Žmogaus ir medicinos genetikos svarba asmens sveikatos priežiūroje didėja. Genetikos mokslo laimėjimai ir praktinis jų taikymas turi įtakos įvairioms medicinos sritims. Genetiniai veiksniai yra svarbūs vėžinių, širdies ir kraujagyslių, nervų ir kitų sistemų ligų, įgimtų anomalijų etiologijai. Medicininės genetikos pažanga padeda diagnozuoti, gydyti įvairias ligas. Šeimos gydytojas dažnai būna pirmasis specialistas, kuriam tenka bendrauti su pacientais, sergančiais įvairiomis genetinėmis ligomis, šeimomis, auginančiomis vaikus su raidos anomalijomis. Jis pirmasis sulaukia klausimų iš pacientų ir jų šeimos narių: „Mano sūnus žemo ūgio, trumpomis rankomis ir kojomis. Ar tai genetinė liga, kokia tikimybė, kad ir kitas vaikas šeimoje turės tokių pat požymių, ar tai įmanoma nustatyti iki gimimo?“ Tokie ir panašūs klausimai dažnai užduodami gydytojui, todėl jis turi išmanyti genetines ligas, jų atsiradimo priežastis, diagnozavimo, gydymo, profilaktikos galimybes bei kada ir kokio specialisto konsultacijos reikia pacientui. 1 iš 100 gimusiųjų serga monogenine liga ir jie yra įvairių specialybių gydytojų pacientai. Chromosominėmis ligomis serga 1 iš 150 gimusiųjų, iš kurių du trečdaliai būna su protine ir fizine negalia. Dažniausia chromosominė liga – Dauno liga pasitaiko net maždaug 1 iš 800 gimusiųjų. Genetiniųir aplinkos veiksnių sąveika labai svarbi daugiaveiksnės (kompleksinės) etiologijos ligoms, kuriomis serga ir vaikai, ir saugusieji, atsirasti. Daugiaveiksnės etiologijos ligų dažnis yra net 646 asmenų iš 1 000, o somatinių ląstelių genetinių ligų (onkologinių ligų) dažnis – maždaug 240 iš 1 000 gyventojų. Dėl genetinių ligų ligoninėse užimta net 30 proc. vaikų ir 10 proc. suaugusiųjų lovų. Kai kurios ligos atsiranda dėl vieno geno mutacijos (2.2 lentelė). Kitų ligų atsiradimui turi įtakos ir genai, ir aplinka (2.3 lentelė). Ląstelių augimas, migracija ir diferenciacija embriono ir vaisiaus organizme lemia kompleksinių struktūrų ir organų sistemų raidą (žr. sk. „Gemalo ir vaisiaus raida“ ).
2.4 lentelėje pateikti didžiųjų raidos ir morfogenezės defektų pavyzdžiai bei jų galimas atsiradimo laikas. Daugelis didžiųjų raidos defektų yra izoliuoti, t. y. esti tik vienas defektas, pvz., nesuaugęsgomurys, ir jų paveldėjimas daugiaveiksnis. • Dauguma ligų (anomalijų) atsiranda ne dėl vieno geno pokyčių, bet dėl įvairių genų ir aplinkos poveikio tarpusavio sąveikos.
- Poligeninis paveldėjimas – kai ligai (anomalijai) atsirasti įtakos turi suminis įvairių genų poveikis.
- Kompleksinis (daugiaveiksnis) paveldėjimas – kai ligai (anomalijai) atsirasti turi įtakos įvairios priežastys – ir genai, ir aplinkos veiksniai.
