pusryčių, pietų ir vakarienės būtų 5–6 val. pertraukos.

Stimuliuojamieji produktai. Nustatyta, kad kofeinas yra populiariausias narkotikas, palyginti su nikotinu ir alkoholiu. Kofeino suvartojimas yra nereguliuojamas, lengvai prieinamas ir tarsi norma tapusi gyvenimo dalis. Amerikiečių mokslininkai nustatė, kad 85 proc. populiacijos kasdien vartoja kofeino [20–24].

Kofeinas stimuliuoja, greitina medžiagų apykaitą, pakelia kraujo spaudimą ir širdies plakimų dažnį bei paspartina kvėpavimą. Kitaip tariant, panaikina mieguistumą.

Remiantis Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinio miego fondo 2001 metų apklausos duomenimis, 43 proc. amerikiečių nurodė, kad yra linkę vartoti kofeiną, kai tampa mieguisti. Mokslininkai teigia, kad saikingai vartojamas kofeinas (apie 250 mg/d.) nedaro jokios žalos. Todėl keli puodeliai kavos neturi neigiamo poveikio, kol ji nėra vartojama prieš miegą ir tokiu būdu bandoma paslėpti lėtinį mieguistumą, išsivystantį dėl trumpo ar prasto miego [23].

Nutukimas ir antsvoris. Mokslininkai pastebi tendenciją, kad Lietuvoje daugėja nutukusių žmonių. Pastebėta, kad nutukimas sukelia miego sutrikimus ir yra didžiausias rizikos veiksnys susirgti miego apnėja. Nustatyta, kad nutukusių žmonių miego kokybė gerėjo sumažinus svorį [4, 13, 19–21]. Norint, kad nutukę žmonės, miegantys labai blogai ir sergantys miego apnėja, miegotų geriau, reikia palaipsniui mesti svorį.

Amerikiečių mokslininkai nustatė aiškų ryšį tarp antsvorio rizikos ir naktį išmiegotų valandų skaičiaus. Anot mokslininkų, pavojus priaugti nereikalingų kilogramų 73 proc. padidėja tiems žmonėms, kurie naktį miega vos 4 val. ar dar mažiau. Nepriklausomai nuo kitų veiksnių, pavyzdžiui, alkoholio vartojimo ar nepakankamo judėjimo, net 73 proc. tyrimo dalyvių, miegodavusių naktį vos po 4 val., buvo gerokai apkūnesni nei tie, kurie miegodavo 7–9 val. Tyrimo rezultatai parodė, kad žmonės, apribojantys miegą iki 5 val., 50 proc. labiau rizikuoja priaugti svorio nei tie, kurių miegas yra pakankamas. Mokslininkų teigimu, nepakankamas miegas mažina leptino, kraujo baltymo, kuris slopina apetitą, gamybą. Kartu gaminasi daugiau medžiagos, sukeliančios norą valgyti [2, 9, 17].

Fizinis aktyvumas. Tyrimai rodo, kad mažas fizinis aktyvumas yra daugelio ligų (išeminės širdies ligos, osteoporozės, nutukimo ir kt.) rizikos veiksnys. Fiziškai aktyvių žmonių geresnė psichinė savijauta, nuotaika, jie labiau pasitiki savimi. Pastebėta, kad fizinis aktyvumas teigiamai veikia ir miego kokybę. Mankšta gali padėti geram miegui, jei ji reguliariai atliekama likus 2–3 val. iki miego [13]. Sportuojantiems žmonėms paprastai mažiau laiko reikia užmigti ir jie rečiau atsibunda naktį.

Stresas yra viena iš didelio Lietuvos gyventojų sergamumo priežasčių. Tai sudaro 15,3 proc., palyginti su kitomis priežastimis, tokiomis kaip sunkios gyvenimo sąlygos, nevisavertė mityba, mažas fizinis aktyvumas ir kt. 58 proc. kaimo gyventojų mano, kad stresas, sunkios gyvenimo sąlygos ar įtemptas darbas yra didelio sergamumo priežastys, taip manančių miesto gyventojų yra šiek tiek daugiau – 61 proc. [5].

Kanadiečių mokslininko nuomone, stresas yra žalingas, sekina organizmą, sukelia įvairių ligų. Tačiau saikinga nervinė įtampa grūdina organizmą, skatina gyvybinę veiklą, taigi stresas – gyvenimo prieskonis. Manoma, kad didelė ir ilga emocinė įtampa žaloja visą organizmą, ypač nervų sistemą, o tai gali sutrikdyti miegą.  

Sveikatos būklė. Individo sveikatos būklė turi įtaką miegui. Mokslininkai tyrinėja įvairių ligų poveikį miego kokybei [14, 20, 26]. Atlikti tyrimai akivaizdžiai įrodo skausmo įtaką miegui. Skausmo ir miego derinys yra dvikryptis procesas. Žmonės, kenčiantys skausmą, ypač lėtinį, dažnai miega ne taip giliai, dažniau prabunda ir keliasi naktimis, todėl miegas yra neefektyvus. Nustatyta, kad daugiau nei pusė lėtinį skausmą patiriančių žmonių sunkiai užmiega ir prastai miega. Bloga miego kokybė ir išbudinantis skausmas sukuria užburtą ratą, paveikiantį nuotaiką, energingumą, elgesį ir net saugumą. Taigi miego problemas ir skausmus patiriantiems asmenims yra sunku kokybiškai veikti. Mokslininkai, atlikę tyrimus, nustatė, kad miego kokybės gerėjimas pagreitina kitų ligų gydymą. Nustatyta, kad asmenys, blogai vertinantys savo sveikatą, dažniau išreiškia nepasitenkinimą miegu nei tie, kurie savo sveikatą vertina gerai, p<0,05 [26].

