Vaisiaus antenatalinės būklės diagnostika

 Gimdos dugno aukščio kreivė

Gimdos dugnas iškyla iš mažojo dubens virš gaktinės sąvaržos ir čiuopiamas per priekinę pilvo sieną nuo 12-os nėštumo savaitės. Visoms nėščiosioms gimdos dugno aukštis matuojamas nuo 18–20 nėštumo savaitės per kiekvieną apsilankymą.

Metodika. Ant nugaros gulinčiai nėščiajai centimetrine juostele matuojamas atstumas nuo gaktinės sąvaržos viršutinio krašto vidurio iki gimdos dugno pagal vaisiaus ašį. Matuojama kas 1–4 savaites.

Klinikinė testo interpretacija. Iš gimdos dugno aukščio kreivės galima spręsti apie vaisiaus augimą gimdoje (2.27 pav.):

• kai kreivė kyla greitai, įtariamas daugiavaisis nėštumas, polihidramnionas, didelis vaisius, gimdos navikas;
• kai gimdos dugnas kyla per lėtai (nepakankamai), įtariamas sulėtėjęs vaisiaus augimas, oligohidramnionas, žuvęs vaisius;
• nustačius patologinę gimdos dugno aukščio kreivę, atliekamas ultragarsinis nėščiosios tyrimas;
• gimdos dugno aukščio kreivė gali būti įvertinta netiksliai, kai yra netaisyklinga vaisiaus padėtis gimdoje, gimdos navikai, nėščioji nutukusi.
• 20-ąją nėštumo savaitę gimdos dugnas yra per du pirštus žemiau bambos, 24-ąją savaitę – siekia bambą, 28-ąją – esti per du pirštus virš jos.
• 36-ąją nėštumo savaitę gimdos dugnas siekia kardinę krūtinkaulio ataugą.
• Nėštumo pabaigoje gimdos dugno aukščio ir pilvo apimties (cm) sandauga rodo numatomą vaisiaus svorį (g).

 Hormoninė diagnostika

Nėštumo laikotarpiu placenta ir vaisius gamina hormonus: chorioninį gonadotropiną, estrogenus, progesteroną, alfa fetoproteiną ir kt.

 Chorioninis gonadotropinas (hCG) pagal cheminę struktūrą – glikoproteidas, kurį pradeda gaminti sincitiotrofoblasto ląstelės po apvaisnto kiaušinėlio implantacijos. Didžiausia koncentracija motinos kraujyje – apie 60-ąją nėštumo dieną. Nuo 80-osios dienos jo produkcija mažėja ir išlieka nedidelė iki nėštumo pabaigos. hCG skatina estrogenų sintezę placentoje, progesterono gamybą geltonkūnyje, hormonų steroidogenezę vaisiaus antinksčiuose, vaisiaus kiaušidžių raidą. Apie 10 proc. cirkuliuojančio hormono išsiskiria su šlapimu. Ankstyvieji nėštumo testai pagrįsti šio hormono nustatymu moters šlapime. Pirmuoju nėštumo trimestru jo kraujyje būna 40–60 mU/ml, o su šlapimu išsiskiria 3 000–40000 mU/ml. Sergant trofoblastine liga, Dauno liga hCG produkcija ryškiai padidėja.

PAPP-A (angl. pregnancy associated plasma protein-A) tai specifinis nėštumo glikoproteinas, kurį sintetina trofoblastas. Šis baltymas aptinkamas motinos serume nuo 28-os pastojimo dienos. Maža jo koncentracija nustatoma, kai vaisius serga Dauno liga ar kita trisomija.

Chorioninis gonadotropinas (hCG) ir su nėštumu susijęs plazmos proteinas A (PAPP-A) tiriami nuo 11-os nėštumo savaitės iki 13-os savaitės + 6 d. (dvigubas testas).

Estrogenai gaminami placentoje ir vaisiaus antinksčiuose. Jie sukelia fiziologinę gimdos raumenų hipertrofiją ir hiperplaziją, minkština gimdos kaklelį, veikia jungiamąjį audinį, pieno liaukas. Estriolio koncentracija nėštumo pabaigoje – 350–1900 ng/ml. Jis išsiskiria su šlapimu.

Progesteronas gaminamas placentoje. Šio hormono produkcija didėja nuo 9-osios iki 32-osios savaitės (10–100 kartų). Progesteronas svarbus kiaušinėlio implantacijai, mažina gimdos tonusą, skatina augti gimdą, vešėti pieno liaukas.