Tęsinys 2.4 lentelės
Įgimtas raidos defektas, deformacija ir disrupcija
Įgimti raidos defektai, deformacijos ir disrupcijos atsiranda dėl sutrikusios embriono ar vaisiaus raidos. Dėl šios anomalijos hospitalizuojama iki 50 proc. visų pacientų, jos yra 10 proc. visų perinatalinio laikotarpio mirčių ir 40 proc. visų kūdikių mirčių priežastis. Įgimti raidos defektai, deformacijos ir disrupcijos gali būti skirtingos etiologijos: 6–15 proc. – dėl chromosomų aberacijų (pvz., Dauno liga), 2–10 proc. – dėl vieno geno mutacijos (pvz., achondroplazija), 7–10 proc. – dėl aplinkos veiksnių poveikio nėštumo laikotarpiu (pvz., virusinė infekcija), 20–25 proc. – dėl daugiaveiksnės etiologijos, 40–60 proc. – dėl nežinomų priežasčių. Įgimtas raidos defektas – tai organo, organo dalies ar didesnės kūno srities morfologinis defektas dėl vidinių veiksnių sąlygotos raidos anomalijos. Įgimti raidos defektai skirstomi į didžiuosius ir mažuosius. Didieji įgimti raidos defektai sutrikdo normalias organizmo funkcijas ir būtina medicinos pagalba. Didžiųjų defektų diagnozuojama maždaug 3 proc. naujagimių. Pirmaisiais penkeriais gyvenimo metais dar papildomai 2–3 proc. vaikų, kuriems po gimimo defektų nebuvo įtarta, diagnozuojama didžiųjų įgimtų raidos defektų. Apie 0,7 proc. pacientų, kuriems diagnozuota įgimtų raidos defektų, yra dauginių raidos defektų (diagnozuoti du arba daugiau skirtingų sistemų defektai, pvz., nesuaugęs gomurys ir inkstų agenezė).Priešingai, mažieji įgimti raidos defektai nesukelia didesnių sveikatos problemų ir dažnai yra tik kosmetinis defektas. Vienas mažasis įgimtas raidos defektas nustatomas maždaug 14 proc. naujagimių, pvz., II–III kojos pirštų minkštųjų audinių sindaktilija. Pacientą, kuriam yra dviejų ar daugiau mažųjų įgimtų raidos defektų, reikia kruopščiai ištirti dėl galimų didžiųjų įgimtų raidos defektų. Mažieji raidos defektai taip pat svarbūs diagnozuojant įvairius genetinius sindromus, nustatant nėštumo laiką, kada sutriko embriono ar vaisiaus raida. 2.5 lentelėje pateik ti mažųjų įgimtų raidos defektų pavyzdžiai.
Deformacija – tai anomalūs kūno dalies forma, kontūrai ar pozicija, dažniausiai dėl mechaninių veiksnių poveikio. Jos diagnozuojamos 2 proc. naujagimių ir dažniausiai yra sąlygotos intrauterinio suspaudimo ar sulėtėjusių vaisiaus judesių paskutinįjį nėštumo trimestrą. Tai gali būti dėl sumažėjusios gimdos, oligohidramniono ar anomalios vaisiaus pozicijos bei pirmeigos. Naujagimių, kuriems yra ši patologija, veido struktūros gali būti deformuotos, suspaustos, anomali galūnių ir galvos pozicija, sumažėjęs vieno ar daugelio sąnarių judrumas, sąnarių dislokacija, nervų pažeidimas, kreivakaklystė ar kraniostenozė. Pavyzdžiui, jei vaisiaus apatinis žandikaulis buvo prispaustas prie peties, gali būti mikrogenija, dėl krūtinės ląstos spaudimo gali pasireikšti plaučių hipoplazija. Deformacijų gali būti ir dėl raidos defektų, pvz., inkstų agenezė lemia oligohidramnioną, nes sumažėja vaisiaus šlapimo dalis amniono skysčio tūryje antrojoje nėštumo pusėje. Kai yra motinos ar vaisiaus nervų-raumenų sistemos ligos, dėl susilpnėjusių ir (ar) suretėjusių vaisiaus judesių naujagimiai turi panašių deformacijų (vaisiaus akinezijos sekvencija, artrogripozė, Pena-Shokeir sindromas). Dėl sumažėjusių sąnarių judesių tokiems pacientams nėra lenkiamųjų raukšlių. 2.6–2.8 lentelėse pateikta deformacijų etiologija, klasifikacija.