Miego sutrikimų tipai

Kūno senėjimo procesas, kurio akivaizdūs požymiai išryškėja maždaug apie 65 metus, neatsiejamas ir nuo miego pokyčių. Net trečdalis gyvenimo laiko, kurį žmogus praleidžia miegodamas, neabejotinai svarbus gerai savijautai. Pagal Tarptautinę miego sutrikimų klasifikaciją, skiriama net 90 miego sutrikimų. Dažniausi miego sutrikimai, pasireiškiantys pagyvenusiems žmonėms, yra šie [2–6, 19, 24–26]:

•                    nemiga – tai būklė, kai pakinta miego trukmė ir pablogėja jo kokybė, todėl dieną žmogus jaučiasi nepailsėjęs. Tai viena dažniausių problemų, su kuria ypač susiduria vyresnio amžiaus žmonės. Ir jei šis miego sutrikimas trunka ilgesnį laiką, tai iš tiesų tampa rimta problema. Net 44 proc. vyresnio amžiaus žmonių patiria lėtinę arba ūminę nemigą, kuri susijusi su tam tikra fizinės ar psichologinės sveikatos būkle. Užsitęsusi nemiga sukelia padidėjusį dirglumą, sutrikdo koncentraciją ir atmintį. Trumpalaikės nemigos, trunkančios trumpiau nei 1 savaitę, dažniausios priežastys yra stresas, miego laiko ar aplinkos pasikeitimas. Lėtinės nemigos, varginančios ilgiau nei 1 mėnesį, dažniausios priežastys yra nerimas, depresija, širdies ir kraujagyslių ligos, virškinimo sutrikimai, inkstų patologija, vaistų poveikiai, nervų sistemos ligos, blogi miego įpročiai ar pirminiai miego sutrikimai;

•                    pakitusios miego fazės sindromas: biologinio ritmo pokyčiai veikia mūsų organizmo funkcijas ir miegą. Normalu, kad vyresnio amžiaus žmonės jaučiasi labiau pavargę anksti vakare ir pabunda anksčiau ryte, palyginti su jaunesniais asmenimis. Apskritai senjorams sunkiau užmigti ir išmiegoti visą naktį, todėl gali pasireikšti miego sutrikimų. Įdomu tai, kad senjorai miegodami rečiau pasiekia giliąją REM miego fazę. Be to, tam tikrų vaistų nepageidaujami reiškiniai gali nulemti mieguistumą dieną ar suteikti budrumo prieš miegą, todėl sutrinka natūralus miego ritmas;

•                    miego apnėja – sunki būklė, susijusi su dideliu kraujospūdžiu ir kitais sveikatos negalavimais. Sergantis miego apnėja žmogus miegodamas nustoja kvėpuoti 10–60 sek. ir tai sukelia staigų deguonies lygio sumažėjimą kraujyje. Dėl to žmogus staigiai prabunda ir vėl ima kvėpuoti įprastai. Visa tai gali kartotis kelis kartus per naktį. Žmonėms, kurie serga miego apnėja (dar priskiriama prie kvėpavimo sutrikimų miego metu), kvėpavimas miegant trumpam sustoja arba tampa labai paviršutinis. Tai pasireiškia pertrūkstamu viršutinių kvėpavimo takų blokavimu, paprastai takus blokuoja gerklės užpakaliniai minkštieji audiniai. Kiekviena kvėpavimo pauzė trunka apie 10–20 sek. ar ilgiau ir gali kartotis 20–30 k./val. Jei sergama miego apnėja, miegant į plaučius pro burną ar nosį patenka per mažai oro, net jei kvėpavimo pastangos ir tęsiasi. Tai nutikus, krinta deguonies koncentracija (saturacija) kraujyje. Smegenys miegantįjį pažadina, siųsdamos signalus suspaustiems viršutinių kvėpavimo takų raumenims ir atveria trachėją. Normalus kvėpavimas vėl atsikuria, jį dažnai lydi garsus prunkštimas, knarkimas ar dusulio garsas. Nors žmonės, sergantys miego apnėja, knarkia garsiai ir pastoviai, ne visi knarkiantieji serga miego apnėja. Žmonės, sergantys miego apnėja, dažnai pažadinami iš giliojo miego stadijos ir pereina į lengvojo miego stadiją, o tai sukelia padidėjusį mieguistumą dieną. Toks mieguistumas sukelia nuotaikos ir elgesio problemų, depresiją ir daugiau nei 3 kartus padidina eismo įvykių kelyje ar susižalojimo darbe riziką. Dažnas deguonies lygio kraujyje kritimas sukelia galvos skausmus, sutrikdo koncentraciją ir pan. Deguonies trūkumas ir pablogėjusi miego kokybė skatina streso hormonų išsiskyrimą. Šie hormonai padidina kraujo spaudimą ir širdies dažnį, didina širdies smūgio, insulto, širdies ritmo sutrikimo ir širdies nepakankamumo riziką. Negydoma miego apnėja gali sukelti metabolizmo pusiausvyros pakitimus, kurie didina nutukimo ir diabeto riziką. Daugiau nei pusei sergančiųjų miego apnėja nėra diagnozuota. Žmonės, sergantys miego apnėja, dažnai apskritai nežino, kad jų kvėpavimas sustoja naktį miegant. Jie tik pastebi, kad jaučiasi nepailsėję ir mieguisti visą dieną. Dažniausiai tai pastebi lovos partneriai, girdėdami garsų ir dažną knarkimą, pasikartojančias kvėpavimo pauzes. Gydytojai gali nuspėti esant miego apnėją, jei pasireiškia šie simptomai, bet diagnozė patvirtinama tik atlikus naktinius miego stebėjimo tyrimus. Šie tyrimai fiksuoja kvėpavimo pauzes, dažnus miego sužadinimus, deguonies saturacijos pokyčius kraujyje;

•                    neramių kojų sindromas (NKS) sukelia diskomfortą ir dilgčiojimo pojūtį kojose, kuris ima stiprėti vakarais ir naktį. Žmogus pajunta stiprų norą atsistoti ir vaikščioti, todėl pertraukiamas miegas. NKS sukelia diegimą ar dilgčiojimą kojose, ypač blauzdose, kuris sumažėja tik jas judinant ar masažuojant. Šie pojūčiai verčia nuolat judinti kojas. Bet kuriuo atveju, tai sukelia sunkumų užmigti ar miegoti neprabundant. Paveikta gali būti viena arba abi kojos. Kai kuriems žmonėms tokie pojūčiai pasireiškia ir rankose. Tokie pojūčiai gali atsirasti ir sėdint ar gulint ilgą laiką, pavyzdžiui, sėdint prie stalo, ilgai vairuojant, žiūrint televizorių. Žmonės, sergantys NKS, patiria trumpus galūnių judesius miegodami, dažnai pasireiškiančius staigiais traukuliais kas 5–90sek. Šie reiškiniai, žinomi kaip periodiniai galūnių judesiai miegant, gali nuolat pažadinti ir sutrumpinti bendrą miego laiką. Kai kurie žmonės gali ir nejausti nenormalių pojūčių kojose pabudę. NKS serga apie 5–15 proc. amerikiečių, ligos paplitimas didėja su amžiumi. Sindromas pasireiškia labiau moterims nei vyrams. Viena studijų parodė, kad NKS sukėlė nemigą vienam trečdaliui vyresnių nei 65 metų pacientų.

