Lietuvos žmonių išeminio insulto, kraujagyslių ligų rizika ir sergamumas yra dideli. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, 2015 metais praktiškai kas trečias Lietuvos gyventojas (28,9 atvejų iš 100 vyresnių kaip 18 metų gyventojų) sirgo kraujotakos sistemos liga. Rizikos veiksniai yra nekontroliuojami arba kontroliuojami sunkiai, o padidėjęs cholesterolio kiekis, dislipidemija yra vieni dažniausių predisponuojančių veiksnių. Vis dėlto valdyti padėtį galima. Tai įrodo sėkminga kitų šalių patirtis. Svarbi vieta numatyta statinams.
Ar Lietuvai pavyks pagerinti sergamumo ir mirštamumo nuo išeminio insulto, kraujotakos ligų padėtį? Ar padės naujoji statinų kompensavimo tvarka? Kokie yra esminiai šios tvarkos aspektai, naujausi išaiškinimai? Apie visa tai kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Neurologijos centro neurologu, Lietuvos insulto asociacijos prezidentu prof. Daliumi Jatužiu.
Ne taip seniai Lietuvos žiniasklaidoje nuskambėjo keli atvejai, kai insultas ištiko jaunus vyrus, kuriems buvo vos per 40 metų. Ar galima teigti, kad insultas jaunėja? Ar tokie atvejai tiesiog būna plačiau nušviečiami?
Manau, kad ir insultas jaunėja, ir jaunų žmonių mirtys dėl šios ligos žiniasklaidoje aptariamos plačiau. Dažnesnis jaunų žmonių sergamumas siejamas su didesniu stresu, aplinkos ir darbine įtampa, dažnesniais skrydžiais, dehidratacija, netinkamu miego režimu, dideliu užimtumu ir kt. Tai aplinkybės, gyvensenos veiksniai, kurie prieš 20– 30 metų nebuvo įprasti, o šiandien turi įtakos dažnesniam jaunų asmenų insulto pasireiškimui. Tiesa, šiuolaikiniai diagnostikos metodai yra jautresni ir patikimesni. Tai lemia, kad šiandien, taikant modernius diagnostikos metodus, insultas gali būti diagnozuotas tais atvejais, kokiais anksčiau jis nė nebūtų įtartas. Tiesa ir ta, kad žiniasklaidos, visuomenės dėmesys jaunų asmenų atvejams yra didesnis. Kasdien insultu suserga ne viena dešimtis žmonių, o paviešinami dažniausiai neįprasti atvejai, kai insultas paliečia jauną, žinomą, darbingą žmogų. Dėl to gali susidaryti nuomonė, tarsi visi sergantieji insultu yra jauni. Nors praktika rodo, kad liga dažnesnė tarp vyresnių žmonių.
Koks dažniausias išeminio insulto išsivystymo mechanizmas? Kaip jį būtų galima paveikti, kad sumažėtų išeminio insulto tikimybė?
Yra du dažniausi insulto išsivystymo mechanizmai. Tai aterosklerozė ir embolija. Aterosklerozė yra kraujagyslių liga, kuria sergant vystosi kraujagyslių sienelių pažeidimas, susiaurėjimas, susidaro aterosklerozinių plokštelių, kurios galiausiai įplyšta ir toje vietoje formuojasi trombas. Embolija yra kraujagyslės užsikimšimas trombu, kuris atkeliauja iš širdies, aortos ir pan. Abu šie mechanizmai yra dažni, tačiau dažnis pagal amžių šiek tiek skiriasi. Jaunesniems žmonėms labiau įprastas embolinės kilmės insultas, nes šie pacientai dažniau serga širdies ritmo sutrikimais, kitomis trombų formavimąsi skatinančiomis ligomis. Vidutinio ir vyresnio amžiaus, t. y. 40–50 metų, ir ypač vyresniems kaip 50 metų žmonėms insultas dažniau vystosi dėl aterosklerozinių procesų.