Disrupcija – tai organo, organo dalies ar didesnės kūno srities morfologinis defektas, sukeltas išorinių veiksnių poveikio, sutrikdantis normalią embriono ar vaisiaus raidą. Maždaug 1 iš 2 000 naujagimių diagnozuojama įgimtų raidos defektų dėl plyšusio amniono maišelio. Amniono maišelio plyšimas ankstyvojoje nėštumo stadijoje lemia amniono raiščių, kurie prisitvirtina prie embriono ar vaisiaus, formavimąsi. Vaisiui augant, raiščiai vis tampriau užveržia augančias sritis, kurios pamažu nekrozuoja. Raiščiai dažniausiai prisitvirtina prie galūnių, veido ir galvos bei pilvo sričių. Vėlesniu nėštumo laikotarpiu plyšęs amniono maišas lemia oligohidramnioną ir vaisiaus suspaudimą bei deformacijas. Sunkiai pažeistas embrionas ar vaisius spontaniškai abortuoja, kiti gimsta negyvi ar miršta pirmosiomis gyvenimo dienomis. Disrupcija gali būti ir dėl kraujagyslių patologijos. Kraujagyslių disrupcijos priežastis gali būti anomali vaisiaus kraujagyslių raida, sutrikusi placentos kraujotaka, motinos hipotenzija, vazoaktyviųjų vaistų ar medžiagų (kokaino) vartojimas. Kai mažai kraujo patenka į augančio embriono ar vaisiaus sritis, gali atsirasti srities atrezija (jei tai įvyksta ankstyvuoju raidos laikotarpiu) ar srities nekrozė (jei kraujotaka sutrinka vėlesniu laikotarpiu). Poland sekvencijai būdinga krūtinės raumenų hipoplazija ir rankos defektai, kurių atsiranda dėl to, kad mažiau kraujo patenka į šias sritis iš vaisiaus a. subclavia. Kraujagyslių disrupcijos riziką didina kraujagyslių anastomozės ir placentos kraujotakos sutrikimai dvyniams su viena placenta. Įvykus vieno iš monozigotinių dvynių intrauterinei mirčiai, apie 1 proc. atvejų tai skatina atsipalaiduoti tromboplastiną ir susidaryti trombus likusio gyvo dvynio organizme bei sukelia tam tikrų sričių išemiją. Dažniausios monozigotinių dvynių anomalijos yra porencefalija, redukciniai skersiniai galūnių defektai, įskilas pilvas, žarnyno atrezija. Dauguma disrupcijų nepaveldimos ir šeimosepasitaiko pavieniai atvejai. Prognozė priklauso nuo raidos defektų pobūdžio ir sunkumo laipsnio. Disrupciniais vadinami ir defektai, sąlygoti kitų egzogeninių veiksnių (spinduliuotės, infekcijos, hipertermijos, įvairių cheminių veiksnių) poveikio nėštumo laikotarpiu. 2.9 lentelėje pateikti disrupcijų pavyzdžiai.
Sekvencijos, asociacijos ir sindromai
Sekvencijos, asociacijos ir sindromai – tai kategorijos, vartojamos dauginiams raidos defektams apibūdinti. Sekvencija – tai dauginių raidos defektų kompleksas, susiformavęs dėlvieno lokalizuoto defekto morfogenezės laikotarpiu. Nors yra daugiau negu vienas defektas, jų etiologija yra bendra: pirminis defektas morfogenezės laikotarpiu lemia antrinį ir dažnai net tretinį defektą. Sekvencijos gali būti raidos defektų, deformacijų ar disrupcijų pasekmė. Viena dažnesnių sekvencijų yra meningomielocelė. Pagrindinis defektas yra užpakalinės neuroporos užsidarymo defektas, o antriniai defektai – hidrocefalija dėl smegenų skysčio absorbcijos sutrikimo, sutrikusios mažojo dubens organų funkcijos, šleivapėdystė dėl nugaros nervų pažeidimo ir įskilas stuburas, spina bifida, dėl stuburo slankstelių defektų. 2.10 lentelėje pateikti kai kurių sekvencijų pavyzdžiai.
Asociacija – tai neatsitiktinis dažniausiai kelių raidos defektų derinys. Žinoma, ne kiekvienam pacientui bus visi galintys būti tarpusavyje susiję raidos defektai, tačiau, nustačius du ar tris tokius defektus, reikia tirti ir dėl kitų galimų raidos defektų. 2.11 lentelėje pateikti asociacijų pavyzdžiai.