Gydymas

Miego sutrikimų gydymas priklauso nuo juos sukėlusių priežasčių. Kartais miegas pagerėja pradėjus gydyti lėtinį skausmą, šlapimo takų ligas, depresiją ir pan. Dažnai eliminavus paprasčiausią priežastį, pavyzdžiui, per didelę kambario temperatūrą, miego sutrikimai dingsta.

Senjorams svarbi yra ne tik miego kokybė, bet ir miego režimas. Reikėtų gultis ir keltis tuo pačiu metu, nes tik taip susiformuoja palaikomas organizmo bioritmas, kuris lemia spartesnį užmigimą ir kokybišką poilsį. Mitas, kad su amžiumi reikia vis mažiau miego. Nors žmogaus miego poreikis yra individualus ir miego trukmė gali skirtis, optimali senjorų miego trukmė – 7–8 val. [13]. Šios miego normos yra rekomenduojamojo pobūdžio ir galimi nedideli nukrypimai. Vis dėlto, jei kiekvieną naktį pagyvenęs žmogus miega mažiau nei 4 val. arba daugiau nei 10 val., tai jau galima vadinti miego sutrikimu ir būtina nustatyti jo priežastis. Mažiau nei 6 val. miegantys žmonės daug dažniau miršta nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, o vidutinė kritinė miego trukmė – ne mažiau kaip 5,5 val. [10–12].

Nemigą galima slopinti vaistiniais augalais – vartoti valerijonų, apynių, raudonėlių, melisų, pasiflorų ar sukatžolių. Iš jų gaminami nuovirai ir ekstraktai gali padėti lengviau užmigti ir pagerinti miegą. Nemigai gydyti galima vartoti ir melatonino turinčius preparatus, nes su amžiumi išskiriamo melatonino kiekis mažėja. Jis reguliuoja miego ir budrumo ritmą, padeda greičiau užmigti ir sutrumpina užmigimo laiką, efektyviai atpalaiduoja raumenis ir nervus, taip pagerindamas miego kokybę. Nemigai gydyti skiriami vaistai, ypač benzodiazepinai, dažnai pasižymi ir nepageidaujamu poveikiu. Vyresniems žmonėms jie gali sukelti mieguistumą ir raumenų silpnumą dieną, o vartojami ilgiau kaip 3 mėnesius blogina atmintį ir suvokimą. Daugelis mano, kad senjorus nemiga vargina dėl sunkių ligų ir pasyvesnio gyvenimo būdo, tačiau ji gali išsivystyti ir dėl vitaminų B bei D trūkumo. Svarbu atsiminti, jog B grupės vitaminai organizme nesikaupia ir jų būtina gauti kasdien, geriausia – su maistu. Šio vitamino gausu alaus mielėse, lapinėse daržovėse, javų grūduose, grikiuose, avižose, žirneliuose, žemės riešutuose, kiaulienoje, pieno produktuose ir kiaušiniuose. Nustatyta, kad ir vitamino D trūkumas gali sukelti miego sutrikimus, todėl vyresniems žmonėms rekomenduojama saulėtą dieną pasivaikščioti bent 15–30 min. gryname ore. Taip ne tik padidinamas fizinis aktyvumas, bet ir vitamino D kiekis organizme [20–24].

Daugeliui žmonių miego higienos reikalavimų paisymas padeda atkurti miego kokybę. Neįveikus nemigos, rekomenduojama kreiptis į gydytoją neurologą, kuris gali paskirti psichoterapinį gydymo būdą (pvz., elgesio terapija, atsipalaidavimo, autogeninė treniruotė ir kiti metodai, kurių gali išmokyti specialistai). Antidepresantai praverčia tuo atveju, jeigu nemigą sukelia depresija arba depresinė maniakinės depresijos psichozės fazė.

Medikamentinis gydymas skiriamas tik nustačius nemigos priežastį. Gydytojas gali paskirti naujos kartos selektyviuosius migdomuosius vaistus, kurie veikia trumpai, greitai pasišalina iš organizmo, todėl ryte žmogus pabunda žvalus.

Lietuvoje ilgą laiką buvo populiaru nemigą gydyti raminamaisiais benzodiazepinų grupės vaistais. Dabar jie beveik niekada nerekomenduojami nemigai gydyti. Tiesa, šie vaistai pagreitina užmigimą ir ilgina miegą, bet neigiamai veikia jo struktūrą, trikdo gilųjį miegą. Jie sąveikauja su alkoholiu, veikia ilgai, todėl daugelis žmonių jaučiasi apsnūdę dieną. Ilgai vartojant raminamuosius, blogėja atmintis. Prie šių vaistų priprantama. Benzodiazepinai sukelia raumenų silpnumą, todėl, ypač vyresnio amžiaus žmonės, nuo jų gali net griūti ir susižeisti, jie gali sukelti sumišimą. Sergantiesiems miego apnėja benzodiazepinai nerekomenduojami ir yra net pavojingi. Jei nemigą sukelia kitos ligos, gydymas pirmiausia pradedamas nuo jų.

