Pastaraisiais metais tiek su onkologiniais ligoniais dirbantys praktikai, tiek mokslo bendruomenė vis garsiau kalba apie šių ligonių poreikius. Tai rodo, kad šiai tikslinei grupei reikalinga psichosocialinė pagalba. Remiantis skirtingai tyrimais, 20–60 proc. onkologine liga sergančių asmenų susiduria su psichologinio, emocinio, dvasinio, socialinio pobūdžio problemomis, dėl kurių prastėja tiek paties paciento gyvenimo kokybė, tiek su ligos gydymu susiję procesai ir rezultatai (pvz., dėl patiriamo psichosocialinio distreso pacientai dažniau atsisako gydymo, nesilaiko gydytojų rekomendacijų, kt.) [1–3]. Atsižvelgus į minėtus probleminius aspektus, šiuolaikinėje sveikatos priežiūroje tikslinga psichosocialinė pagalba laikoma būtina ir integralia onkologinių ligonių gydymo dalimi, kokybiškos sveikatos priežiūros standartu [4, 5]. Reikia pabrėžti, kad psichosocialinės pagalbos įtraukimas į rutininę gydymo įstaigų veiklą savaime yra probleminis dėl iki šiol vyravusios medikamentine kultūra grįstos paslaugų teikimo tradicijos [6]. Vadinasi, atsiranda poreikis keisti esamą sistemą – mažinti sveikatos priežiūros specialistų atsakomybę ir į gydymo procesą aktyviau įtraukti pacientą, bendruomenę [7, 12]. Viena palankiausiai vertinamų alternatyvų to pasiekti laikomas individualizavimas (angl. personalisation). Šiame straipsnyje, remiantis moksline literatūra ir tyrimais, supažindinama su individualizavimu ir jo taikymo ypatumais integruojant psichosocialinę pagalbą onkologiniams ligoniams.
Psichosocialinė gerovė onkologiniams ligoniams
Onkologinės ligos diagnozė gali išprovokuoti tokias krizines situacijas, kurios dėl stipraus psichologinio, emocinio, socialinio poveikio gali sutrikdyti ligonio psichosocialinę sveikatą ir sukelti psichosocialinį distresą. Jis pasireiškia nuo nerimo, liūdesio iki depresijos, panikos [8]. Šiame kontekste svarbus santykinai naujas terminas psichosocialinė sveikata (angl. psychosocial health), kuris bendrąja prasme aiškinamas per 4 sudėtines dalis – asmens psichinė, emocinė, socialinė ir dvasinė gerovė [9]. Gerovė – labai subjektyvi sąvoka, daugiaaspektis konstruktas sveikatos mokslų kontekste, todėl pasigendama aiškaus, konkretaus šio žodžio visuotinai pripažinto apibrėžimo. Paprastai šis žodis vartojamas kalbant apie pozityvų poveikį žmogaus organizmui, pasitenkinimą gyvenimu, savijauta, sveikata ir gyvenimo kokybe [10]. Vadovaujantis šiuo požiūriu, psichosocialinė gerovė onkologinės ligos kontekste gali būti traktuojama kaip pozityvių patirčių rinkinys visose psichosocialinės veiklos srityse, kuriai užtikrinti būtina spręsti onkologinės ligos sukeltas psichosocialinio pobūdžio problemas, teikiant ligoniams psichosocialinės pagalbos paslaugas (pvz., informavimas, konsultavimas, kt.), taip patenkinant jų psichosocialinius poreikius.
Individualizavimo principo taikymas integruojant psichosocialinę pagalbą
Šiuolaikinės sveikatos priežiūros sistemos siekia sukurti integruotą modelį, kuris paremtas būtent individualizavimo principais ir vertybėmis, taikyti holistinę prieigą (angl. holistic approach). Viena šias permainas lėmusių priežasčių buvo ir tebėra lėtinės ligos, kurių prevencija ir gydymas reikalauja naujos vadybinės prieigos. Būtina pažymėti, kad paslaugų integruoti nepakanka. Svarbu, kad tos paslaugos būtų iš tiesų veiksmingos, pateisintų šiuolaikinės visuomenės keliamus lūkesčius. Būtent dėl šios priežasties išryškėja individualizuotų paslaugų poreikio svarba. Bendrąja prasme individualizavimas aiškinamas kaip žmonių įgalinimas identifikuoti savo poreikius ir atitinkamai gauti paslaugas, kurios jiems yra reikalingos [11]. Individualizavimas dar kitaip gali būti vadinamas į asmenį orientuota sudėtine pagalba, todėl ligonis gydomas kaip visuma, o ne tik jo liga – tos visumos dalis. Teikiant individualizuotas paslaugas, pirmenybė teikiama paciento vertybėms, jo poreikių individualumui ir pasirinkimo laisvei, aktyviam paciento dalyvavimui gydymo ir priežiūros procesuose, pasitenkinimui paslaugomis. Pritaikius šiuos esminius principus, galima išskirti bazinius elementus, kurie būtini integruojant individualizuotą psichosocialinę pagalbą:
- visapusiškas paciento švietimas ir įgalinimas;
- individuali komunikacija su ligoniu klausimais, susijusiais su liga, įtraukiant ir jo artimuosius;
- psichosocialinių poreikių įvertinimas ir ilgalaikė stebėsena, psichosocialinės pagalbos paslaugų organizavimas ir teikimas;
- teikiamos pagalbos planavimas ir koordinavimas;
- bendruomeninių organizacijų įtraukimas, įvairių sektorių bendradarbiavimas [12, 13].