Sindromas – tai simptomų kompleksas, turintis bendrą patogenezę ir apibūdinantis tam tikrą organizmo patologinę būklę. Dauginių raidos defektų sindromai yra įgimtų raidos defektų deriniai, kurių negalima paaiškinti izoliuotu defektu. Klinikinėje genetikoje „sindromo“ terminas plačiai vartojamas. Jei yra viena dauginių įgimtų raidos defektų priežastis arskirtingų defektų bendra patogenezė, tai tokie defektai ir apibūdinami „sindromo“ terminu. „Ligos“ terminas klinikinėje genetikoje vartojamasrečiau. Jis tinka, jei žinoma etiologija, pvz., Dauno liga, arba yra progresuojanti ligos eiga, pvz., Huntington liga. Pacientai, kuriems yra kažkoks sindromas, panašesni vienas į kitą negu į savo sveikus sibsus. Pacientai, kuriems diagnozuotas kažkoks sindromas, dažniausiai neturi visų tam sindromui būdingų požymių,tačiau visuomet jiems bus keli būdingi pagrindiniai (raktiniai) požymiai. Sindromai gali būtiskirstomi į chromosominius, monogeninius,teratogeninius. Jie taip pat gali būti suskirstyti ir pagal pagrindinius požymius ar jų derinius, pvz., sindromai su pagreitėjusiu augimu, sindromai su žemu ūgiu, sindromai su veido ir galūnių defektais ir kt. 2.12 lentelėje pateikti kai kurių dažniausių sindromų pavyzdžiai.
Chromosominės ligos
Chromosominės ligos – tai įgimtų ligų grupė dėl chromosomų skaičiaus ar struktūros pokyčių. Kliniškai diagnozuojamos įvairios anomalijos. Šių ligų etiologija: chromosomų ir genominės mutacijos. Žinomi trys genominių mutacijųtipai: tetraploidija, triploidija ir aneuploidija. Chromosomų mutacijų tipai: delecija, duplikacija,inversija, translokacija. Dėl chromosomų aberacijų sutrinka genų pusiausvyros koordinuojama genų veikla. Šie sutrikimai susiformuoja kiekvienos rūšies evoliucijos eigoje. Taigi nenuostabu, kad chromosomų ir genominių mutacijų patologiniai efektai pasireiškia visose ontogenezės stadijose ir galbūt net gametų lygyje, joms besiformuojant (ypač vyrų). Pagrindiniai chromosomų aberacijų efektai pasireiškia dviem tarpusavyje susijusiais variantais:įgimti raidos defektai ir letalus poveikis. Yra duomenų, kad patologinis chromosomų aberacijų vaidmuo pradeda reikštis iki zigotos stadijos. Letalus jų efektas yra vienas iš pagrindinių intrauterinės mirties veiksnių. Manoma, kad 30–40 proc. apvaisintų kiaušinėlių žūsta zigotos ar blastocistos stadijose, t. y. iki implantacijos, dėl ankstyvų morfogenezinių sutrikimų (iki gastruliacijos ir gemalinių lapelių formavimosi). Tokius anksti nutrūkusios raidos atvejus galima paaiškinti tuo, kad genominės pusiausvyros sutrikimai dėl kažkokios chromosomų aberacijos pažeidžia genų veiklos koordinaciją tam tikroje raidos stadijoje ar tam tikroje blastocistos vietoje. Ankstyvose raidos stadijose dalyvauja apie 1 000 genų, esančių visose chromosomose, ir chromosomų aberacijos sutrikdo genų tarpusavio veiklą bei inaktyvinami raidos procesai (ląstelių tarpusavio sąveika, ląstelių diferenciacija ir kt.).
Letalus arba dismorfogenezinis chromosomų aberacijų efektas gali pasireikšti visose intrauterinės ontogenezės stadijose (implantacijos, embriogenezės, organogenezės, vaisiaus augimo ir raidos metu).
Suminė chromosomų aberacijų įtaka intrauterinei mirčiai po implantacijos yra apie 45 proc. Kuo anksčiau nutrūksta nėštumas, tuo didesnė tikimybė, kad tai įvyko dėl embriono raidos defektų, kuriuos lemia chromosomų aberacijos. Chromosomų aberacijų nustatoma 60–70 proc. 2–4 savaičių abortuotų embrionų, 50 proc. – I nėštumo trimestro metu, 25–30 proc. – II nėštumo trimestro metu, 7 proc. vaisių, žuvusių po 20-osios nėštumo savaitės. Sunkiausios sutrikusios chromosomų rinkinio pusiausvyros formos nustatomos ankstyviems abortams: poliploidija (25 proc.), autosomų trisomija (50 proc.). Kai kurių autosomų (1, 5, 6, 11, 19) trisomijos labai retai išaiškinamos netgi žuvusiems embrionams. Tai rodo didelę morfogenezinę šitų autosomų reikšmę. Šių chromosomų aberacijos sutrikdo raidą ikiimplantaciniu laikotarpiu ar gametogenezę. Morfogenezinė autosomų svarba dar ryškesnė, kai yra autosomų monosomija. Šios aberacijos retos net ankstyvų spontaninių abortų metu. 6 toma chromosomų aberacijų.