Pagrindinės miego taisyklės

• Kiekvieną dieną keltis ir gultis tuo pačiu laiku. Reguliarus miego režimas miegą padaro maksimaliai efektyvų.
• Įprotis prigulti dieną gali pabloginti naktinį miegą. Vyresniems žmonėms, įpusėjusiems septintąją dešimtį, rekomenduotini dienos poguliai. Kita vertus, tai nėra taisyklė. Tik maždaug 50 proc. šio amžiaus žmonių tai daryti reikia tarp 14–16 val., kai būdingas fiziologinis mieguistumas. Sergantiesiems nemiga, kurios pagrindinis sutrikimas – užmigimas, dieną geriau nemiegoti.
• Vengti kofeino turinčių gėrimų (kavos, arbatos ar kt.) likus 4–6 val. iki nakties miego. Alkoholis pagreitina užmigimą, tačiau sutrikdo gilųjį miegą, prastina jo kokybę. Cigaretės ir kiti nikotino turintys produktai yra stimuliatoriai, tad jų reikėtų vengti prieš miegą ar prabudus naktį.
• Reguliari mankšta ankstyvą popietę gerina miegą, tačiau sportas, likus mažiau kaip 3–4 val. iki miego, jį sutrikdys. Dėl staiga pakilusios kūno temperatūros organizmas nespėja pasiruošti miegui. Fizinis aktyvumas svarbus ne tik norint gerai išsimiegoti naktį. Judėjimas vyresnio amžiaus žmonėms būtinas ne tik dėl fiziologinių pokyčių, bet ir kognityvinių funkcijų mažėjimo profilaktikai. Įrodyta, kad 45 min. vidutinio sunkumo užsiėmimai 3 k./sav. pagerina ne tik miegą, bet ir atmintį, gebėjimą orientuotis, aplinkos suvokimą.
• Sunkus maistas vėlyvą vakarą gali trukdyti miegui. Kita vertus, alkio jausmas taip pat neleis užmigti, tad lengvas užkandis šiuo atveju gali padėti. Valgyti patartina lengvai virškinamus maisto produktus, kurių sudėtyje yra triptofano. Triptofanas yra serotonino – laimės hormono – pirmtakas. Serotoninas – vienas svarbiausių nervų sistemos neuromediatorių. Jis ne tik perduoda impulsus iš vienos ląstelės į kitą, bet yra svarbus gerai nuotaikai bei ramiam miegui. Organizme trūkstant triptofano, sutrinka miegas, vargina bloga nuotaika, nerimas, migrena, somatiniai skausmai. Triptofano yra bananuose, piene, vištienoje, kalakutienoje, piene, žuvyje, kiaušiniuose, grūduose, sojų varškėje, moliūgų bei sezamo sėklose, graikiniuose ir žemės riešutuose. Labai svarbu nepersivalgyti, nes tuomet organizmas bus užimtas virškinimu. Taip pat daugumai vyresnio amžiaus žmonių dažniau diagnozuojamas refliuksas.
• Aplinka, kurioje miegama, turi būti kiek galima patogesnė: reikėtų vengti per šaltos ar per karštos oro temperatūros miegamajame, šviesos ar triukšmo. Optimaliausia miegui temperatūra vyresnio amžiaus žmonėms yra 22 °C laipsniai šilumos.
• Susikurti pasiruošimo miegui ritualą – išvėdinti miegamąjį, pagulėti šiltoje vonioje, paskaityti, pusvalandį pakvėpuoti grynu oru. Kiekvieną vakarą kartojami tie patys veiksmai ir vaiką, ir suaugusį žmogų nuteikia miegui.
• Prieš miegą pasistengti atsipalaiduoti, užmiršti dienos įvykius. Gali padėti malonus skaitymas, muzika, ramus kvėpavimas. Lovoje nereikėtų dirbti, žiūrėti televizoriaus, naudotis kompiuteriu.
• Vyresnio amžiaus žmonės labai jautriai reaguoja į triukšmą, todėl jiems vertėtų naudoti ausų kamštukus. Jeigu naktį trukdo lauke sklindantis triukšmas, pagelbės įjungtas ventiliatorius. Yra įrodyta, kad monotoniškas jo burzgėjimas palankai veikia miegą.
• Lova turi būti plati, kad miegant būtų galima rasti patogią padėtį. Išsirinkti tinkamą sveikatai ir geram miegui čiužinį, tinkamiausią sau pagalvę, patalynę. Lengviau užmiegama gulint ant drobinės paklodės, žiemą tiktų kūną šildantis audinys. Sunkiai judantiems žmonėms, pavyzdžiui, sergantiems Parkinsono liga, rekomenduojama šilkinė patalynė.
• Miegoti apsivilkus lengvais ir patogiais drabužiais iš natūralių medžiagų, pavyzdžiui, medvilnės ar lino.
• Stengtis vengti vaistų. Geriau nevartoti net tų vaistų, kurie parduodami be recepto. Bet koks medicininis preparatas, net natūralus, turi nepageidaujamą poveikį. Raminamieji gali sukelti priklausomybę. Jei žmogus užmiega tik išgėręs tokių medikamentų, kitą kartą vėl jų stversis.

Nereceptiniai preparatai

Įvertinus medicinines, psichosocialines ir jatrogenines nemigos priežastis ir pakoregavus miego higienos įpročius ir negavus priimtinų rezultatų, galima svarstyti medikamentinių priemonių taikymą nemigai gydyti. Be recepto galima įsigyti antihistamininių vaistinių preparatų, tačiau juos senyvo amžiaus pacientams derėtų skirti atsargiai. Rinkoje galima įsigyti gausybę žolinių preparatų, kurių sudėtyje yra valerijonų ar ramunėlių, bei maisto papildų (pvz., melatonino). Prieš rekomenduodamas šiuos preparatus senyvo amžiaus pacientui, gydytojas turi įvertinti galimas vaistų sąveikas, nes vyresnio amžiaus asmenys dažnai vartoja daug skirtingų vaistų nuo įvairių lėtinių ligų. Pažymėtina ir tai, kad senyvo amžiaus pacientams dažniau pasireiškia įvairių vaistų nepageidaujami poveikiai.

Antihistamininiai vaistai. Difenhidraminas ir doksilaminas yra 2 geriausiai pasaulyje prieinami nereceptiniai vaistai nemigai gydyti. Jie abu veikia kaip histamino 1 (H1) receptorių antagonistai ir pasižymi anticholinerginėmis savybėmis.

Antihistamininiai preparatai yra efektyviausi asmenims, kurie anksčiau nevartojo šios grupės preparatų nemigai gydyti, tačiau pažymima, kad dalis pacientų kitą dieną jaučia išlikusį slopinamąjį poveikį. Šios vaistų grupės preparatams priklausomybė nesivysto. Vis dėlto dėl gana ilgai išliekančio slopinamojo ir anticholinerginio poveikio šie preparatai nerekomenduojami senyvų pacientų nemigai gydyti. Svarbu paminėti, kad vyresnio amžiaus pacientai yra labai jautrūs anticholinerginiam vaistų poveikiui. Difenhidraminas gali sukelti sumišimą ir slopinimą dieną, be to, tiek difenhidraminui, tiek ir doksilaminui būdingi tokie nepageidaujami poveikiai kaip galvos svaigimas, burnos džiūvimas, vidurių užkietėjimas, šlapimo susilaikymas. Pastarieji nepageidaujami poveikiai gerokai dažniau pasireiškia senyvų pacientų grupėje. Pagyvenusiems vyrams, sergantiems prostatos ligomis, pavyzdžiui, gerybine prostatos hiperplazija, dažnai pasireiškia šlapimo susilaikymas.

