Šiandien pasaulyje gyvena apie šeši milijardai žmonių. Prognozuojama, kad per ateinančius 40 metų šis skaičius gali padvigubėti. Todėl natūralu, jog šeimos planavimas – aktuali tema visose šalyse. Neplanuotas nėštumas – tai negalėjimo planuoti pastojimų laiką ir skaičių pasekmė dėl neefektyvios kontracepcijos ar netinkamo efektyvios kontracepcijos vartojimo. Tiek vyrai, tiek moterys pageidauja saugios, veiksmingos ir patogios naudoti kontracepcijos. Dažnai įvairiu gyvenimo laikotarpiu žmonėms reikia skirtingų kontraceptinių priemonių: metodas, tinkantis moteriai, kuri nori atidėti nėštumą, nebūtinai tiks tai, kuri visiškai nenori pastoti, ir t. t. Nors šiai temai skiriamas didelis dėmesys, vis dar kyla nemažai klausimų, susijusių su kontracepcijos saugumu, efektyvumu, galimu jos šalutiniu poveikiu… Todėl plačiau šiuos klausimus nagrinėjame ir atsakymų į juos ieškome kartu su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro gydytoju dr. Vytautu Klimu.
Kaip apibrėžtumėte moters vaisingumo reguliavimo etiologiją?
Žmonių, kaip biologinės individų rūšies, vaisingumas yra gana didelis. Anksčiau vaisingumą daugiausia reguliuodavo gyvenimo sąlygos. Pavyzdžiui, bado metais moterų vaisingumas sutrikdavo dėl blogos mitybos, streso. Be to, gyventojų prieaugį reguliavo ir didelis kūdikių bei vaikų mirtingumas, tačiau XX–XXI amžiuje situacija labai pasikeitė – moterys jau pačios nusprendžia, kiek nori turėti vaikų. Jei moteris nereguliuotų nėštumų, per jų reproduktyvų gyvenimą galėtų gimdyti 20 ar 30 kartų. Be to, smarkiai pailgėjo ir moters gyvenimo trukmė, o vaisingumas paprastai išlieka iki 50–52 metų. Todėl, norint efektyviai reguliuoti nėštumų skaičių, būtinos pagalbinės priemonės.
Bandymai naudoti kokias nors moterų vaisingumą ribojančias priemones atsirado XX a. 2–3 dešimtmetyje. Po Pirmojo pasaulinio karo moterims teko šlaikyti save ir šeimą, nes dalis vyrų iš karo negrįžo arba grįžo nedarbingi. Trūko darbo jėgos, darbo rinkoje vyrų vietas teko užimti moterims, todėl padidėjo jų vaisingumo reguliavimo poreikis. Moterys tapo labiau ekonomiškai nepriklausomos. Pirmosios efektyvios priemonės – hormoninės kontraceptinės tabletės, padėjusios reguliuoti vaisingumą, JAV rinkoje atsirado apie 1961 metus, Europoje – 1962 m. Įvertinę konservatyviosios visuomenės dalies, o pirmiausia – bažnyčios galimą neigiamą požiūrį į kontracepciją, kūrėjai šias tabletes užregistravo kaip skirtas ne kontracepcijai, o menstruaciniam ciklui reguliuoti. Tačiau ta žinia tarp moterų smarkiai plito, ir tabletės, kaip efektyvi kontraceptinė priemonė, greitai įsitvirtino JAV, vėliau – Europoje ir galiausiai – visame pasaulyje. Per tą laiką jos gerokai patobulėjo, nes pirmųjų kontraceptinių tablečių sudėtyje buvo keliolika kartų didesnė hormonų koncentracija nei dabartinėse. PSO duomenimis, pastaruoju metu pasaulyje hormonines kontraceptines tabletes vartoja apie 100–112 mln. moterų.
Kokios yra pagrindinės kontracepcijos priemonės ir jų skirstymo principai?
Visa kontracepcija skiriama į efektyvią ir mažiau efektyvią. Yra išskiriamos 3 efektyviosios kontracepcijos rūšys: dedama į gimdą, hormoninė ir chirurginė sterilizacija. Tiesa, pastaroji kontracepcijos rūšis yra „bilietas tik viena kryptimi“ ir vargu, ar logiška ją gretinti su dedama į gimdą bei hormonine kontracepcija, kur vaisingumą, pageidaujant, galima susigrąžinti. Pagal vartojimo būdą hormoninė kontracepcija taip pat skiriama į keletą rūšių: kontraceptinės tabletės, kontraceptiniai pleistrai, makšties žiedai, kontraceptiniai implantai, injektuojami hormoniniai kontraceptikai. Kontraceptinis implantas – po oda įdedama kontraceptinė ampulė, po truputį išskirianti hormonus ir apsauganti moterį nuo neplanuoto pastojimo. Injektuojami kontraceptikai – kas vieną– tris mėnesius suleidžiami hormoniniai kontraceptikai. Kontraceptiniai pleistrai – kas savaitę ant odos užklijuojamas hormonus išskiriantis pleistras. Į makštį įkišami kontraceptiniai žiedai taip pat išskiria hormonus, kurie patenka į kraują ir sukelia kontraceptinį poveikį.