Paveikti šiuos procesus, kad būtų užkirstas kelias insultui, galima. Pirma, reikia pradėti nuo rizikos veiksnių kontrolės. Reikia žinoti, kas skatina aterosklerozę, ir šiuos veiksnius valdyti. Reikia žinoti, kad didelis arterinis kraujo spaudimas (AKS) ir cholesterolio kiekis, fiziškai neaktyvus gyvenimo būdas, rūkymas skatina ir ankstina aterosklerozinius procesus. Antras svarbus momentas, galintis padėti suvaldyti insulto išsivystymo procesą, yra ankstyva diagnostika. Reikia siekti nustatyti ligą ne tada, kai kraujagyslės jau yra sunkiai pažeistos, o ankstyvuose ligos etapuose. Ir trečia, nustačius šiuos procesus ir pažeidimus, būtina imtis adekvačių priemonių jiems koreguoti, pasitelkiant tiek nemedikamentinius metodus, tiek vaistus. Embolinį mechanizmą paveikti sunkiau. Kadangi embolija dažnai yra susijusi su širdies ritmo sutrikimais, tad prevencinės priemonės turėtų būti nukreiptos į širdies ligų ankstyvą nustatymą ir gydymą, įgimtų ydų ir širdies ritmo sutrikimų valdymą.
Lietuvoje vykdomos kardiovaskulinių ligų prevencijos programos analizė parodė, kad net 90 proc. lietuvių bendrojo cholesterolio ir mažo tankio lipoproteinų cholesterolio (MTL-ch) kiekis viršija normą. Kuo galima paaiškinti tokią prastą cholesterolio kontrolę?
Šią liūdinančią padėtį įrodo ne tik minėta Lietuvos kardiovaskulinių ligų prevencijos programos analizė, bet ir tarptautinės apklausos – EUROASPIRE III / IV. Apklausose dalyvavo įvairių Europos Sąjungos šalių gydytojai, kurių buvo klausiama, kokiam jų pacientų skaičiui nustatytas padidėjęs cholesterolio kiekis. Rezultatai parodė, kad mūsų populiacija pirmauja Europoje tarp visų šalių pagal žmonių, kuriems nustatytas padidėjęs cholesterolio kiekis ir kuriems jis prastai gydomas, skaičių. Taigi esamos padėties inventorizacija yra liūdna.
Kuo paaiškinti tokią prastą cholesterolio kontrolę? Manau, yra keletas priežasčių. Viena jų – genetika. Šaltesnio klimato gyventojai, pavyzdžiui, Baltijos, Skandinavijos šalių, yra tokio genotipo atstovai, kurių organizmas galbūt linkęs gaminti daugiau cholesterolio, negu jo reikia organizmo poreikiams tenkinti. Tiesa, tai nereiškia, kad genų nulemtų dalykų negalima valdyti. Tai įrodo Suomijos patirtis. Šiandien ji pagal cholesterolio koregavimą užima daug geresnę vietą negu mūsų šalis. Tiesa, prieš 10–20 metų ir Suomijoje žmonių, kurių cholesterolis padidėjęs, skaičius buvo panašus į dabartinį Lietuvos. Didelis buvo ir suomių sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis. Tačiau jie ėmėsi agresyvios profilaktikos ir pasiekė gerų rezultatų. Be abejo, genetikos jie nepakeitė, bet sėkmingai valdyti padėtį jiems pavyko.