Gydytojas turi pacientą informuoti, kad šie vaistai gali paveikti paciento gebėjimą vairuoti ar valdyti mechaninius prietaisus, todėl juos vartodamas pacientas negali užsiimti tokiomis veiklomis. Antihistamininius preparatus vartojant ilgesnį laiką, gali vystytis tolerancija vaisto slopinamajam poveikiui, todėl nerekomenduojama šių vaistų vartoti ilgiau kaip 10 dienų iš eilės.

                      Valerijonų (lot. Valeriana officinalis) preparatai. Dėl slopinamojo ir migdomojo poveikio valerijonų šaknys buvo vartojamos daugybę amžių. Psichologinės traumos sukeltiems padariniams gydyti valerijonų šaknų preparatais buvo gydoma Pirmojo pasaulinio karo metu. Slopinamąjį poveikį sukelia valerijonų šaknų struktūroje esantys valepotriatai ir valerijono rūgštis, kuri jungiasi prie benzodiazepininių receptorių ir sukelia gama aminosviesto rūgšties išsiskyrimą. Atsitiktinių imčių, placebu kontroliuojamais tyrimais įrodyta, kad valerijonų šaknų preparatai efektyviai pagerina miego kokybę, sutrumpina užmigimo trukmę, nesukeldami pagirių sindromo ryte. Priklausomybė valerijonų šaknų preparatams nesivysto. Nemigai gydyti rekomenduojama dozė yra 300–600 mg standartizuoto valerijonų šaknų preparato, turinčio 0,8–1 proc. valerijono rūgšties, išgeriamo prieš miegą [14–18].

Pastebėta, kad stipriausias valerijonų poveikis jaučiamas preparatą vartojant ilgesnį laiką, neretai teigiamas poveikis pastebimas tik po 2–4 savaičių. Preparatas nesukelia sunkių nepageidaujamų poveikių, tačiau retkarčiais gali pasireikšti paradoksinė stimuliacija, ypač kai vaistas vartojamas ilgesnį laiką. Valerijonų šaknų preparatai gali sustiprinti kitų centrinę nervų sistemą slopinančių vaistų poveikį. Kiti retai pasireiškiantys nepageidaujami poveikiai yra galvos skausmas, sujaudinimas ir nerimas.

                      Ramunėlių (lot. Matricaria recutita) preparatai. Geros kokybės mokslinių tyrimų su žmonėmis, kuriais būtų siekta ištirti ramunėlių poveikį, iki šiol atlikta nedaug. Vis dėlto šio vaistinio augalo preparatai pasaulyje vartojami plačiai. Ramunėlių preparatais gydomi nemigos sutrikimai. Šis vaistinis augalas pasižymi spazmolitinėmis, antiuždegiminėmis savybėmis, skatina žaizdų gijimą. Ramunėlių preparatuose yra biologiškai aktyvi medžiaga – apigeninas, kuris jungiasi prie benzodiazepinų receptorių ir taip laboratorinių pelių organizme sukelia raminamąjį bei lengvą slopinamąjį poveikį. Įrodyta, kad apigeninas grįžtamai slopina dirginančių medžiagų sukeltą odos uždegimą, pasižymi žarnų lygiųjų raumenų spazmą slopinančiu poveikiu. Ramunėlėse esantis kumarinas taip pat veikia lygiuosius raumenis – juos atpalaiduoja [20–22].

Duomenų, kad ramunėlių preparatai gali paveikti krešėjimo sistemą, nėra, tačiau kartu vartojant antikoaguliantus reikia atkreipti dėmesį į teoriškai galimus krešėjimo sistemos sutrikimus. In vitro tyrimais nustatyta, kad ramunėlės veikia kai kuriuos stafilokokus ir keletą Candida rūšių.

Jungtinių Amerikos Valstijų maisto ir vaistų administracija nurodo, kad ramunėlių preparatai yra saugaus profilio, tačiau asmenys, alergiški ambrozijai, šiuos preparatus turėtų vartoti atsargiai, nes tarp šių dviejų augalų alergenų galimos kryžminės alerginės reakcijos. Alergija ramunėlėms gali pasireikšti pilvo skausmu, liežuvio tinimu, dusuliu, lūpų ir audinių apie akis angioedema, viso kūno bėrimu, dilgėline ir gerklų tinimu. Kadangi ramunėlės pasižymi slopinamuoju poveikiu, jų preparatus su alkoholiu ar kitais raminamaisiais vaistais derėtų vartoti atsargiai. Miego sutrikimui gydyti vartojama 400–1 600mg/d. dozė, kurioje yra 1,2 proc. standartizuoto apigenino. Raminamajam poveikiui sukelti galima vartoti ramunėlių arbatos.

                      Melatoninas. Melatoninas yra endogeninis hormonas, kurį į kraują išskiria kankorėžinė liauka. Ši biologiškai aktyvi medžiaga gali būti efektyvi gydant miego sutrikimus. Senyvo amžiaus pacientai, aklieji ir žmonės, pasikeitus laiko juostai, dažnai skundžiasi bloga miego kokybe, o jų kraujo plazmoje nustatomas sumažėjęs melatonino kiekis naktį. Keleto mažos imties tyrimų duomenimis, koregavus melatonino kiekį kraujo plazmoje naktį iki normalios (skiriant per burną), pagerėja pacientų miego kokybė, prailgėja trukmė, o užmigti šiems tiriamiesiems pavyksta greičiau. Atlikus placebu kontroliuojamąją studiją, į kurią įtraukti 33 pacientai, paaiškėjo, kad melatoninas pagerina miego kokybę, prailgina miego trukmę, nesukeldamas mieguistumo dieną. Šio tyrimo duomenimis, pacientai, kuriems skirtas melatoninas, taip pat pažymėjo, kad ryte jie jautėsi labiau pailsėję, dieną buvo energingesni, o jų darbo našumas buvo didesnis [24, 26].

Gydant miego sutrikimus, skiriamos skirtingos melatonino dozės, tačiau vidutinė efektyvi paros dozė yra 5,4 mg. Geriausias poveikis stebimas per pirmąją gydymo savaitę.