Alfa fetoproteinas (AFP) – glikoproteinas, gaminamas trynio maišelyje, o vėliau – vaisiaus kepenyse ir virškinimo trakte. Vaisiaus kraujyje ir vandenyse jo koncentracija didėja iki 13- osios nėštumo savaitės, vėliau mažėja. Motinos kraujyje alfa fetoproteino galima aptikti nuo 10-osios nėštumo savaitės, jo koncentracija didėja iki 32-osios nėštumo savaitės. Motinos kraujyje AFP koncentracija padidėja esant vaisiaus nervinio vamzdelio, virškinimo sistemos raidos ydų, daugiavaisiam nėštumui ir kt. Dauno liga sergančio vaisiaus kepenyse AFP sintezė sulėtėja. 14–21-ąją nėštumo savaitę gali būti atliekamas trigubas („triple“) testas: nustatoma chorioninio gonadotropino, estriolio ir alfa fetoproteino koncentracija motinos kraujyje. Biocheminiųnėščiosios kraujo serumo žymenų tyrimas (dvigubas ir trigumas testai) naudojamas atrinkti nėščiąsias su padidinta rizika vaisiaus nervinio vamzdelio raidos ydoms, chromosominei patologijai, ypač Dauno ligai (jautrumas – 60–75 proc.). Joms atliekami invaziniai prenatalinės diagnostikos metodai.

Vaisiaus judesiai

Nėščia moteris pajunta vaisiaus judesius 20- ąją pirmojo nėštumo savaitę, o kartotinio nėštumo – 18-ąją savaitę. Nuo 30-osios nėštumo savaitės galima aiškiai išskirti vaisiaus miego ir aktyvumo ciklus. Vaisiaus judesiai būna įvairūs: spardosi, verčiasi, sukasi, rąžosi, žagsi ir kt. Paskaičiuota, kad vaisius per vieną ciklą  miega vidutiniškai apie 23 min. Vaisiaus judesiai skaičiuojami nuo 30-osios nėštumo savaitės. Kontraindikacijų atlikti šiuos skaičiavimus nėra.

Metodika. Gulėdama ant šono, nėščioji skaičiuoja visus vaisiaus judesius per 30 min. 1–3 kartus per dieną. Normalu, kai jų būna 5 ir daugiau. Kai judesių mažiau, skaičiuojama iki 1 val. Jei ir tada būna mažiau kaip 5 judesiai, reikia kreiptis į akušerę ar gydytoją.

Vertinimas. Vaisiaus judesių dažnis ir jų pobūdis atspindi vaisiaus būklę gimdoje. Aktyvūs judesiai rodo gerą būklę. Judesiai būna reti, silpni ar visai išnyksta dažniausiai dėl įvairių patologinių nėščiosios ar vaisiaus būklių, vaisiaus hipoksijos.

Vaisiaus širdies auskultacija

Vaisiaus širdies veikla akušeriniu stetoskopu arba rankiniu doplerio aparatu vertinama nuo 18–20 nėštumo savaitės visoms nėščiosioms.

Metodika. Moteriai gulint ant nugaros ar ant šono (kai esti v. cava sindromas), akušerinis stetoskopas glaudžiai prispaudžiamas prie nėščiosios pilvo sienelės ir klausančiojo ausies, nelaikant jo ranka. Skaičiuojamas vaisiaus širdies ritmas tarp sąrėmių, t. y. bazinis ritmas per 1 minutę. Vieta, kur geriausiai girdima širdis, pasirenkama priklausomai nuo vaisiaus padėties gimdoje. Lyginamas vaisiaus širdies ritmas su motinos a. radialis pulsu.

Klinikinė interpretacija. Normalus bazinis vaisiaus širdies ritmas yra 110–115 širdies susitraukimų per minutę (spm).

Tachikardija vadinamas dažnesnis nei 150 spm vaisiaus širdies ritmas, trunkantis ilgiau nei 10 minučių. Vaisiaus tachikardija, karščiavimas, medikamentai ir kt.

Bradikardija – retesnis nei 110 spm vaisiaus širdies ritmas, trunkantis ilgiau nei 3 minutes. Bradikardija esti sunki, kai vaisiaus širdis susitraukinėja rečiau nei 100 spm. Tai rodo nepatenkinamą jo būklę gimdoje.

Nustačius vaisiaus tachikardiją, bradikardiją ar aritmiją, būtina užrašyti kardiotokogramą, įvertinti vaisiaus ir placentos kraujotaką ir kt.