Dar viena priežastis, dėl kurios daugumos mūsų šalies gyventojų cholesterolis išlieka didelis ir kuri skiria mus nuo Skandinavijos šalių, yra problemos ignoravimas. Medikai žino, kad daugumos žmonių cholesterolis yra padidėjęs. Patys žmonės irgi tai neretai žino. Tačiau net ir žinodami, jie nesiima jokių veiksmų cholesteroliui mažinti. Kodėl? Galbūt mano, kad cholesterolio padidėjimas nėra labai reikšmingas sveikatai? Galbūt šeimos gydytojai neakcentuoja, kad reikia mažinti cholesterolio kiekį ir apsiriboja raginimu gydyti padidėjusį AKS, kitas ligas? Didelį cholesterolio kiekį lemia ir per mažas fizinis aktyvumas, sėdimasis darbas. Guodžia tai, kad sveikos gyvensenos kultūra po truputį skinasi kelią ir mūsų šalyje. Tiesa, daugiau ji plinta tarp jaunesnių žmonių, tačiau reikia tikėtis, kad ateis ir iki vyresnės kartos.
Neigiamai cholesterolio kiekio kontrolę veikia ir klaidinga nuomonė dėl mitybos. Vis dar yra manančiųjų, kad galime elgtis kaip mūsų proseneliai ar seneliai, kurie sirgo mažai, nors valgė riebiai. Nereikia pamiršti, kad prieš 100 metų žmonės buvo fiziškai aktyvesni. Jie dieną praleisdavo laukuose, dirbo žemę, o ir ne ūkininkai buvo aktyvesni, nesėdėjo dienų dienas prie kontoros stalo, televizoriaus ar kompiuterio. Suprantama, kad ir didesnis jų suvartotų kalorijų skaičius būdavo išnaudojamas, o ne kaupiamas. Ne visus rizikos veiksnius žmogus gali paveikti, tačiau neignoruoti problemos, laikytis prevencijos principų tikrai esame pajėgūs.
Lietuva išsiskiria iš kitų pasaulio šalių labai mažu statinų vartojamumu. Kokios to priežastys?
Dalį priežasčių paminėjau kalbėdamas apie prastą padidėjusio cholesterolio kontrolę. Mažo statinų vartojamumo priežastys iš esmės panašios. Tai yra problemos esmės nesupratimas, nihilizmas, įsitikinimas, kad visi cheminiai vaistai neva duoda daugiau žalos negu naudos. Statinų vartojama nenoriai ir dėl įvairių apie juos sklaidančių mitų. Visa tai trukdo ir gydytojui paskirti statinų, ir pacientui laikytis paskirto gydymo režimo, nes tiek žiniasklaidoje, tiek kasdienėje aplinkoje galima sutikti įvairių nuomonių, dažnai neigiamo nusistatymo prieš statinus. Tai lemia, kad žmogus vaistų nevartoja arba, pavartojęs trumpą laiką, nustoja.
Nėra susiformavusių statinų vartojimo tradicijų. Tarkime, kraujospūdžio gydymo, koregavimo tradicijos jau yra. Žmonės jau žino apie didelio AKS žalą, žino ir sutinka, kad jį reikia gydyti, gydosi reguliariai, kaip paskirta. O supratimo apie statinus trūksta. Neretai žmogus, kurio cholesterolio kiekis didelis, sužinojęs, kad reikia vartoti statinų, klausia: Kaip ilgai turėsiu jų gerti: vieną mėnesį, tris, pusę metų? Tenka nuliūdinti, nes, norint stabilaus profilaktinio poveikio, statinų reikės vartoti nuolat, ypač kai cholesterolio kiekio pagausėjimas yra nulemtas genetikos. Be abejo, vaistais visiškai problemos neišspręsime, neišgydysime, bet pakoreguosime. Tiesa, yra situacijų, kai cholesterolio padidėjimą lemia mitybos įpročiai ar fizinio aktyvumo stoka. Tokiu atveju šių veiksnių koregavimas gali sumažinti statinų poreikį arba net visai jų atsisakyti. Tai liečia žmones, kurių cholesterolio kiekio padidėjimas nėra didelis, nes nemedikamentinėmis priemonėmis cholesterolio kiekį galima paveikti nedaug. Tačiau didesnė dalis genetiškai determinuotų metabolizmo defektų reikalauja nuolatinio statinų vartojimo.