Lėtinės nemigos gydymas žoliniais preparatais ir maisto papildais be gydytojo priežiūros gali būti žalingas. Tokiu atveju ligonių būklę turi įvertinti specialistas ir kryptingai tirti dėl galimų nemigos priežasčių. Skiriant pagrindinės ligos gydymą, neretai galima veiksmingai gydyti ir miego sutrikimus. Gydytojas šiems ligoniams pirmiausia turi rekomenduoti laikytis miego higienos įpročių, tirti dėl ne medicininių nemigos priežasčių, įvertinti psichiką ir tik tuomet rekomenduoti žolinius preparatus ar maisto papildus. Tiek gydantis gydytojas, tiek pacientas turėtų žinoti, kad gydymo veiksmingumas nei valerijonų šaknų, nei ramunėlių ar melatonino preparatais nebuvo tirtas didelių imčių, prospektyviuosiuose ir placebu kontroliuojamuose tyrimuose. Svarbu pacientus informuoti, kad šie preparatai turi būti vartojami taip, kaip nurodyta medikamento apraše, o per parą suvartojama dozė neturėtų viršyti klinikiniuose tyrimuose tirtos dozės. Svarbu kruopščiai surinkti anamnezę, ypač apie alergines ligas.

Receptiniai vaistiniai preparatai

Benzodiazepinai. Duomenys apie benzodiazepinų panaudojimą nemigai gydyti yra prieštaringi, nes šie vaistiniai preparatai sukelia euforiją, o po ilgalaikio vartojimo nutraukus gydymą pasireiškia nutraukimo sindromas. Vartojant šiuos vaistus, gali išryškėti piktnaudžiavimas medikamentais ir priklausomybė, o šie reiškiniai dažniau stebimi pacientų, jau sirgusių ar sergančių kitomis priklausomybėmis, grupėje. Skirtingai nei kiti migdomieji vaistai, benzodiazepinai pasižymi veiksmingu nerimą slopinančiu poveikiu. Dėl sutrikusios inkstų funkcijos vyresniems pacientams gali pasireikšti su vaisto kaupimusi organizme susiję nepageidaujami poveikiai. Jei vyresnio amžiaus pacientą vis dėlto nusprendžiama gydyti benzodiazepinu, derėtų parinkti mažiausią įmanomą vaisto dozę, pavyzdžiui, skirti gydymą temazepamu po 7,5 mg 1 k./d. [22].

Tarpusavyje benzodiazepinai skiriasi farmakokinetika, t. y. absorbcijos greičiu, pusinės eliminacijos laiku, metabolizmo ypatumais ir tirpumu riebaluose. Šie veiksniai nulemia tiek veikimo pradžios laiką, tiek veikimo trukmę, vadinasi, lemia vaisto poveikį. Ilgai veikiantys benzodiazepinai gali kauptis organizme ir sukelti galvos svaigimą, sumišimą, hipotenziją ir sutrikdyti pažintines funkcijas. Gerokai pavojingesnis yra aktyvių metabolitų kaupimasis, kuris vyresniems pacientams pasireiškia dėl sulėtėjusio vaisto metabolizmo inkstuose ir kepenyse. Šį sulėtėjimą lemia natūralaus senėjimo metu organizme lėtėjantys biologiniai procesai. Trumpu pusinės eliminacijos laiku pasižymintys vaistai sukelia savitą nepageidaujamą poveikį, nes juos nutraukus pasireiškia sunkesnis nutraukimo sindromas, kyla ypač didelis nerimas. Vis dėlto trumpalaikiam vartojimui (mažiau nei 2–3 savaites) rekomenduojama rinktis trumpo veikimo migdomuosius vaistus, pavyzdžiui, temazepamą, triazolamą ir estazolamą, nes jiems būdingas mažesnis dieną išliekantis mieguistumas.

Benzodiazepinams būdingi tokie nepageidaujami poveikiai kaip psichomotorikos sutrikimai, amnezija ir nutraukimo reiškiniai. Nutraukus benzodiazepinų vartojimą, dažnai pasireiškia nerimas ir nemiga. Taip pat vaisto nutraukimą gali lydėti spengimas ausyse, nevalingi judesiai, suvokimo sutrikimai, sumišimas ir depersonalizacija. Nutraukimo sindromo prevencijai derėtų vartoti mažiausią veiksmingą dozę ir gydymą tęsti kiek įmanoma trumpiau, o nutraukti vaistą reikia palaipsniui. Gydytojas turi informuoti ligonį, kad gydantis benzodiazepinais nederėtų vartoti alkoholio ar kitų centrinę nervų sistemą veikiančių vaistų.

                      Benzodiazepinams nepriskiriami migdomieji vaistai. Tokiems vaistams priklauso zolpidemas, eszopiklonas ir zaleplonas. Visi jie pasižymi raminamuoju ir migdomuoju poveikiu, yra patvirtinti vaistiniai preparatai trumpalaikiam nemigos gydymui. Ramelteonas yra melatonino receptorių agonistas, patvirtintas nemigai, pasireiškiančiai negalėjimu užmigti, gydyti. Gydymo kursas zaleplonu turi būti trumpas. Visi šie preparatai reikšmingai sutrumpina laikotarpį nuo pasiruošimo miegui iki užmigimo. Vartojant šiai vaistų grupei priklausančius preparatus, rečiau pasireiškia piktnaudžiavimas medikamentais ir priklausomybės sindromas, todėl benzodiazepinų derėtų skirti tik tuomet, kai šios vaistų grupės preparatai neefektyvūs [23].

Benzodiazepinams nepriskiriami migdomieji vaistai selektyviai veikia benzodiazepinų receptorių pirmąjį potipį ir iš organizmo išsiskiria greičiau nei benzodiazepinai. Vartojant šiuos vaistus, taip pat rečiau pasireiškia raumenų tonuso sumažėjimas, elgsenos sutrikimai ir retrogradinė amnezija. Benzodiazepinams nepriskiriamiems migdomiesiems vaistams tolerancija vystosi rečiau, o vartojant migdomąjį poveikį sukeliančias dozes taip pat nepasireiškia nerimą slopinantis bei traukulius malšinantis poveikis.

Senyvo amžiaus pacientus gydant migdomaisiais vaistais, svarbu įvertinti jų pusinės eliminacijos laiką. Tarp benzodiazepinams nepriskiriamų migdomųjų esantis eszopiklonas pasižymi ilgiausiu pusinės eliminacijos laiku (apie 5 val. senyvo amžiaus pacientų grupėje), o zaleplonui būdingas trumpiausias (1 val.) pusinės eliminacijos laikas. Vadinasi, dėl farmakokinetikos ypatumų senyvo amžiaus pacientus gydant eszopiklonu, galimos dažnesnės nepageidaujamos reakcijos.