Akušerinė echoskopija

Akušerinė echoskopija atliekama vaisiaus ir akušerinės patologijos, vaisiaus raidos ydų diagnostikai. Nėra duomenų apie žalingą diagnostinio ultragarso poveikį vaisiui. Jam kontraindikacijų nėra.

Ultragarsinė patikra

Nėščiosioms rekomenduojama atlikti 1–2 ultragarsinius tyrimus, jei nėra papildomų indikacijų. Moksliniais įrodymais pagrįstais duomenimis, ultragarsinis tyrimas antrąjį nėštumo trimestrą yra svarbus vaisiaus anomalijoms, nėštumo trukmei nustatyti, vaisiaus biometrijai atlikti. Ultragarsinio tyrimo vertė trečiuoju nėštumo trimestru yra diskutuotina. Lietuvoje ultragarsinė nėščiųjų patikra atliekama 18–20 savaitę.

Pirmojoje nėštumo pusėje, 16–20-ąją savaitę,nustatoma:

• nėštumo lokalizacija;
• daugiavaisis nėštumas;
• nėštumo laikas;
• nėštumo raida;
• apsigimimai;
• gimdos ir kiaušidžių navikai.

 Antroje nėštumo pusėje, 32–34-ąją savaitę, nustatoma:

• vaisiaus padėtis, pirmeiga, gyvybingumas;
• vaisiaus biometrija, svoris;
• placentos lokalizacija, storis, sandara;
• vaisiaus vandenų tūris;
• apsigimimai;
• vaisiaus augimo sutrikimai;
• kraujavimas iš gimdos.

 Papildomų ultragarsinių tyrimų nėštumo laikotarpiu indikacijos:

• kraujavimas iš gimdos;
• įtariamas negimdinis nėštumas;
• gimdos dydžio ir nėštumo laiko nesutapimas;
• gimdos anomalijos;
• gimdos ir kiaušidžių dariniai;
• nėštumas ir spiralė;
• daugiavaisis nėštumas;
• įtariamas žuvęs vaisius;
• įtariamas sulėtėjęs vaisiaus augimas;
• įtariama vaisiaus hipoksija;
• netaisyklinga vaisiaus padėtis;
• polihidramnionas;
• oligohidramnionas;
• Rh izoimunizacija;
• invazinės procedūros (choriono biopsija, amniocentezė, kordocentezė);
• nepalanki genetinė anamnezė.

1. Metodika. Ultragarsinis tyrimas atliekamas realauslaiko režimu:

• pro pilvo sieną – naudojant sektorinį ar linijinį 3,5 mHz ir didesnio dažnio daviklį;
• pro makštį – naudojant 6,5–7,5 mHz daviklius.

Pacientės paruošimas. Šlapimo pūslė turi būti pilna tiriant pro pilvo sieną – pirmąjį nėštumo trimestrą bei antrąjį ir trečiąjį trimestrą – vertinant gimdos kaklelį, įtariant placentos pirmavimą. Tiriant pro makštį, šlapimo pūslė turi būti tuščia.

 Vertinimas. Echoskopija pirmuoju nėštumo trimestru:

• gemalinė pūslė (GS, angl. gestational sac): apvalios ar ovalios formos echonegatyvi struktūra; matoma nuo 4-osios nėštumo savaitės, 2 mm dydžio; sienelė 3 mm storio, ryškiai echopozityvi; didėja 1 mm per parą;
• trynio maišas: plonasienė cistinė struktūra tarp amniono ir choriono membranų; matoma nuo 4–5-osios nėštumo savaitės; dydis – 3–6 mm;

• embrionas (CRL, angl. crown-rump length): matomas nuo 5-osios nėštumo savaitės arba kai GS > 18 mm; auga 10 mm per savaitę; kai CRL > 5 mm, 6-ąją nėštumo savaitę matomas širdies plakimas (100–160 k./min.). Matuojant CRL, nėštumo laikas nustatomas 3–5 dienų tikslumu. Būtina įvertinti gimdą, gimdos kaklelį, kiaušides. Sprando raukšlės storis vertinamas 10–14-ąją nėštumo savaitę (norma < 3 mm).

 Antrasis ir trečiasis nėštumo trimestrai.

