Erekcijos sutrikimai visais laikais buvo itin opi vyrų sveikatos problema. Ne vienas vyras ieškojo būdų, kaip būtų galima įveikti šį, gyvenimo kokybę gadinantį, lytinį sutrikimą. Kol vieni vien tik galvojo, tačiau nesiryžo ir net nebandė, atsirado vienas chirurgas, kuris sugalvojo, jog „Gana, metas imtis ryžtingų veiksmų“. Ir taip medicinos istorijoje savo pėdsaką paliko chirurgas Sergėjus Voronovas (Serge Voronoff, 1866 – 1951),kuris gimė nedideliame Rusijos kaimelyje, netoli Voronežo. Augo žydų šeimoje. Vos tik S. Voronovui sukako aštuoniolika metų, jis ryžosi emigruoti į Prancūziją, kur tikslas buvo studijuoti mediciną. Būtent jis buvo pirmasis chirurgas, kuris ryžosi beždžionių sėklidžių audinių persodinimo operacijas daryti vyrams, kurie kenčia dėl savo nusilpusio vyriško pajėgumo…
Įsivaizduokite, XIX a. pabaigos romantika alsuojantį Paryžių. Jame gyvena ir dirba rusų kilmės chirurgas Sergėjus Voronovas. Jis, kaip ir daugelis to meto vyrų, bandė rasti atsakymą į ne itin lengvą klausimą, – kaip pagerinti potenciją? Ilgai ieškojęs atsakymo chirurgas ryžosi labai drąsiems bandymams dėl kurių vėliau pateko į medicinos istoriją. 1920-1930 metais, Sergėjus Voronovas sukūrė beždžionių sėklidžių audinių persodinimo vyrams metodiką apie kurią kalbėjo to meto visa Prancūzų spauda. Spaudoje pasirodę pranešimai teigė, jog tokios operacijos vyrams grąžina jų seksualinę formą, negana to, netgi gali atitolinti senatvinę silpnaprotystę. Atvejų, kuomet S. Voronovas persodindavo gyvūnų audinius sergantiems žmonėms, buvo daugybė. Tokiu metodu jis ėmė gydyti ir silpnaprotyste sergančius žmones. Jo eksperimento šaltiniu tapo ne kas kitas, o keturiolikmetis, pripažintas idiotu, berniukas, kuriam 1941 m. chirurgas suleido beždžionės užkrūčio liaukos sekreto. Buvo pastebėta, jog vaiko vystymasis vėl atsigavo, pradėjo reikštis jo protiniai sugebėjimai.
Sergėjus Voronovas (1866 – 1951), nuotrauka iš „Wikipedia“ internetinės svetainės
Bandymai su testosteronu nepasiteisino
Kadangi chirurgo viena iš pagrindinių gydymo priemonių buvo gyvūnų sėklidės, Voronovas dėl šios priežasties netgi buvo įkūręs beždžionių prieglaudą. Tačiau Pietų Prancūzijoje buvusi vieta turėjo būti uždaryta, mat medikai prieštaravo tokiam chirurgo gydymo metodui, teigdami, jog beždžionių sėklidės – tai svetimkūniai, kurie žmogaus organizme neprigis. Voronovas suprato, jog jei vyrams negalima persodinti sėklidžių, tuomet bent jau galima vyrų organizmą papildyti medžiagomis, kurių daugiausia gamina sėklidės. Taip buvo atkreiptas dėmesys į testosteroną. Chirurgas pradėjo vykdyti bandymus su testosteronu ant gyvūnų, tačiau jų rezultatai jį nuvylė – papildomai leidžiamas testosteronas neprailgino gyvūnų gyvenimo. Chirurgas prarado savo reputaciją, susilaukė daug piktų nuomonių.
Ar žinojote, jog būtent chirurgas Voronovas įkvėpė XIX a. žymų rusų rašytoją Michailą Bulgakovą sukurti apysaką „Šuns Širdis“?
Chirurgu Voronovu žavėjosi daugybė to meto paprastų ir garsių žmonių. Voronovo eksperimentai tapo įkvėpimo šaltiniu ne vienam rašytojui. O štai rusų rašytojas Michailas Bulgakovas, įkvėptas Voronovo darbų, parašė apysaką „Šuns širdis“. Tie, kas neskaitė ar yra pamiršę šios knygos siužetą, priminsite, jog Bulgakovo herojus sumano persodinti šuniui žmogaus smegenis, todėl mirusio proletaro hipofizę, posmegeninę liauką, persodina šuniui Šarikui, o šis per stebėtinai trumpą lauką virsta žmogumi Šarikovu ir įsitraukia į klasių kovą. Ir nors tai tik trumpas ir atpasakotas knygos siužetas, tačiau faktas, jog Voronovas paliko savo ryškų pėdsaką pasaulio istorijoje, o ypač – vyrų lytinio nepajėgumo gydyme. Laimei, šių dienų vyrams nereikia sukti galvos, kaip pagerinti potenciją. Pavyzdžiui, Lietuvos rinkoje yra antros kartos vaistas erekcijai gerinti (avanafilis). Tai pats „greičiausias“ šios grupės vaistas, kuris pradeda veikti po 15 minučių. Taigi, apie visus rizikingus, praeityje naudotus metodus, dabar mes galime tik su nuostaba skaityti ir džiaugtis, jog šiuolaikinė medicina padovanojo galimybę greitai ir efektyviai gydyti erekcijos sutrikimus.
Parengė: L.Rimgailė