Vyresnio amžiaus pacientams, gydomiems šios vaistų grupės preparatais, reikia parinkti mažiausią įmanomą vaisto dozę. Gydant mažomis vaistų dozėmis sumažinama nuo dozės priklausomų nepageidaujamų poveikių, tokių kaip mieguistumas dieną, griuvimai ir bendras slopinimas, išsivystymo rizika. Svarbu informuoti pacientą, kad vartojant migdomuosius vaistus reikia atsisakyti alkoholio. Benzodiazepinams nepriskiriamų migdomųjų vaistų nederėtų vartoti valgio metu ar po jo, jei valgomas riebus maistas. Dažniausi eszopiklono sukeliami nepageidaujami poveikiai yra galvos skausmas ir svaigimas. Zolpidemą vartoti galima tik tuomet, jei numatoma miego trukmė yra ne trumpesnė kaip 7–8 val. Dažniausi zolpidemo nepageidaujami poveikiai yra mieguistumas, galvos skausmas ir svaigimas bei viduriavimas. Aprašyta atvejų, kai po zolpidemo pavartojimo pacientams pasireiškė lunatizmas – miegodami pacientai vairavo automobilį, gamino valgį bei valgė. Zaleplonui būdingiausias nepageidaujamas poveikis yra galvos skausmas. Vartojant ramelteoną, gali pasireikšti galvos skausmas, mieguistumas, galvos svaigimas ir nuovargis.

                      Tricikliai antidepresantai. Antidepresantai, pasižymintys slopinamuoju poveikiu dėl anticholinerginių ir antihistamininių savybių, taip pat buvo tirti gydant nemigą. Šiems vaistiniams preparatams priklauso doksepinas ir trazodonas. Nepaisant to, kad abu vaistai patvirtinti nemigai sergant depresija gydyti, vyresnio amžiaus pacientus jais gydyti reikia atsargiai. Dėl anticholinerginio poveikio šie vaistai gali sukelti nepageidaujamus poveikius kaip ir antihistamininiai preparatai. Šių medikamentų nederėtų skirti pacientams, kuriuos vargina šlapimo susilaikymas bei lėtinis vidurių užkietėjimas. Tricikliai antidepresantai gali prailginti skilvelių repoliarizacijos laiką, todėl juos skiriant su vaistais, ilginančiais QT intervalą elektrokardiogramoje, reikia imtis ypatingų atsargumo priemonių [26].

Depresija nesergančių pacientų, kuriuos vargina nemiga, gydyti trazodonu nederėtų. Prieš paskiriant jį vyresnio amžiaus pacientui, reikia apsvarstyti kitas gydymo alternatyvas ir pasverti tikėtinos naudos ir galimos žalos santykį. Vartojant trazodoną, gali pasireikšti ortostatinė hipotenzija, galvos svaigimas ir mirgėjimas akyse. Pastarieji reiškiniai ypač pavojingi vyresnio amžiaus pacientams, nes jiems pasireiškus labai padidėja griuvimų rizika. Retai trazodonas gali sukelti priapizmą – ilgą ir skausmingą erekciją. Kadangi trazodonas nepasižymi priklausomybę sukeliančiu poveikiu, o jį vartojant piktnaudžiavimo vaistu atvejai reti, jis gali būti pranašesnis už benzodiazepinus gydant pacientus, kurie anksčiau piktnaudžiavo ar šiuo metu piktnaudžiauja medikamentais ar kitomis medžiagomis. Nors trazodonui mažiau nei amitriptilinui ar kitiems tricikliams antidepresantams būdingi su širdies ir kraujagyslių sistema susiję nepageidaujami poveikiai, juo gydyti pacientus, sergančius šiomis ligomis, reikėtų atsargiai.

Vartojant antidepresantus, nederėtų vartoti alkoholio. Jei su antidepresantais vartojami valerijonų šaknų ar jonažolių preparatai, labai padidėja serotonininio sindromo išsivystymo rizika. Gydytojas turi įspėti pacientą apie šio derinio galimą žalą ir patarti šių žolinių preparatų su antidepresantais nevartoti. Minėtam sindromui būdingas simptomų ir požymių derinys, kuriam priklauso sujaudinimas, viduriavimas, pykinimas, karščiavimas, dažnas širdies susitraukimų dažnis bei kitos autonominės reakcijos.

Dažniausi trazodonui būdingi nepageidaujami poveikiai, apie kuriuos gydytojas turėtų informuoti pacientą, yra mieguistumas, galvos svaigimas, pykinimas, burnos sausmė ir vidurių užkietėjimas. Prieš skiriant triciklius antidepresantus, svarbu įvertinti ir savižudybės riziką.

