Darbas vaistinėje – pacientų aptarnavimas, vaistų išdavimas, patarimai ligoniams ir… darbas orlaivyje, keleiviams užtikrinant saugų ir komfortišką skrydį. Iš pirmo žvilgsnio tai visiškai skirtingos, niekuo viena su kita nesusijusios veiklos, tačiau Dovilė Račkauskaitė tikina, kad jos turi ir nemažai panašumų. Pirmiausia – tiek darbas vaistinėje, tiek orlaivyje yra be galo atsakingi… Klausiame Dovilės, kas paskatino pasirinkti farmakotechnikos studijas ir turėjo didžiausią įtaką, kad vaistinėje ji teužsibuvo vos daugiau nei dvejus metus, nes gan greitai apsisprendė ir ryžosi kardinalioms permainoms – baigė specialius mokymus, gavo sertifikatą ir tapo orlaivio palydove…
Ką dirbote vaistinėje ir kas joje nepatiko, kad taip greitai su farmacine veikla atsisveikinote?
Negaliu teigti, kad darbas vaistinėje man nepatiko. Per tuos dvejus su puse darbo vaistinėje metų sukaupiau daug naudingos patirties ne tik farmacijos, bet ir bendravimo su klientais srityje. Vaistinėje dirbau prie prekystalio – aptarnaudavau klientus, išduodavau jiems vaistus, konsultuodavau sveikos gyvensenos, ligų profilaktikos klausimais ir kt. Taigi užsiėmiau tokia veikla, apie kokią ir svajojau.
Jei tai buvo jūsų svajonių darbas, kodėl kilo minčių jį keisti? Ir kaip į tokį jūsų pasirinkimą reagavo tėvai – ar Dovile, pirmiausia prisistatykite ir papasakokite, kodėl pasirinkote farmaciją.
Gimiau ir augau Kelmės rajono miestelyje Tytuvėnuose, dabar man – 25 metai. Mokydamasi vidurinėje mokykloje pradėjau galvoti apie būsimą profesiją ir vis susimąstydavau apie tokį darbą, kuris būtų susijęs su sveikatos saugojimu. Mano aplinkoje yra medicinos srities darbuotojų – gal ir tai turėjo įtakos… Nuo mažens rūpinausi savo sveikata ir nuoširdžiai norėjau padėti kitiems. Tada man atrodė, kad tokius savo norus geriausiai įgyvendinčiau dirbdama vaistinėje, todėl ilgai nesvarsčiusi pasirinkau farmakotechnikos studijas Kauno kolegijoje, Medicinos fakultete. Viskas čia sekėsi labai gerai, pagal studentų mainų programą trims mėnesiams buvau išvykusi į Portugaliją, o sėkmingai baigusi mokslus įsidarbinau vaistinėje Vilniuje.
Jei tai buvo jūsų svajonių darbas, kodėl kilo minčių jį keisti? Ir kaip į tokį jūsų pasirinkimą reagavo tėvai – ar jie nesibaimino, kad „darbas virš debesų“, palyginti su darbu „ant žemės“, yra kur kas rizikingesnis ir pavojingesnis?
Turėjau ir daugiau svajonių (juokiasi). Dirbau vaistinėje, viskas puikiai sekėsi, bet tiesiog vienu metu prisiminiau savo vaikystę ir to laikotarpio išgyvenimus, kai didžiausias mano noras buvo apkeliauti visą pasaulį. Pamenu, turėjau sukaupusi didžiulę šūsnį iškarpų iš žurnalų su straipsniais apie keliones, juos vis iš naujo perskaidydavau ir širdyje keliaujantiems žmonėms „baltai“ pavydėdavau… Tad kai visiškai atsitiktinai perskaičiau skelbimą apie formuojamą orlaivio palydovų mokymų grupę („Safety First Training“), apsisprendžiau, galima sakyti, spontaniškai… Tiesiog panorau įgyvendinti tai, apie ką ne kartą anksčiau buvau svajojusi. Na, o tėvai mano sumanymui keisti profesiją nė kiek neprieštaravo, netgi atvirkščiai, džiaugėsi, kad neužsisėdžiu vienoje vietoje, kad, kol galiu ir noriu, turiu viską išbandyti.