Atliekama vaisiaus biometrija:

• BPD (angl. diameter biparietalis) – tarpmomeninis matmuo;
• FO (angl. diameter frontooccipitalis) – pakaušio- kaktos matmuo;
• HC (angl. head circumference) – galvos apimtis;
• ABD (angl. diameter abdominalis) – pilvo matmuo;
• AC (angl. abdomen circumference) – pilvo apimtis;
• Fe (angl. femur) – šlaunikaulio ilgis. Remiantis vaisiaus biometrijos duomenimis, nustatomas nėštumo laikas (tiksliausiai 18–20- ąją savaitę), apskaičiuojamas vaisiaus svoris.

Vertinama vaisiaus anatomija:

• galva – kaukolės kontūras, forma, vidurinė linija, skaidriosios pertvaros ertmė, gumburas, užpakalinė duobė;
• stuburas – sagitalinėje ir koronarinėje plokštumose;
• krūtinės ląsta;
• širdis – „keturių kamerų“ vaizdas; • skrandžio pūslė;
• kepenys, blužnis;
• pilvo siena, virkštelės prisitvirtinimo vieta;
• inkstai;
• šlapimo pūslė;
• lyties organai;
• galūnės;
• virkštelės kraujagyslių skaičius.

Vertinama placentos lokalizacija, storis, sandara. Apskaičiuojamas vaisiaus vandenų indeksas, AFI amniotic fluid index, – vaisiaus vandenų „kišenių“, matuojamų centimetrais keturiose nėščiosios pilvo kvadrantuose, suma (norma – 8–20 cm).

 Vaisiaus vandenų tūris, AFV amniotic fluid volume, – vertinamas matuojant vertikaliai giliausią vandenų „kišenę“ (norma – 2–8 cm). Taip pat vertinama gimdos ir kiaušidžių struktūra, jų dariniai. Kai yra rizikos veiksnių, matuojamas gimdos kaklelio ilgis, vidinių gimdos kaklelio žiočių išsiplėtimas.

1. Kardiotokografija

2. Kardiotokografija (KTG) – tai vaisiaus širdies ritmo (kardiotachograma) ir gimdos aktyvumo (tokograma) registravimas. Dabar KTG yra plačiausiai naudojamas vaisiaus būklės tyrimo būdas.

• Indikacijos kardiotokografijai nėštumo laikotarpiu:

  • įtariama vaisiaus hipoksija;
  • sulėtėjęs vaisiaus augimas;
  • pernešiojimas;
  • hipertenzinės nėščiųjų būklės;
  • gresiantis priešlaikinis gimdymas;
  • vaisiaus vandenų patologija;
  • daugiavaisis nėštumas;
  • diabetas;
  • Rh izoimunizacija.

  Indikacijos KTG gimdymo metu: vaisiaus būklei stebėti ir vertinti. Kontraindikacijų nėra.

  Metodika. KTG gali būti registruojama nuo 26–28-osios savaitės, tačiau daugiausia informacijos gaunama nuo 32-osios nėštumo savaitės.

  Netiesioginė (išorinė) KTG registruojama ant šono gulinčiai nėščiajai, uždėjus kardiotokografo daviklius, registruojančius vaisiaus širdies ritmą ir gimdos susitraukimus. Vertinami vaisiaus širdies ritmo kitimai, susiję su gimdos susitraukimais. Jei nėra gimdos susitraukimų, tiriama 10–30 min., kol sulaukiama ne mažiau kaip 2 vaisiaus judesių. Vertinami vaisiaus širdies ritmo kitimai, susiję su vaisiaus judesiais. Tai nestresinis testas (žr. NST).

  Klinikinė interpretacija. Pagrindiniai KTG elementai:

  • bazinis dažnis – tai vyraujantis momentinis dažnis (norma – 110–150 k./min.):
  • tachikardija – vaisiaus širdies ritmas dažnesnis kaip 150 k./min., ryški tachikardija – > 170 k./min. Ją sąlygoja prasidėjusi vaisiaus hipoksija, chorioamnionitas, motinos karščiavimas, vaistų (beta mimetikų) poveikis; bradikardija – vaisiaus širdies ritmas mažesnis kaip 100 k./min., trunkantis ilgiau kaip 3 min. Kai ritmas < 100 k./min., gali būti vaisiaus hipoksijos požymis, ypač kai sumažėjęs variabiliškumas;
  • vaisiaus širdies ritmo variabiliškumas – tai momentinis širdies ritmo kitimas, apibūdinamas amplitude (10–25 k./min.) ir svyravimų dažniu (norma – 6–15 k./min.). Sumažėję svyravimų amplitudė ir svyravimų dažnis yra blogas prognozinis vaisiaus būklės požymis, rodantis progresuojančią hipoksiją;
  • laikinieji širdies ritmo kitimai: akceleracija (padažnėjęs širdies ritmas), deceleracija (sulėtėjęs širdies ritmas). Jie atsiranda veikiant dirgikliams – vaisiaus judesiams ar gimdos susitraukimams. Jei vaisiaus širdis reaguoja į dirgiklius akceleracija, tai jo būklė gera. Deceleracija dažniausiai yra sutrikusios virkštelės (variabili deceleracija) arplacentos (vėlyvoji deceleracija) kraujotakos ir vaisiaus hipoksijos požymis. Ankstyvoji deceleracija būna dėl vaisiaus galvutės suspaudimo sąrėmių metu. Pasibaigus sąrėmiui, širdies ritmas normalizuojasi. Kardiotokogramos vertinimo kriterijai nurodyti 2.28 lentelėje.