Yra dar ir skubios pagalbos kontracepcijos metodai, arba vadinamoji – ekstrinė kontracepcija. Ji skirta moterims praėjus ne daugiau kaip 72 valandoms po neplanuoto ar nesaugaus lytinio akto, kurio metu nebuvo naudotasi kontraceptinėmis priemonėmis arba naudota priemonė buvo neveiksminga. Pavyzdžiui, ji gali būti panaudota plyšus prezervatyvui arba lytiniam aktui įvykus prieš moters norą bei susiklosčius kitoms išskirtinėms aplinkybėms. Po tokių lytinių santykių moterys kaip galima greičiau turi išgerti kontraceptinę tabletę su levonorgestreliu – nuo to priklauso jos efektyvumas. Pasinaudojus šia priemone pirmą parą po nesaugių lytinių santykių, jos efektyvumas siekia apie 95 proc., suvartojus tabletę per antrą parą – apie 85 proc., na, o trečią parą jos poveikis, apsaugantis nuo pastojimo, išlieka efektyvus apie 57 proc. Šios rūšies skubiosios kontracepcijos tabletės vaistinėse parduodamos be recepto.
Kitos skubiosios kontracepcijos tabletės– ulipristalis, kurios efektyviai apsaugo nuo neplanuoto pastojimo, jei tabletė išgeriama per 5 paras po nesaugių lytinių santykių. Visas 5 paras efektyvumas išlieka maždaug vienodas, tik šios tabletės šiek tiek brangiau kainuoja. Be to, ulipristaliui reikalingas gydytojo receptas. Tiesa, į Lietuvą jau kuris laikas jis nebetiekiamas. Ilgalaikės grįžtamosios kontracepcijos kategorijai priklauso visos kitos kontraceptinės priemonės, kai jos įdedamos po oda arba į gimdą. Tai kontraceptinis implantas, į gimdą įdedama spiralė su hormonais arba spiralė su variu, o ypač su aukso-vario lydiniu. Šios priemonės veikia ilgą laiką – 3 ar 5 metus, na, o, pavyzdžiui, spiralė su variu gali būti veiksminga 7 ir net 10 metų.
Gal galėtumėte detaliau aptarti kasdien vartojamos kontracepcijos ypatumus?
Kasdien yra vartojamos įvairios kontraceptinės tabletės. Šiuolaikinės kontraceptinės tabletės pasižymi maža hormonų koncentracija. Jos yra 2 rūšių: vienos,kurių sudėtyje yra tik vienas hormonas, – minipiliulė (angl. minipils), yra saugios moterims, kurioms kartais kontraindikuotini hormonai, bet pagrindinė problema ta, kad jos dažniau sukelia tepliojimus, protrūkinius kraujavimus ir jas reikia vartoti labai tiksliu laiku (galimi ne ilgesni kaip 1 valandos intervalo nukrypimai).
Tai reiškia, jog šią tabletę būtina išgerti kasdien tuo pačiu metu. Padarius bent vienos dienos pertrauką efektyvumas labai sumažėja. Minipiliulės dažniausiai siūlomos žindančioms moterims, nes jų sudėtyje nėra laktaciją slopinančių estrogenų. Antrai kasdien vartojamų kontraceptinių tablečių grupei priklauso dviejų hormonų derinio tabletės. Jų yra daug ir labai įvairių. Tarpusavyje jos skiriasi estrogenų bei gestagenų komponentų sudėtimi, taip pat galimu poveikiu. Pavyzdžiui, kai kurios stipriai veikia spuogus, kitų spuogus slopinantis poveikis gali būti silpnesnis, dar kitos mažina patinimus ir t. t.
Kuriai moterų grupei rekomenduotinos kasdienio vartojimo kontraceptinės priemonės?