Orlaivių palydovams turbūt taikomi specialieji reikalavimai…
Taip, pirmiausia – nepriekaištinga sveikata, geras fizinis pasirengimas, gebėjimas dirbti komandoje, užsienio kalbos ir, be abejo, noras keliauti. Taip pat reikalinga puiki psichologinė būsena, reikia atitikti tam tikrus išvaizdos reikalavimus bei mokėti plaukti…
Turbūt puikiai prisimenate, kokie buvo pirmieji įspūdžiai naujajame darbe. Ar naujos profesijos patirtys pateisino viltis ir lūkesčius?
Dar orlaivio palydovų mokymų metu pasidarė aišku, kad šis darbas yra labai atsakingas, nes svarbiausia, ką orlaivyje dirbanti komanda turi padaryti, – tai užtikrinti keleivių saugumą bei garantuoti jiems komfortišką ir ramią kelionę. Gavusi orlaivių palydovo sertifikatą, be abejo, dar įgijau praktikos – pirmieji trys skrydžiai buvo mokomieji. Pamenu, pirmasis skrydis buvo iš Graikijos į Kazachstaną… Viskas praėjo sklandžiai, kelionės metu nekilo jokių incidentų. Tik po mokomųjų skrydžių pareigomis susilyginau su kitais orlaivio palydovais, kurių lėktuve būna 3 arba 4. Nors dirbu dar tik vienerius metus, darbas labai patinka, niekada nesigailėjau, kad atsisveikinau su farmacija. Nors, teisybė, visiems laikams jos neatsižadu – kas žino, kokia kryptimi gyvenimas gali pasisukti…
Pasidalykite šios specifinės veiklos ypatumais – kokios jūsų pareigos lėktuve, kiek trunka darbo laikas, kokia būna įgulos sudėtis…
Dirbu Lietuvos kompanijoje, kuri bendradarbiauja su užsienio bendrovėmis. Vykdome užsakomuosius skrydžius „Boeing“ markės lėktuvais. Dažniausiai skraidome iš Graikijos į Rusijos ar kitų Europos šalių miestus. Orlaivio ekipažas dažnai būna vis kitos sudėties, tačiau gali išlikti ir toks pat. Taigi kartais lėktuvą, kuriame dirbu, pilotuoja kapitonas lietuvis, kartais – užsienietis. Palydovų komanda irgi kinta, tačiau daugiausia – moterys. Tarp jų nemažai ir lietuvių.
Dažną oro uoste kelionei besiruošiantį keleivį kamuoja skrydžio baimė. Jūs su tokia baime, akivaizdu, seniai esate „susidraugavusi“? O gal apskritai jos niekada nesate jautusi?
Kaip tvirtina statistika, lėktuvas yra viena saugiausių transporto priemonių, todėl nesuprantu, kodėl reikėtų bijoti skrydžio… Be abejo, tarp keleivių pasitaiko ir paniškai bijančių skrydžio, jaučiančių didelę skrydžio baimę, tačiau, jei kelionė neišvengiama, niekur nedingsi… Nerimą ir baimę tokie keleiviai neretai bando malšinti alkoholiu, tačiau orlaivio palydovai turi savų metodų tokiems asmenims padėti.
Kai ten, virš debesų, lėktuvas patenka į oro duobes, vargu, ar gali kas nuraminti…
Be abejo, aukštai danguje pasitaiko visko – ir perkūnijos, ir žaibų, ir turbulencijų (tai tokia būsena, kai lėktuvas patenka į padidėjusios blaškos zoną ir tampa nestabilus, jį ima purtyti, kratyti). Jei turbulencija nedidelė, ji nekelia jokio pavojaus, tačiau, jei didesnė, išties gali pakenkti lėktuvo konstrukcijoms, gali nukentėti ir keleiviai. Orlaivio vadas puikiai žino visas lėktuvui kylančias grėsmes ir visada stengiasi jų išvengti – gali būti šiek tiek keičiama skrydžio kryptis ir greitis, kad keleiviai tokiose ekstremaliose aplinkos sąlygose jaustų kuo mažesnį diskomfortą.
O jei staiga kas nors nepageidaujamo nutinka lėktuvo salone?
Viso skrydžio metu orlaivio palydovai negali nė sekundei prarasti budrumo – stebi, kas vyksta lėktuvo salone, atkreipia dėmesį į menkiausią garsą ar įtartiną bildesį ir apie tai nedelsdami informuoja orlaivio kapitoną. Mano darbo metu panašių incidentų lėktuve dar nebuvo nutikę.
Net ir kilus pavojui orlaivio palydovas, kaip matome filmuose, negali keleiviams parodyti nė menkiausio nerimo?