Apibendrinimas
Atsižvelgiant į šiuolaikines onkologinių ligonių sveikatos priežiūros ir apskritai sveikatos sistemos raidos tendencijas, galima teigti, kad individualizavimas tiek psichoonkologijoje, tiek kitose srityse yra neišvengiama ateities perspektyva. Pasaulinėje praktikoje jau galima rasti pavienių individualizuotos psichosocialinės pagalbos modelių. Nors modeliai gali ir turi skirtis dėl esamo sveikatos sistemos konteksto, paslaugų infrastruktūros ir kitų sąlygų, svarbiausia juos taikant vadovautis į asmenį orientuotos kompleksinės pagalbos vadybine logika ir nepamiršti esminio tikslo – visapusiškai stiprinti onkologinių ligonių gerovę. Tokiu būdu bus kuriama pasitikėjimu grįsta onkologinių ligonių sveikatos priežiūros sistema, kurioje pacientas ir jo poreikiai yra didžiausia vertybė bei prioritetas, o teikiamos paslaugos yra tikslingos, efektyvios ir teikiančios pridėtinę vertę.
Samanta Savickaitė
Klaipėdos universitetas
Literatūra
1. IPOS (International Psycho-oncology society). IPOS human rights declaration for psychosocial cancer care. Prieiga internetu [2018 07 04]: https://ipos-society.org/wp-content/uploads/HR-Task-Force-Declaration-for-website.pdf.
2. Nekolaichuk CL, et al. Cancer patients’ experiences of the early phase of individual counseling in an outpatient psycho-oncology setting Qual Health Res 2013 May;23(5):592-604.
3. Hewitt M, et al. Meeting Psychosocial Needs of Women with Breast Cancer. : Washington (DC): National Academies Press (US); 2004.
4. Travado L, et al. Psychosocial oncology care resources in Europe: a study under the European Partnership for Action Against Cancer (EPAAC). Psychooncology 2015:n/a-n/a.
5. Borras JM, Prades J. Work Package 7: Health care. Deliverable: Mapping the landscape of cancer care in Europe. European partnerhip for action against cancer (EPAAC). Prieiga internetu [2018 08 11]: http://www.epaac.eu/images/END/Final_Deliverables/WP_7_FINAL_DELIVERABLE_Mapping_landscape_of_cancer_care_in_Europe.pdf.
6. Dilworth S, et al. Patient and health professional’s perceived barriers to the delivery of psychosocial care to adults with cancer: a systematic review. Psycho‐Oncology Jun;23(6):601-12
7. Rowe J, Young N, Rowlands S. The recovery package. We are macmillan cancer support. UK, 2014, p. 17.
8. Lambert SD, et al. 2014. Insights into Preferences for Psycho-Oncology Services among Women with Gynecologic Cancer Following Distress Screening. J Natl Compr Canc Netw. 2014 Jun;12(6):899-906
9. Hall M. Psychosocial Health: Being Mentally, Emotionally, Socially, and Spiritually Well. Prieiga internetu [2017 07 30]: http://www.medtechbridge.com/DynamicHealth/ch2.pdf.
10. Hinkley T, et al. Early childhood physical activity, sedentary behaviors and psychosocial well-being: a systematic review Prev Med 2014 May;62:182-192.
11. Needham C. Personalization: from story-line to practice. Social Policy and Administration 2011;45 (1)(5/21/2017):54-68.
12. World Health organisation (WHO). Framework on integrated, people-centred health services Prieiga internetu [201806 12]: http://apps.who.int/gb/ebwha/pdf_files/WHA69/A69_39-en.pdf?ua=1.
13. Balogh EP, et al. Patient-Centered Cancer Treatment Planning: Improving the Quality of Oncology Care: Workshop Summary. Oncologist 2011;16(12):1800-5.