Šios kontraceptinės priemonės tinka visoms moterims, kurioms reikalinga kontracepcija ir nėra kontraindikacijų. Kontraindikacijos – tam tikros rizikos būklės, pavyzdžiui, polinkis į tromboembolines komplikacijas, pažeistos kraujagyslės, rūkymas (pvz., 10–15 cigarečių per dieną, kuris gali labai rimtai pakenkti kraujagyslėms, tai ypač aktualu moterims nuo 30–35 metų amžiaus). Šiai moterų grupei dviejų hormonų tabletės nelabai tiktų, nes didėja insulto, infarkto rizika, gali išsivystyti kraujagyslių tromboembolija ir kt. Jeigu moteris jauna, nerūko, jos kraujospūdis yra normalus, – šias priemones galima drąsiai vartoti. Net ir vyresnės moterys, turinčios normalų kūno svorį ir kraujospūdį, nerūkančios, ir jeigu jų giminėje nebuvo insulto, infarkto, kraujagyslių tromboembolijų atvejų, taip pat gali sėkmingai vartoti šias kontraceptines tabletes.
Kaip galėtumėte plačiau apibūdinti kas savaitę vartojamus kontraceptikus? Kuo jie skiriasi nuo kasdien vartojamų?
Yra toks kontraceptinis pleistras, kurio poveikis lygiavertis dviejų hormonų tablečių deriniui ir nuo jų skiriasi tik tuo, jog yra vartojamas rečiau, t. y. klijuojamas kartą per savaitę. Šiuo atveju hormonai patenka į moters organizmą per odą, o ne per skrandį. Dėl to jie labai tinka moterims, turinčioms virškinimo sutrikimų. Naudoti juos labai paprasta – pleistras pakaitomis ant odos laikomas vieną savaitę ir po to keičiamas nauju. Po 3 savaičių pleistrų vartojamo savaitę daroma pertrauka.
Artimiausiu metu turi pasirodyti kontraceptinis minipleistras, kuris yra permatomas, perpus mažesnių matmenų bei ypač mažos hormonų dozės. Jis taip pat klijuojamas ir keičiamas kas savaitę, o po 3-jų pleistrų daroma įprasta 7 d pertrauka. Lygiai taip pat naudojamas ir kontraceptinis žiedas, bet jis įdedamas 3 savaitėms į makštį, o po to vieną savaitę žiedas nenaudojamas. Jame esantis dviejų hormonų derinys patenka tiesiai į kraują.
Ilgalaikiai grįžtamieji kontraceptikai… Kaip vertinate jų pritaikymo ir patogumo galimybes?
Ilgalaikėms grįžtamosios kontraceptinės priemonėms priskiriami implantai ir intrauterinės sistemos. Iš dalies – ir kontraceptinės injekcijos, bet jos šiek tiek pailgina vaisingumo atsikūrimo laikotarpį. Jeigu, pavyzdžiui, išėmus kontraceptinę spiralę su hormonais ar be hormonų, vaisingumas (ovuliacija) atsikuria tuoj pat – po savaitės, dviejų, trijų, kontraceptinės injekcijos šį laikotarpį pailgina iki kelerių mėnesių. Na, o pašalinus kontraceptinius implantus vaisingumas grįžta per kelias–keliolika dienų.
Kontraceptikų vartojimo patogumas vertinamas individualiai. Vienoms moterims patogiau vartoti tabletes, kitoms labiau priimtinas pleistras, dar kitos mano, jog geriausia apsaugos nuo neplanuoto nėštumo priemonė – į makštį įdedamas kontraceptinis žiedas ar į gimdą – kontraceptinė spiralė. Mes pacientes supažindiname su apsaugos galimybėmis, o jos pačios pasirenka tas priemones, kurios joms labiausiai priimtinos.
Na, o jeigu pabandytume sugrupuoti kontraceptikus pagal jų tinkamumą skirtingo amžiaus moterims? Kada reikia pradėti juos vartoti ir kada baigti?
Kontracepciją reikia pradėti vartoti tada, kai atsiranda neplanuoto nėštumo pavojus. Net ir pačioms jauniausioms merginoms, jeigu jos pradeda lytinius santykius, būtina efektyvi kontracepcija, nes, pavyzdžiui, lytinius santykius turinčiai šešiolikmetei nėštumo tikimybė yra ženkliai didesnė nei, pavyzdžiui, sulaukusiai 30 metų. Kuo moteris jaunesnė, jos rizika pastoti didesnė dar ir dėl to, jog neretai ir partneris būna jaunesnis. Jauni partneriai yra gana nepatikimi kontracepcijos vartotojai, todėl vien tik prezervatyvai ar nutrauktas lytinis aktas nėra pakankami ir patikimi jaunų merginų kontracepcijos būdai.