Iš kur tas nerimas, jei pasitikime orlaivio kapitonu, jo kvalifikacija ir profesionalumu! Jei persekiotų visokiausios baimės, palydovas tokio darbo tikrai negalėtų dirbti.
Ramiai ruošiatės skrydžiui net ir po ką tik kuriame nors pasaulio krašte įvykusios lėktuvo katastrofos?
Kiekvieną tokį atvejį mes išanalizuojame, išsiaiškiname visas smulkmenas, kad žinotume, kodėl taip atsitiko, kokias ekipažas padarė klaidas – kad jų nekartotume. O dėl galimos katastrofos… Tiesiog negalvojame apie tai. Beje, kad skrydis būtų saugus, vien kapitono pastangų nepakanka – turi būti idealiai sustyguotas visų orlaivio ekipažo narių darbas, visi turi dirbti darniai ir sutartinai, bendradarbiaudami tarpusavyje. Juk, kaip minėjau, palydovas gali išgirsti ar pamatyti tai, ko neišgirs ir nepamatys kabinoje užsirakinęs kapitonas.
Minėjote, kad dažnai skraidote į Rusijos miestus. Apie turistus rusus sukurta nemažai anekdotų. Kokia jūsų nuomonė apie šios tautos keliautojus?
Iš tiesų rusai yra kitokie (juokiasi). Jie – pretenzingesni, pateikia įvairių pageida-vimų, tačiau ne visada patys noriai laikosi orlaivyje nustatytų elgesio taisyklių ir reikalavimų… Tiesa, kai kurie lietuviai keliautojai elgiasi irgi panašiai kaip rusai…
Raminti ir drausminti triukšmadarius tenka ne kam kitam, o lėktuvo palydovams?
Taip, bet mes tam esame pasiruošę, žinome, kaip konkrečiu atveju reikėtų elgtis. Laimė, dėl įsismarkavusių keleivių mano darbo metu dar nereikėjo lėktuvui priverstinai leistis ir kviesti policiją aršuoliams nuraminti.
Jums turbūt nekiltų problemų suteikti medicinos pagalbą ūmai sutrikus keleivio sveikatai, juk turite daug farmacijos žinių!
Savo farmacinių žinių praktikoje pritaikyti neteko. Jei sveikatos sutrikimas lengvas, lėktuve yra vaistinėlė, tiesa, vaistų pasirinkimas nėra didelis. Mes galime suteikti tik pirmąją pagalbą. Na, o jei kiltų rimtesnių bėdų, gydytojo reikėtų ieškoti tarp keleivių. Orlaivio palydovas neturi teisės teikti medicinos paslaugas.
Dirbdama vaistinėje, dėkodavote kiekvienam klientui, kad apsilankė, įsigijo vaistinės prekių. Čia keleiviai dėkoja ekipažui. Ir gan išskirtinė ta padėka – plojimai, lėktuvui sėkmingai pasiekus žemę… Tiesa, kai kas tvirtina, kad to visai nereikėtų daryti… Kaip jūs vertinate tokį keleivių padėkos gestą?
Lėktuvui sėkmingai nusileidus išgirsti keleivių plojimus – puikus jausmas visam orlaivio ekipažui! Skraidome į įvairias šalis, skraidiname įvairių tautų poilsiautojus, ir dažniausiai visi jie būtent tokiu būdu išreiškia savo padėką ekipažui už saugią ir komfortišką kelionę.
Po įtempto darbo reikia atsipalaiduoti, pailsėti. Kur ieškote atgaivos kūnui ir sielai?
Kaip minėjau, labai mėgstu keliauti, todėl atostogų metu renkuosi kelionę į kurią nors užsienio šalį. Tolimiausias aplankytas labai įdomus kraštas – Pietų Amerikos šalis Peru, tačiau malonių įspūdžių parsivežiau ir iš artimesnių šalių – nepaprastai gražaus Italijos miesto Venecijos, taip pat iš Graikijos, kur praleidžiu gana daug laiko… Dar vienas teigiamų emocijų ilgam „pakraunantis“ mano laisvalaikio pomėgis – šokiai. Šoku nuo mažų dienų. Po įtempto darbo puikiai nuteikia ir pasyvus poilsis prie jūros…
Kalbėjosi V. Grigaliūnienė
Šaltinis: „Farmacija ir laikas”, Nr.5, 2016m.