  Nestresinis testas (NST)

  Reaktyvi KTG: dvi ir daugiau akceleracijų per 20 min., amplitudė – 15 k./min., 15 sek. Trukmės po vaisiaus judesių. Kartojama pagal indikacijas.

  Nereaktyvi KTG: motorinių vaisiaus judesių yra mažiau kaip 2 per 20 min., nėra akceleracijų. Kai yra nereaktyvi ar abejotina KTG, kreivės registruojamos iki 30–40 min. Atliekamas stimuliavimo testas (pvz., Hono mėginys – vaisiaus sujudinimo testas). Nesikeičiant kreivei, registruojama kartotinai po 2 val., atliekama doplerometrija, vertinamas biofizinis vaisiaus profilis. Kai yra patologinė KTG, žali vaisiaus vandenys– nėštumas užbaigiamas pagal akušerinę situaciją.

   Amniocentezė

  Amniocentezė – vandenmaišio punktavimas pro nėščiosios pilvo sieną kontroliuojant ultragarsu. Komplikacijų rizika: 0,5–1,0 proc. Procedūra gali būti atliekama ambulatoriškai.

  Indikacijos:

  • Rh izoimunizacija;
  • vaisiaus plaučių brandumui vertinti;
  • polihidramnionas;
  • vaisiaus kariotipui nustatyti;
  • įtariama intrauterinė infekcija;
  • įtariamos vaisiaus medžiagų apykaitos ligos.

  Kontraindikacijos:

  • reguliari gimdymo veikla;
  • infekcinės pilvo organų ligos.

  Metodika. Amniocentezė atliekama nuo 14– 16-osios nėštumo savaitės stacionare ar ambulatoriškai.

  Tiriant ultragarsu, parenkama punkcijos vieta ir 20–22 G storio bei 9–15 cm ilgio adata su mandrenu įkišama į amniono ertmę nepažeidžiant placentos ir vaisiaus. Vietinė  anestezija dažniausiai netaikoma. Tirti imama 15–30 ml vaisiaus vandenų. Diagnostinė amniocentezė kartojama po 7–14 dienų atsižvelgiant į indikacijas. Kai yra polihidramnionas, atliekama gydomoji amniocentezė. Su švirkštu ištraukiama vidutiniškai 500–1000 ml vaisiaus vandenų. Procedūra gali būti kartojama kas 1–3 dienas. Rh(-) nėščiosioms po amniocentezės sušvirkščiama anti-Rh(D) imunoglobulino.

   Vertinimas:

  • vaisiaus vandenų spalva vertinama kaip ir atliekant amnioskopiją;
  • vaisiaus plaučių brandumo testai: lecitino/sfingomielino santykis vaisiaus vandenyse (L/S 2:1 – vaisiaus plaučiai brandūs; L/S 1,5:1,9 – gali būti kvėpavimo sutrikimo sindromas (RDS, angl. respiratory distress syndrome); L/S < 1,49 – kvėpavimo sutrikimo sindromas, vaisiaus plaučiai nebrandūs); vaisiaus vandenų spektrofotometrija – kai OT 650 nm > 0,15, vaisiaus plaučiai brandūs; lamelarinių kūnelių testas – jei jų vaisiaus vandenyse > 50×103/l, vaisiaus plaučiai brandūs;
  • vaisiaus vandenų spektrofotometrija, kai yra Rh izoimunizacija: bilirubino koncentracija vaisiaus vandenyse vertinama pagal kreivės pakilimą (bilirubino piką) ties 450 nm banga ( OT450) lyginant su normalia kreive; gautų bilirubino piko reikšmių klinikinė interpretacija atliekama remiantis Liley-Vitfildo (Liley-Whitfield) schema; šis tyrimas atliekamas retai.
  • vaisiaus kariotipas nustatomas išauginus vandenyse esančių vaisiaus ląstelių kultūrą.