Anksčiau viena priežasčių, kurią įvardydavo gydytojai, kodėl nevartojama statinų, buvo mažas statinų prieinamumas, kompensacijos nebuvimas. Šiandien ši problema iš esmės yra išspręsta – patvirtinta nauja statinų kompensavimo tvarka, pagal kurią statinų vartojimas pacientams, kuriems šių vaistų tikrai reikia, tapo prieinamesnis.
Kokią naudą statinai duoda pacientams?
Statinai – vaistai, kurie veikia ne vien cholesterolio kiekį. Taip, pagrindinė statinų paskirtis yra blokuoti cholesterolio sintezę, mažinti MTL-ch kiekį. Tačiau statinai pasižymi ir kitomis, vadinamosiomis pleotropinėmis, savybėmis, kurios nepriklauso nuo cholesterolio kiekio. Tai yra teigiamas poveikis kraujagyslių endoteliui, plokštelių stabilizacijai, uždegiminiams procesams, kurie vyksta aterosklerozės pažeistoje kraujagyslės sienelėje.
Praktiniu požiūriu, statinų teikiama nauda – kraujagyslių ligų prevencija. Tai galima iliustruoti šiais skaičiais: vartojantiesiems statinus yra 20 proc. mažesnė insulto rizika, o ypač didelės rizikos sunkiems ligoniams, kurie serga keliomis ligomis ir turi daug rizikos veiksnių, ši insulto rizikos redukcija yra dar didesnė nei 20 proc. Nustatyta, kad vartojant statinų profilaktikos tikslais, mažėja miokardo infarkto, mirčių nuo kardiovaskulinių ligų skaičius. Pacientams, kurie serga toli pažengusia miego arterijų ateroskleroze, vartojant statinus, rečiau prireikia operuoti kraujagysles.
2016-ieji buvo statinų kompensavimo sąlygų reikšmingo pagerėjimo metai. Kas pasikeitė kompensuojant statinus neurologijos srityje?
Neurologijos srityje įvyko proveržis, nes patvirtintos naujos indikacijos, kurios leidžia skirti kompensuojamųjų statinų insulto profilaktikai, ir tai gali daryti ne tik kardiologas, bet ir neurologas, ir šeimos gydytojas. Vaistų kompensavimo tvarka pasipildė naujomis neurologinėmis indikacijomis – smegenų infarktas (išeminis insultas), praeinantysis smegenų išemijos priepuolis (PSIP), kaklo ir galvos smegenų kraujagyslių stenozė arba užkimšimas, dar nesukėlęs insulto (kitaip tariant, besimptomiai smegenų kraujagyslių pažeidimai), padariniai po smegenų infarkto, t. y. persirgto išeminio insulto. Šios 4 indikacijos su savo kodais atsidūrė ligų, kuriomis sergant galima pradėti ir tęsti gydymą jau kompensuojamais statinais, sąraše.
Visais minėtais atvejais gydymą gali paskirti neurologas, o po smegenų infarkto (I63, I69.3) – ir vidaus ligų arba šeimos gydytojas. Po PSIP (G45) statinų gali paskirti neurologas, o vėliau gali išrašyti vidaus ligų ar šeimos gydytojas. Prieš paskiriant kompensuojamųjų statinų, MTL-ch kiekis turi būti ne mažesnis kaip 1,8 mmol/l.
Pagal naująją statinų kompensavimo tvarką, kai pacientui miego arterijose nustatomos aterosklerozinės plokštelės, jam galima paskirti kompensuojamojo statino. Ar praktikoje pastebite dažnesnį statinų skyrimą tokiems pacientams?