Chromosominių ligų rizikos grupės
Šeimas, kuriose yra didesnė rizika pagimdyti vaikus, sergančius chromosominėmis ligomis, galima suskirstyti į tokias grupes:
- moters amžius 35 metai ir daugiau;
- šeimoje yra (ar buvo) vaikas, sergantis chromosomine liga;
- apsunkinta akušerinė ir šeimos anamnezė (dauginiai persileidimai, negyvagimiai ar gyvagimiai su dauginiais raidos defektais);
- motinai ar tėvui nustatytos chromosomų aberacijos ar mozaikiškumas;
- tėvai turėjo kontaktą su mutagenais.
Diagnostiniai chromosominių ligų požymiai
Daugumai chromosominių ligų (autosomų aberacijų) būdingi dauginiai raidos defektai, mikroanomalijos, intrauterinis ir atsilikęs postnatalinis augimas, sutrikusi protinė raida.
Dauno sindromas, syndromum Down
Dauno sindromas – įgimta liga, kuriai būdingi dauginiai raidos defektai, mikroanomalijosbei sutrikusi protinė raida. Maždaug 1 iš 800gyvų gimusiųjų diagnozuojamas Dauno sindromas. Apie 75 proc. vaisių, kuriems yra 21chromosomos trisomija, miršta intrauteriniu laikotarpiu. Apie 95 proc. atvejų nustatoma paprasta 21 chromosomos trisomija (dėl neatsiskyrusių chromosomų mejozės metu), kariotipas 47,XY+21. 80–90 proc. atvejų neatsiskyrusios chromosomos yra motinos kilmės, o 10–20 proc. – tėvo kilmės. Kiti Dauno ligos variantai– mozaikinis ir translokacinis – daug retesni.21 chromosomoje yra apie 500–800 genų,kritinis regionas yra 21q22.1 segmentas, kurio trisomija ir lemia specifinius Dauno ligos požymius. Dauno liga yra viena dažniausių vidutiniolaipsnio protinio atsilikimo priežasčių. Sergantiesiems Dauno liga būdinga raumenų hipotonija, specifiniai veido bruožai (plokščia nosies nugarėlė, aukščiau išoriniai akių kampai,epikantas, plokščias veido profilis, maži ausųkaušeliai, Brushfield dėmės rainelėje (matinės spalvos). Dažniausiai diagnozuojama širdies ydos (atrioventrikulinė komunikacija, pertvarų defektai, sudėtinės širdies ydos), virškinimo trakto defektai (dvylikapirštės žarnos atrezija ar stenozė). Sergantiesiems Dauno liga yra padidėjusi leukemijos, hipotirozės rizika, ankstyva Alzheimer ligos pradžia.2.13 lentelėje pateikti Dauno ligos fenotipo ypatumai naujagimystėje. Visiems naujagimiams, sergantiems Dauno liga, būna mažiausiai keturi iš šių požymių, 89 proc. – turi net šešis požymius. Dauno liga diagnozuojama remiantis klinikiniais požymiais ir citogenetinio tyrimo rezultatais. Sergančiųjų Dauno liga gydymas yra simptominis.
Edvardso sindromas, syndromum Edwards
Edvardso sindromas – įgimta liga, kuriai būdinga dauginiai raidos defektai, atsilikusi protinė raida, mikroanomalijos. Edvardso sindromo dažnis – 1 iš 3 000–6 000 naujagimių. Mergaičių, sergančių šia chromosomine liga, gimsta tris kartus daugiau negu berniukų. Dažniausiai nustatoma paprasta 18 chromosomos trisomija(kariotipas 47,XY+18). Retai pasitaiko mozaikinis ar translokacinisvariantas.