   Kordocentezė

  Kordocentezė – tai vaisiaus virkštelės kraujagyslių punktavimas pro nėščiosios pilvo sieną kontroliuojant ultragarsu.

   Indikacijos nurodytos 2.29 lentelėje. Komplikacijų rizika – 1–5 proc. (virkštelės hematoma, virkštelės kraujagyslių spazmai, vaisiaus bradikardija, vaisiaus žūtis, infekcija ir kt.).

   Kontraindikacijos:

  • plėvinis virkštelės prisitvirtinimas;
  • reguliari gimdymo veikla;
  • infekcinės pilvo organų ligos.

  Metodika. Kordocentezė atliekama nuo 18–22-osios nėštumo savaitės stacionare, taikant vietinę ar epidurinę nejautrą. Nėščiajai duodama raminamųjų, vaisiaus judesius slopinančių vaistų, ypač jei planuojama perpilti kraujo į virkštelės veną. Taikoma tokolizė. Profilaktiškai duodama antibiotikų. Ultragarsu nustatoma placentos lokalizacija ir virkštelės prisitvirtinimo prie placentos vieta. 22G ar 20G storio, 8–15 cm ilgio adata punktuojama virkštelės vena (4–10 mm skersmens). Tirti imama 1–4ml vaisiaus kraujo. Procedūra gali būti kartojama kas 7–14 dienų, o prireikus – ir dažniau. Nesensibilizuotoms Rh(-) nėščiosioms po kordocentezės sušvirkščiama 300 μg anti-Rh(D) imunoglobulino.

•  Virkštelės kraujo kamieninės ląstelės

  Kamieninėmis vadinamos tokios ląstelės, kurios yra menkai specializuotos ir sugeba save atnaujinti ilgą laiką visiškai „nesendamos“. Kamieninių ląstelių esama beveik visuose suaugusio organizmo audiniuose. Jos yra atsakingos už organų pažeidimų atstatymą bei viso kūno regeneraciją ląstelių ir audinių lygmenyje. Klasikinis suaugusio individo kamieninės ląstelės pavyzdys yra kraujodaros kamieninė ląstelė. Jos dėka organizme nuolat atsinaujina kraujas. Šių kamieninių ląstelių yra visų suaugusių individų kaulų čiulpuose. Pagal ląstelių šaltinį ir jų potencialą išskiriami šie kamieninių ląstelių tipai: embrioninės, vaisiaus, virkštelės kraujo ir suaugusio individo kamieninės ląstelės. Kuo ląstelė jaunesnė, tuo jos potencialas yra didesnis. Virkštelės kraujyje yra gausu kamieninių ląstelių. Šios ląstelės gali virsti kitų tipų ląstelėmis pradininkėmis, iš kurių gali formuotis kaulo, kremzlės ar nervinio audinio ląstelės. Taigi virkštelės kraujo kamieninės ląstelės pasižymi regeneracinėmis savybėmis – atstato pažeistus audinius, todėl yra svarbios įvairių ligų, tokių kaip leukemijos (kraujo vėžio), diabeto, miokardo infarkto, išsėtinės sklerozės, Alzhaimerio, Parkinsono, stuburo smegenų pažeidimų gydymui. Svarbiausia virkštelės kraujo kamieninių ląstelių praktinio pritaikymo galimybė yra jų panaudojimas kaulų čiulpų transplantacijai. Gimus kūdikiui išgautos ir užšaldytos virkštelės kraujo ląstelės ilgą laiką išlieka nepakitusios ir gali pasitarnauti paties kūdikio arba jo artimųjų labui, sutaupomas brangus laikas donoro paieškoms.

  Virkštelės kraujo paėmimo po gimdymo procedūra yra nesudėtinga. Iš virkštelės kraujo išskiriamos kamieninės ląstelės, kurios yra užšaldomos ir saugomos skystame azote 196°C. Tokioje temperatūroje visi ląstelės biocheminiai procesai yra sustabdomi, todėl ląstelės gali būti saugomos ir tinkamos naudoti praktiškai neribotą laiką. Tobulėjant biotechnologijoms ir medicinos mokslui kamieninės ląstelės gali būti panaudojamos įvairių sunkių ligų gydymui.