Taip, pasitaiko pavienių atvejų, kai į mūsų centrą ateina ligoniai, kurie jau vartoja kompensuojamųjų statinų būtent pagal šį punktą – galvos smegenų ir priešsmegeninių arterijų susiaurėjimas ar užsikimšimas, kuris dar nesukėlė insulto (I65, I66). Kompensacija šiais atvejais yra mažesnė – 50 proc., visais kitais atvejais – 80 proc.
Manau, kad šią galimybę dar ne visai išnaudoja praktikos gydytojai. Iš dalies todėl, kad neretai pacientai į gydytojus kreipiasi jau pasireiškus simptomams po insulto ar PSIP. Tokiu atveju, kad ir esant šių kraujagyslių plokštelėms ar stenozėms, kompensuojamųjų statinų skiriama pagal kitą ligos kodą, t. y. pagal insulto ar PSIP diagnozę. Tačiau yra pacientų, kuriems minėtosios pažaidos kaklo arba smegenų kraujagyslėse nustatomos dar besimptomėje stadijoje, atsitiktinai ar vykdant prevencines programas. Jiems taip pat numatytas statinų kompensavimas, ir tai labai svarbu, nes smegenų arterijų ateroskleroziniai pažeidimai gali progresuoti, jie didina insulto riziką, o pirminės profilaktikos tikslas ir yra apsaugoti žmogų nuo kardiovaskulinių įvykių, kol jie dar neįvyko.
Pagal nustatytą tvarką, vien terminas plokštelė nėra pakankamas kompensacijai gauti, turi būti nustatyta stenozė. Mažo laipsnio stenozė (iki 50 proc.) taip pat yra indikacija kompensuojamiems statinams. Svarbu, kad galvos smegenų arba priešsmegeninių arterijų susiaurėjimas ar užsikimšimas (TKL kodai I65 ir I66) būtų nustatytas ir patvirtintas instrumentiniais metodais – ultragarsiniu tyrimu arba angiografija.
Pacientams, sergantiems cerebrovaskulinėmis ligomis, taip pat turintiems aterosklerozines plokšteles miego arterijose tikslinis MTL-ch kiekis yra 1,8 mmol/l. Ar realu tokį pasiekti?
Tikslinis MTL-ch kiekis 1,8 mmol/l nėra šiaip sugalvotas, o priimtas ir patvirtintas atlikus mokslinius tyrimus. Jais įrodyta, kad būtent pasiekus cholesterolio kiekį 1,8 mmol/l, pasiekiama ir efektyviausia apsauga nuo infarkto ir insulto. Ar realu tokį pasiekti? Tai nėra lengva, ypač pacientams, kurių cholesterolio kiekis smarkiai padidėjęs. Esant labai dideliam cholesterolio kiekiui, vien statinais pasiekti jo sumažėjimo iki 1,8 mmol/l praktiškai neįmanoma. Statinų potencialas mažinti cholesterolį yra ribotas, nors vaistai ir yra labai veiksmingi. Todėl atliekami naujų vaistų tyrimai. Šiuo metu klinikinėje praktikoje jau pasirodė naujos kartos cholesterolį mažinantys vaistai, kurie kol kas yra brangūs ir skiriami tik tiems ligoniams, kuriems statinų efektas yra per menkas arba jie negali jų vartoti.
Visose rekomendacijose nurodoma, kad pakankamo profilaktinio efekto galima pasiekti ne tik sumažinus MTL-ch iki 1,8 mmol/l, bet ir tada, kai pradinį cholesterolį sumažiname bent 50 proc. Tarkime, MTL-ch kiekis yra 5 mmol/l – jo redukcija statinais per pusę, iki 2,5 mmo/l, taip pat reikšmingai sumažina kraujotakos sistemos ligų riziką ir laikytina geru atsaku.
Ar toks mažas – 1,8 mmol/l – cholesterolio kiekis nėra žalingas organizmui?