Būdingas prenatalinis augimo atsilikimas. Dažniau gimsta pernešioti, mažo gimimo svorio, su raumeninio ir poodinio sluoksnio hipoplazija naujagimiai. Virkštelėje dažnai būna tik dvi kraujagyslės, maža placenta. Sergantiesiems Edvardso sindromu būdingi fenotipo ypatumai: smulkūs veido bruožai, dolichocefalinė galvos forma, trumpi akių plyšiai, mikrostomija, mikrogenija, žemai prisitvirtinę, smailėjantys ausų kaušeliai. Būdinga vidaus organų anomalijos: širdies ydos(pertvarų defektai, sudėtinės širdies ydos),virškinimo trakto defektai. Gyvenimo prognozėbloga, apie 50 proc. miršta pirmosiomisgyvenimo dienomis. Ilgiau gyvenantiems ryškėjasunkus protinis atsilikimas. Edvardso sin dromas diagnozuojamas remiantis klinikiniais požymiais ir citogenetinio tyrimo rezultatais. Sergančiųjų Edvardso sindromu gydymas yra simptominis.
Patau sindromas, syndromum Patau
Patau sindromas – įgimta liga, kuriai būdinga dauginiai raidos defektai, atsilikusi protinė raida,mikroanomalijos. Patau sindromo dažnis – maždaug 1 iš 6 000–7 600 naujagimių. Vienodai dažnai serga mergaitės ir berniukai. Dažniausiai nustatoma įprastinė priedinė 13 chromosoma (kariotipas 47,XY+13), 15 proc. atvejų – translokacinis šio sindromo variantas. Būdingas atsilikęs prenatalinis augimas. Vaikams, kuriems yra 13 chromosomos trisomija, diagnozuojama įvairių vidurinės kūno linijos defektų: smegenų defektai (holoprosencefalija), lūpos ir (ar) gomurio nesuaugimas, mikroftalmija, įgimtos širdies ydos, urogenitalinės sistemos defektai. Patau sindromui taip pat būdinga mikrocefalija, poaksialinė polidaktilija (pridėtiniai pirštai nuo mažylių pirštų pusės), kaukolės odos defektai. Gyvenimo prognozė bloga, apie 50 proc. miršta pirmosiomis gyvenimo dienomis. Ilgiau gyvenant ryškėja sunkus protinis atsilikimas. Patau sindromas diagnozuojamas remiantis klinikiniais požymiais ir citogenetinio tyrimo rezultatais. Sergančiųjų Patau sindromu gydymas yra simptominis.
Klainfelterio sindromas, syndromum Klinefelter
Klainfelterio sindromas – įgimta liga, kurios požymiai (hipogonadizmas, hipogenitalizmas, nevaisingumas, nevisiška maskulinizacija) išryškėja brendimo ir vėlesniu gyvenimo laikotarpiu.Šio sindromo dažnis – maždaug 1 iš 1 000 naujagimiųberniukų (toks pat dažnis ir suaugusių vyrų). Kariotipas – 47, XXY. Genetinis disbalansas dėl priedinės X chromosomos pasireiškia lytinio brendimo metu. Iki lytiniobrendimo berniukų, sergančių Klainfelterio sindromu, raida normali, kartais gali šiek tieksutrikti protinė raida. Brendimo metu apie 50 proc. jaunuolių išryškėja „eunuchoidinė“ kūno konstitucija: ilgos kojos, siauri pečiai, riebalųkaupimasis ant krūtinės, liemens, šlaunų. Vienas būdingų požymių, atsirandančių brendimo metu, yra ginekomastija (padidėjusi krūties vėžio rizika). Būdingi plaukuotumo sutrikimai:neauga arba labai silpnai auga plaukai veido srityje, menkesnis pažastų plaukuotumas, gaktos srities plaukuotumas moteriškojo tipo. Balso tembras ir po brendimo gali išlikti aukštesnis. Būdinga radioulnarinė sinostozė. Protinė raida dažniausiai normali, tačiau, lyginant su sveikais sibsais, jų IQ žemesnis. Dažniau tokie vyrai drovesni, uždaresni. Lytinis potraukis ir potencija dažniausiai nesutrikę. Jiems brendimometu ir po brendimo kraujyje nustatoma padidėjusi LH ir FSH koncentracija, sumažė- jusi – testosterono. Klainfelterio sindromas diagnozuojamas remiantis klinikiniais požymiais ir kariotipo tyrimo rezultatais. Gyvenimo prognozė gera. Nuo maždaug 11–12 metų skiriama pakeičiamoji hormonų terapija testosteronu.