Gyd. Rūta Mačiulytė
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

LITERATŪRA

1. Adabag Selcuk, Vo Tien N., Langsetmo Lisa, Schousboe John T., Cawthon Peggy M., Stone Katie L., Shikany James M., Taylor Brent C., ir Ensrud Kristine E. „Frailty as a Risk Factor for Cardiovascular Versus Noncardiovascular Mortality in Older Men: Results From the MrOS Sleep (Outcomes of Sleep Disorders in Older Men) Study“. Journal of the American Heart Association 7, nr. 10 (s.a.).
2. Ancoli-Israel, Sonia, ir Liat Ayalon. „Diagnosis and Treatment of Sleep Disorders in Older Adults“. The American Journal of Geriatric Psychiatry 14, nr. 2 (2006 m. vasario 1 d.): 95–103.
3. Andruškienė, Jurgita. „Nusiskundimai miegu, jų sąsajos su išemine širdies liga, arterine hipertenzija, depresine nuotaika ir su sveikata susijusia gyvenimo kokybe“, 2006 m.
4. Auld, Fiona, Emily L. Maschauer, Ian Morrison, Debra J. Skene, ir Renata L. Riha. „Evidence for the efficacy of melatonin in the treatment of primary adult sleep disorders“. Sleep Medicine Reviews 34 (2017 m. rugpjūčio 1 d.): 10–22.
5. Gooneratne, Nalaka S., Philip R. Gehrman, J. Emeka Nkwuo, Scarlett L. Bellamy, Sharon Schutte-Rodin, David F. Dinges, ir Allan I. Pack. „Consequences of Comorbid Insomnia Symptoms and Sleep-Related Breathing Disorder in Elderly Subjects“. Archives of Internal Medicine 166, nr. 16 (2006 m. rugsėjo 18 d.): 1732–38.
6. Yaremchuk, Kathleen. „Sleep Disorders in the Elderly“. Clinics in Geriatric Medicine 34, nr. 2 (2018 m. gegužės 1 d.): 205–16.
7. Ida, Satoshi, Ryutaro Kaneko, Hiroaki Nagata, Yoshinori Noguchi, Yasuha Araki, Mari Nakai, Sho Ito, Yuki Ishihara, Kanako Imataka, ir Kazuya Murata. „Association between Sarcopenia and Sleep Disorder in Older Patients with Diabetes“. Geriatrics & Gerontology International.
8. Kim, Jee Hyun, ir Jeanne F. Duffy. „Circadian Rhythm Sleep-Wake Disorders in Older Adults“. Sleep Medicine Clinics 13, nr. 1 (2018 m. kovo 1 d.): 39–50.
9. Kurose, Satoshi, Takumi Miyauchi, Ryo Yamashita, Shohei Tamaki, Masaru Imai, Yuri Nakashima, Yoko Umeda, Shinji Sato, Yutaka Kimura, ir Izuru Masuda. „Association of Locomotive Activity with Sleep Latency and Cognitive Function of Elderly Patients with Cardiovascular Disease in the Maintenance Phase of Cardiac Rehabilitation“. Journal of Cardiology (2019 m. sausio 2 d.).
10. Manabe, K., T. Matsui, M. Yamaya, T. Sato-Nakagawa, N. Okamura, H. Arai, ir H. Sasaki. „Sleep Patterns and Mortality among Elderly Patients in a Geriatric Hospital“. Gerontology 46, nr. 6 (2000 m.): 318–22.
11. McGrane, Ian R., Jonathan G. Leung, Erik K. St. Louis, ir Bradley F. Boeve. „Melatonin therapy for REM sleep behavior disorder: a critical review of evidence“. Sleep Medicine 16, nr. 1 (2015 m. sausio 1 d.): 19–26.
12. Mishima, K., M. Okawa, Y. Hishikawa, S. Hozumi, H. Hori, ir K. Takahashi. „Morning Bright Light Therapy for Sleep and Behavior Disorders in Elderly Patients with Dementia“. Acta Psychiatrica Scandinavica 89, nr. 1 (1994 m.): 1–7.
13. Neikrug, Ariel B., ir Sonia Ancoli-Israel. „Sleep Disorders in the Older Adult – A Mini-Review“. Gerontology 56, nr. 2 (2010 m.): 181–89.
14. Olde Rikkert, M. G. M., ir A.-S. P. Rigaud. „Melatonin in Elderly Patients with Insomnia.– A Systematic Review“. Zeitschrift Für Gerontologie Und Geriatrie 34, nr. 6 (2001 m. gruodžio 1 d.): 491–97.
15. Osorio, Ricardo S., Tyler Gumb, Elizabeth Pirraglia, Andrew W. Varga, Shou-en Lu, Jason Lim, Margaret E. Wohlleber, et al. „Sleep-Disordered Breathing Advances Cognitive Decline in the Elderly“. Neurology 84, nr. 19 (2015 m. gegužės 12 d.): 1964–71.
16. Pineda, Olinda L. „Are Sleep Disorders Associated with Cognitive decline?About Sleep-Disordered Breathing and Obstructive Sleep Apnea“. Neurology 88, nr. 5 (2017 m. sausio 31 d.): 42–43.
17. Reid, Kathryn J., Zoran Martinovich, Sanford Finkel, Judy Statsinger, Robyn Golden, Kathryne Harter, ir Phyllis C. Zee. „Sleep: A Marker of Physical and Mental Health in the Elderly“. The American Journal of Geriatric Psychiatry 14, nr. 10 (2006 m. spalio 1 d.): 860–66.
18. Rodriguez, Juan Carlos, Joseph M. Dzierzewski, ir Cathy A. Alessi. „Sleep Problems in the Elderly“. The Medical clinics of North America 99, nr. 2 (2015 m. kovo): 431–39.
19. Serrano Merino, Jesús, Luis Ángel Pérula de Torres, Wayne A. Bardwell, Rafaela Muñoz Gómez, Ana Roldán Villalobos, Nuria Feu Collado, Roger Ruiz-Moral, ir Bernabé Jurado-Gámez. „Impact of Positive Pressure Treatment of the Airway on Health-Related Quality of Life in Elderly Patients With Obstructive Sleep Apnea“. Biological Research For Nursing 20, nr. 4 (2018 m. liepos 1 d.): 452–61.
20. Simoncini, Mara, Antonia Gatti, Piero Ettore Quirico, Silvia Balla, Barbara Capellero, Rossellan Obialero, Sabrina D’Agostino, Nicolas Sandri, ir Luigi Maria Pernigotti. „Acupressure in Insomnia and Other Sleep Disorders in Elderly Institutionalized Patients Suffering from Alzheimer’s Disease“. Aging Clinical and Experimental Research 27, nr. 1 (2015 m. vasario 1 d.): 37–42.
21. Stone, Katie L., Kristine E. Ensrud, ir Sonia Ancoli-Israel. „Sleep, insomnia and falls in elderly patients“. Sleep Medicine, The Art of Good Sleep Proceedings from the 5 International Sleep Disorders Forum: Novel Outcome Measures of Sleep, Sleep Loss and Insomnia, 9 (2008 m. rugsėjo 1 d.): 18–22.
22. Suzuki, Keisuke, Masayuki Miyamoto, ir Koichi Hirata. „Sleep Disorders in the Elderly: Diagnosis and Management“. Journal of General and Family Medicine 18, nr. 2 (2017 m.): 61–71.
23. Uchmanowicz, Izabella, Karolina Markiewicz, Bartosz Uchmanowicz, Aleksandra Kołtuniuk, ir Joanna Rosińczuk. „The relationship between sleep disturbances and quality of life in elderly patients with hypertension“. Clinical Interventions in Aging 14 (2019 m. sausio 15 d.): 155–65.
24. Wolkove, Norman, Osama Elkholy, Marc Baltzan, ir Mark Palayew. „Sleep and Aging: 1. Sleep Disorders Commonly Found in Older People“. CMAJ 176, nr. 9 (2007 m. balandžio 24 d.): 1299–1304.
25. Xiao, Fulong, Jun Zhang, Kingman Strohl, ir Fang Han. „Neurology Met Sleep Medicine in 2018“. The Lancet Neurology 18, nr. 1 (2019 m. sausio 1 d.): 15–17.
26. Zdanys, Kristina F., ir David C. Steffens. „Sleep Disturbances in the Elderly“. Psychiatric Clinics 38, nr. 4 (2015 m. gruodžio 1 d.): 723–41.