Pirma, MTL-ch kiekis 1,8 mmol/l nėra mažas. Tai normalus MTL-ch kiekis, kurio žmogaus organizmui visiškai pakanka. Noriu priminti, kad naujagimio kraujyje MTL-ch kiekis yra apie 1 mmol/l, ir to pakanka, kad kūdikio organizmas augtų, vystytųsi. O kad mes per gyvenimą per daug jo prikaupiame, tai dar nerodo, jog tiek jo ir reikia. Manoma, kad 1–1,2 mmol/l MTL-ch kiekis yra ribinis, tačiau 1,8 mmol/l – visiškai pakankamas ir neturintis neigiamų padarinių cholesterolio kiekis.
Vienas mitų yra, kad mažas cholesterolio kiekis gali didinti protinių ligų riziką, atsiliepti pažinimo funkcijoms.
Noriu pasakyti, kad labai mažam žmonių skaičiui, net ir vartojančiam dideles statinų dozes, pavyksta pasiekti mažesnį nei 1,8 mmol/l cholesterolio kiekį kraujyje. Taip pat reikia nepamiršti, kad staiga sumažėjusį cholesterolio kiekį gali sukelti visai ne statinai, o kitos sunkios ligos, pavyzdžiui, onkologinės, kepenų funkcijos nepakankamumas ir kt.
2016 metais lapkričio mėnesį Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainynas pasipildė dar viena diagnoze – Smegenų infarkto pasekmės. Ko tikitės iš šios galimybės kompensuojamuosius statinus skirti pacientams, kuriems išeminis insultas įvyko prieš metus ar seniau?
Statinų kompensuojamosios tvarkos papildymas nauju įrašu Smegenų infarkto pasekmės (I69.3) tiesiog sudėlioja taškus ir panaikina kodavimo neaiškumus. Visada kalbėjome, kad aterosklerozinės kilmės išeminis insultas rodo didelę pasikartosiančio insulto, miokardo infarkto riziką, taip pat ir apie tai, kad po aterosklerozinės kilmės išeminio insulto statinai būtini antrinei profilaktikai, ir jų vartojimas turėtų būti tęsiamas nuolat. Tačiau pirmajame kompensavimo papildymo variante tai neatsispindėjo. Ūminio insulto TLK kodas yra I63. Po metų, kai diagnozė keičiama į Smegenų infarkto pasekmes, ligai priskiriamas jau kitas TLK kodas – I69. Esant pastarajam ligos kodui, nebuvo numatytas kompensuojamųjų statinų skyrimas, tai ir kėlė sumaišties. Dabar ši spraga ištaisyta. Tai užtikrina antrinės profilaktikos statinais tęstinumą ir praėjus daugiau kaip metams po ūminio aterotrombozinio išeminio insulto.
Kartu keitėsi ir statinų kompensacija pacientams po PSIP: atsirado įrašas skiriama nuolatiniam gydymui. Kodėl svarbu po PSIP skirti statinų visą likusį gyvenimą?
Remiantis nusistovėjusia praktika, PSIP diagnozė rašoma iki 1 metų po įvykio. Pagal dabartines pažiūras, tiek smegenų infarktas, tiek PSIP vienodai didina riziką patirti pasikartojančių smegenų kraujotakos sutrikimų, kitų kraujagyslinių ligų. Todėl po PSIP reikalinga tokia pati profilaktika kaip ir išeminio insulto atveju. Naujas įrašas skiriama nuolatiniam gydymui taip pat ištaiso prieš tai buvusias kompensavimo tvarkos spragas, užtikrina teisę po kartą nustatytos PSIP diagnozės kompensuojamųjų statinų skirti neribotą laiką.
Ką galėtumėte pasakyti apie statinų saugumą? Tarp gydytojų ir pacientų dažnai tenka išgirsti baimes, kad statinų geriau nevartoti, nes jie pakenks kepenims.