Ternerio sindromas, syndromum Turner
Ternerio sindromas – įgimta liga, kuriai būdinga specifiniai fenotipo ir vidaus organų pokyčiai: urogenitalinės sistemos anomalijos, žemas ūgis, pirminė amenorėja, kaklo sparnelis, pterygium colli, širdies ir kraujagyslių sistemos anomalijos. Šio sindromo dažnis – maždaug 1 iš 5 000 naujagimių mergaičių. Didžioji dalis vaisių, kuriems yra X chromosomos monosomija, žūsta iki gimimo. Apie 50 proc. pacienčių, sergančių Ternerio sindromu, nustatomas kariotipas 45,X, apie 30–40 proc. – mozaikinis kariotipas (kai yra kariotipas 45,X/46,XY, padidėja gonadoblastomos rizika), o kitai daliai pacienčių – įvairūs X chromosomos struktūros pokyčiai. Mergaitės dažniausiai gimsta laiku, bet būna mažesnio ūgio ir svorio. Naujagimės požymiai, kurie leistų pagalvoti apie Ternerio sindromą, yra periferinė limfedema (paburkusios plaštakos ir pėdos), stora sprando raukšlė, trumpas kaklas, kaklo sparnelis, pterygium colli. Kiti būdingi požymiai ir anomalijos gali būti diagnozuoti vėliau: aortos koarktacija, žemas ūgis (mergaitė, serganti Ternerio sindromu, nuo bendraamžių ūgiu gali neatsilikti pirmuosius 2–3 gyvenimo metus), plati krūtinės ląsta, spenelių hipertelorizmas, įkrypusi alkūnė, cubitus valgus, inkstų anomalijos ir lytinių liaukų disgenezė (kiaušidžių vietoje jungiamasis audinys ar kiaušidžių hipoplazija), kuri lemia pirminę amenorėją ir nevaisingumą. Ternerio sindromui būdingi įvairūs klinikiniai požymiai, todėl bet kokio amžiaus pacientė, kurios žemas ūgis, atsilikęs brendimas, kuriai yra pirminė amenorėja, turi būti tiriama dėl šios patologijos. Sergančiosioms Ternerio sindromu būdingi ir kiti fenotipo pokyčiai: išoriniai akių kampai nuleisti žemyn, vokų ptozė, epikantas, žemiau prisitvirtinę ausų kaušeliai, mikrogenija, aukštas gomurys, žema plaukų augimo linija sprando srityje, sutrumpėję IV ir V plaštakų bei pėdų pirštai, nagų displazija, pigmentiniai apgamai. Joms didesnė įvairių endokrininių ligų rizika. Protinė raida dažniausiai normali, nors galimi įvairūs elgesio, emocijų sutrikimai. Gyvenimo prognozė įprastai yra gera. Diagnozuojama remiantis klinikiniais požymiais ir citogenetinio tyrimo rezultatais. Gydoma pakeičiamąja hormonų terapija: augimo hormonu ir estrogenais.
47,XXX ir 47,XYY sindromai
47,XXX sindromo dažnis – 1 iš 1 000 naujagimių mergaičių. Moterys, sergančios šia chromosomine liga, būna aukštesnio ūgio ir šiek tiek protiškai atsilikusios. Jų vaisingumas dažniausiainormalus. 47,XYY sindromo dažnis – maždaug 1 iš 1 000 naujagimių berniukų. Būdinga aukštas ūgis (suaugusio vyro ūgis ne žemesnis kaip 180 cm), galimas neryškus protinis atsilikimas, dažnesnės įvairios mikroanomalijos (veido ir distalinių galūnių dalių), ankstyvas kojų venų išsiplėtimas (kartais net vaikystėje), dažnesnė radioulnarinė sinostozė, pasitaiko koordinacijos sutrikimų. Vaisingumas dažniausiai normalus. Galimi elgesio ir emocijų sutrikimai. Abiem atvejais gyvenimo prognozė gera. Diagnozuojama remiantis klinikiniais požymiais ir citogenetinio tyrimo rezultatais. • Autosomų aberacijos sukelia būdingus klinikinius požymius: dauginiai raidos defektai, atsilikęs augimas, sutrikusi protinė raida, mikroanomalijos.