Kita vertus, kontracepciją reikėtų naudoti tol, kol išlieka vaisingumas, bet ne ilgiau, kai išsivysto kontraindikacijos. Kontraceptinės priemonės keičiamos atsižvelgiant į amžių. Visada pirmiausia reikia įvertinti galimą riziką. Vyresnio amžiaus moterims tenka mažinti hormonų kiekį, t. y. Naudoti kontraceptikus, sukeliančius mažiausią tromboembolinių komplikacijų riziką.
Jauno amžiaus moterims tinka ir kontraceptiniai pleistrai, ir tabletės, o jeigu reikalinga efektyvi apsauga – galima rinktis į gimdą įdedamas kontraceptines priemones. Dabar klinikinių tyrimų rezultatai patvirtina, jog, jeigu lytinio gyvenimo partnerės neserga lytiškai plintančiomis ligomis, galima drąsiai pasikliauti į gimdą įdedamomis priemonėmis, nes nėštumas jauname amžiuje dažniausiai labai pablogina moters sveikatą, didina gimdymo komplikacijų riziką, sukelia daugiau pavojų naujagimiams. Be to, anksti pastojusi moteris rizikuoja ženkliai pabloginti ir savo socialinį gyvenimą – nebaigia mokslų, neįgyja profesijos, jai sunkiau sekasi sukurti šeimą, o jeigu ir pavyksta tai padaryti – neretai ji išyra, nes paprastai kur kas stipresnės būna brandesnio amžiaus žmonių santuokos…
Iki šiol mūsų visuomenėje išlieka gana aktuali paauglių nėštumo problema. Jauname amžiuje (20–25 metų) kontracepcijos priemonių pasirinkimas priklauso ir nuo lytinių santykių dažnumo. Jas renkantis reikėtų įvertinti lytinių santykių reguliarumą. Jeigu lytiškai santykiaujama bent 3 kartus per mėnesį, yra labai didelė tikimybė, jog mergina pastos. Jeigu lytinis aktas vyksta vos kartą per mėnesį – gali pakakti ir ekstrinės kontracepcijos. Jauniems žmonėms labai svarbu priminti, jog būtina naudoti ne vienos rūšies kontracepciją, t. y. jei mergina vartoja tabletes, jos partneris turi pasinaudoti prezervatyvu. Nes pamiršta ar laiku neišgerta net ir viena piliulė jauname amžiuje labai padidina nėštumo tikimybę.
Beje, net ir kontraceptinis pleistras ar žiedas visiškai apsaugos nuo nepageidaujamo nėštumo tik tada, jei partneris naudos prezervatyvą. Vidutinio reprodukcinio amžiaus sveikoms, nerūkančioms, neturinčioms rizikos veiksnių moterims tinka visos kontraceptinės priemonės. Paskutiniuoju moters vaisingumo periodu galbūt geriau tiktų ilgalaikės apsaugos priemonės, pavyzdžiui, į gimdą dedamos spiralės, taip pat spiralės su hormonais. Gimdos hormonus išskirianti spiralė apsaugo nuo gimdos gleivinės išvešėjimo, sumažina per mėnesines netenkamo kraujo kiekį, gali slopinti endometriozės bei gimdos vėžio išsivystymą, be to, labai patikimai apsaugo nuo neplanuoto pastojimo, todėl labai tinka šio amžiaus moterims.
Kaip svarbus gydytojo vaidmuo pasirenkant kontraceptines priemones?
Nors kontraceptikai yra vaistai, skirti masiniam vartojimui, gydytojas įvertina naudos ir rizikos santykį. Pavyzdžiui, padidėjusi tromboembolinių komplikacijų rizika dar labiau padidės, jei moteris pastos ir gimdys. Skirdamas kontracepciją, gydytojas pirmiausia išsiaiškina ligas, kuriomis moteris yra sirgusi. Svarbios kepenų ligos, ligos, pažeidžiančios kraujagysles bei didinančios krešulių susidarymą, kepenų, krūties bei lytinių organų piktybiniai navikai ir pan. Svarbu, ar giminėje buvę insultų, kraujagyslių trombozių asmenims iki 50 metų amžiaus atvejų, nes yra reali tikimybė, jog šie sutrikimai yra paveldimi. Tada gydytojas pamatuoja kraujospūdį, nes, kai jis padidėjęs, kyla kraujagyslių pažeidimo ir kontraceptikų šalutinio poveikio rizika. Viską įvertinus parenkami tokie kontraceptikai, kurie keltų mažiausią riziką.