Statinų žala kepenims – vienas gajausių ir populiariausių mitų Lietuvoje, nors ir įrodyta, kad daug didesnį nepageidaujamą poveikį kepenims turi analgetikai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, antibiotikai, o ypač alkoholis. O statinų poveikis kepenims yra itin mažas, todėl baimintis dėl to labiau, negu vartojant kokį kitą vaistą, tikrai neverta.
Kadangi statinai neturi žalingo poveikio kepenims, 2012 metais Jungtinių Amerikos Valstijų maisto ir vaistų administracija oficialiai paskelbė, kad vartojantiesiems statinų ir neturintiesiems kepenų pažeidimo simptomų neverta kartoti kepenų fermentų kraujo tyrimo, nes tai nesuteikia jokios papildomos informacijos ir statinų vartojimui neturi jokios įtakos. Dėl to kepenų funkcijos stebėjimas, kraujo rodiklių tyrimų kartojimas vartojant statinų reikalingas tik tiems žmonėms, kurie serga ar suserga kepenų liga. Statinų nėra sąraše, į kurį įtraukiami viso pasaulio duomenys apie vaistus, sukeliančius kepenų funkcijos nepakankamumą. Taigi kepenų pažeidimo mitas yra labai menkai pagrįstas, nors ir gajus Lietuvoje. Jeigu bijome statinų poveikio kepenims, vadinasi, dar labiau turėtume bijoti vartoti paracetamolio ar vaistų nuo skausmo. Tačiau jų vartojame nė nesusimąstydami, įsigyjame be gydytojo rekomendacijų, nors šių vaistų pavojus kepenims realesnis.
Kitas mitas – statinai gali bloginti pažinimo funkcijas. Šiuo klausimu yra nevienareikšmių nuomonių. Yra įvairių duomenų – ir kad statinai gali sumažinti Alzheimerio ligos riziką, ir kad nepalankiai veikia pažinimo funkcijas. Yra atlikti didelės apimties tyrimai su sergančiaisiais Alzheimerio liga ir dislipidemija. Tiriamųjų grupė vartojo 80 mg atorvastatino ir MTL-ch kiekis buvo sumažintas iki 1,9 mmol/l, kontrolinė grupė statinų nevartojo. Per ilgą stebėjimo laiką pažinimo funkcijų dinamika tarp abiejų tiriamųjų grupių nesiskyrė. Klinikiniai tyrimai, kuriuose dalyvavo žmonės, sergantys lengvu kognityviniu sutrikimu, nenustatė, kad statinai apsaugotų nuo Alzheimerio ligos išsivystymo ateityje. Taigi esminio poveikio pažinimo funkcijoms statinai greičiausiai neturi – nei teigiamo, nei neigiamo.
Dažniausias statinų nepageidaujamas poveikis, su kuriuo susiduriama praktikoje, yra raumenų skausmas. Statinai kai kuriems žmonėms gali sukelti kojų, ypač blauzdų, mialgijas, retais atvejais – sunkesnį raumenų pažeidimą. Literatūros duomenimis, mialgijos nustatomos apie 5 proc. vartojusiųjų statinų, sunkesni raumenų pažeidimai – gerokai rečiau (miopatijos – 0,1 proc., rabdomiolizė – 0,01 proc. atvejų). Prasminga paskiriant statinų įspėti pacientus apie šį galimą nepageidaujamą poveikį, o kito vizito metu pasiteirauti dėl raumenų skausmo. Tačiau verta nepamiršti, kad kojų raumenų skausmą nebūtinai gali sukelti statinai. Pavyzdžiui, vartojančių statinų žmonių kojų arterijos neretai jau yra pažeistos aterosklerozės, todėl jiems gali išsivystyti protarpinis šlubumas – klaudikacija, t. y. blauzdų raumenų skausmas fizinio krūvio metu, kurie pasireiškia dėl kraujagyslių aterosklerozės ir kojų išemijos.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi Natalija Voronaja
Šaltinis: Žurnalo INTERNISTAS priedas NEUROLOGIJOS AKTUALIJOS, 2017m.