- Autosomų aberacijos dažnai sukelia vaisiaus žūtį ar perinatalinę mirtį.
- Jei yra lytinių chromosomų (gonosomų) aberacijų, būdingos lyties organų anomalijos, ir tai susiję su antrinių lyties požymių raidos sutrikimais bei nevaisingumu.
Teratogeniniai sindromai
Dabar pasaulyje egzistuoja daugiau kaip 5 milijonai įvairių cheminių medžiagų, fizinių bei biologinių veiksnių, kurie veikia žmones. Kai kurie aplinkos veiksniai, veikiantys nėštumo laikotarpiu, gali sukelti žmogaus embriono ir vaisiaus raidos defektų. Apie 3 proc. naujagimiųdiagnozuojama įgimtų raidos anomalijų, o augant jų išryškėja dar 6 proc. Įgimtų raidos anomalijų priežasčių struktūroje žalingi aplinkos veiksniai sudaro apie 10 proc. Jie vadinami teratogenais.
Teratogenas – tai bet koks egzogeninis veiksnys (cheminis, fizinis ar biologinis), kuris gali lemti embriono ar vaisiaus raidos ar diferenciacijos
sutrikimus. Yra labai įvairių teratogenų:
- vartoti vaistai nėštumo laikotarpiu (pvz., talidomidas, akutanas);
- infekcija nėštumo laikotarpiu (pvz., raudonukė, vėjaraupiai);
- motinos ligos (pvz., cukrinis diabetas, fenilketonurija);
- hipoksija (pvz., misoprostolio poveikis);
- temperatūra (pvz., nėščiosios karščiavimas);
- sunkieji metalai (pvz., švinas, gyvsidabris);
- trauma ir chirurginės intervencijos (pvz., ankstyva chorionbiopsija);
- nuolatinis tirpiklių (pvz., toluolo) poveikis.
Paveikus teratogenams, fenotipinio efekto spektras gali būti labai įvairus: persileidimas, atsilikęs intrauterinis augimas, mikrocefalija, mažosios ar didžiosios raidos anomalijos, metabolizmo sutrikimai ir onkologinių ligų atsiradimo rizika postnataliniu laikotarpiu (pvz., cukrinio diabeto rizika po intrauteriniu laikotarpiu persirgtos raudonukės), atsilikusi protinė raida, elgesio pokyčiai. Ne visiems aplinkos veiksniams, veikiantiemsnėštumo laikotarpiu, būdingas teratogeninis poveikis. Teratogenų, veikiančių žmogų, sąrašaspateiktas 2.14 lentelėje. Žmogaus raida prasideda nuo besiformuojančios zigotos (diploidinės ląstelės), kuriai diferencijuojantis auga embrionas, vaisius. Teratogenai, veikdami moters ir vyro lytines ląsteles iki jų susiliejimo, gali sutrikdyti gametogenezę ir vėliau sukelti vaisingumo problemų. Teratogeninių veiksnių sukelti žmogaus raidos sutrikimai gali būti įvairūs (2.15 lentelė), jie priklauso nuo laiko, kada veikė teratogenas. Apibendrinant galima teigti, kad pirmųjų dviejų savaičių po apvaisinimo raidos procesų disrupcija yra katastrofiškas įvykis žmogaus raidai. Jei sutrikdomi dalijimosi, pagrindinės kūno ašies formavimosi ar gastruliacijos procesai, tolesnė embriono raida labai sutrinka ar įvyksta spontaninis persileidimas. Dažnai šiam laikotarpiui pritaikomas „viskas arba nieko“ principas, t. y. arba teratogenas neveikia tolesnės raidos, arba įvyksta spontaninis persileidimas dėl sutrikdytų procesų. Teratogenų poveikio sąlygoti raidos defektaidažniausiai atsiranda dėl disrupcinių įvairiųorganų procesų 3–8-ąją nėštumo savaitę. Šislaikotarpis yra jautriausias (kritinis) daugeliuiorganų. Veiksniai, veikiantys vaisiaus raidos laikotarpiu (II ir III nėštumo trimestrais), dažniausiai sutrikdo vaisiaus augimą, brendimą ir nervų sistemos raidą.