Kuo jaunesnė moteris, tuo ji vaisingesnė. Kai ji gyvena lytinį gyvenimą, bet nenaudoja efektyvios kontracepcijos priemonių, labai rizikuoja pastoti. Deja, jaunai merginai ar moteriai labai nelengva peržengti gydytojo kabineto duris. Ne kiekviena tam ryžtasi. Todėl gydytojas turi daryti viską, kad pirmasis apsilankymas būtų kaip galima mažiau tiek psichologiškai, tiek mediciniškai nemalonus. Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertai nurodo, kad yra rimta deontologinė klaida, jei ginekologas dėl kontracepcijos atvykusią jauną merginą ar moterį jau pirmojo vizito metu stengiasi apžiūrėti ant ginekologinės kėdės, nebent būtų pagrįsti tikėtinos patologijos įtarimai.
Šis nurodymas grindžiamas ginekologinio tyrimo naudos ir žalos santykio įvertinimu. Yra labai menkai tikėtina, kad vagininio ginekologinio patikrinimo metu bus rasta kokia nors greitos diagnostikos reikalinga patologija. Juk yra didelė tikimybė, kad psichologiškai traumuojantis pirmojo vizito padarytas ginekologinis tyrimas „atbaidys“ ne tik šią jauną pacientę,bet ir jos socialinių tinklų drauges nuo vizitų pas ginekologus, todėl jos visos be reikalo rizikuos neplanuotai pastoti.
Kai ateina jauna mergina ar moteris, gydytojas pirmiausia su ja pasikalba apie jos gyvenimo būdą, kontracepcijos poreikius, žalingus įpročius, apie jos ir jos kraujo giminaičių sveikatos būklę bei persirgtas ligas. Po to pamatuojamas kraujospūdis, apčiuopiamos kepenys ir dubens organai per priekinę pilvo sieną ir pan., bet nuo ginekologinės apžiūros, jei tam nėra rimto pagrindo, pirmojo vizito metu susilaikoma. Jei nėra kontraindikacijų, paskiriama efektyvi kontracepcija bei sutariama dėl ar timiausio vizito, paprastai po 3 mėnesių. Tuomet moters baimė būna sumažėjusi, tad galima ją apžiūrėti ginekologiškai, jei reikia – paimti citologinį mėginį tyrimui dėl gimdos kaklelio vėžio.
Turbūt galima įvertinti ir papildomas kontracepcijos pridedamąsias vertes, jų gydomąjį poveikį androgeniškumui, endometriozei, kraujavimo rizikai ir t. t. Kokie būtų Jūsų komentarai šiuo aspektu?
Patikimos kontracepcijos vartojimas padeda išvengti neplanuotų ir nepageidaujamų pastojimų. Atsitiktiniai nėštumai kelia didesnę riziką naujagimiui ir pačiai gimdyvei, nes pastoti besiruošianti moteris turėtų bent mėnesį iki pastojant vartoti vitamino Bc – folio rūgšties. Ji iki 75 proc. sumažina vaisiaus nervinio vamzdelio apsigimimo riziką. Nors šie apsigimimai pasitaiko tik keletui iš tūkstančio naujagimių, yra labai invalidizuojantys, sukelia galvos, nugaros smegenų, galvos ir stuburo kaulų apsigimimų riziką. Lietuvoje yra apie 200 vaikų su nesuaugusiu stuburu (Spina bifida). Dėl šio apsigimimo jie nelaiko išmatų, šlapimo, šie sutrikimai išlieka net vaikui paaugus. Galima įsivaizduoti, kiek ir kokių nepatogumų sukelia ši sveikatos problema Jei tų vaikų motinos būtų planavusios savo pastojimus ir bent mėnesį iki nėštumo ir pirmuosius 3 nėštumo mėnesius vartojusios folio rūgštį, trys ketvirtadaliai šių dabar neįgalių vaikų būtų gimę sveiki. Hormoninė kontracepcija turi ir nekontraceptinių privalumų, t. y. Ji naudinga sveikatai.
Pavyzdžiui, kontracepcijos vartojimas maždaug 2 kartus sumažina gimdos, kiaušidžių ir storosios žarnos vėžio (tai nėra retos ligos) riziką. Jeigu moteris vartoja kontraceptikus bent dvejus metus, sumažėjusi minėtų onkologinių ligų rizika išlieka apie 10–15 metų. Kontracepcija taip pat pasižymi vaisingumą apsaugančiu poveikiu, nes sumažina kai kurių ligų, pavyzdžiui, endometriozės, dubens uždegimo, kiaušidžių cistų, negimdinio nėštumo, kurios sukelia nevaisingumą, riziką. Pradėjus vartoti kontracepcijos priemones (maždaug po 3–4 mėnesių) mėnesinės tampa mažiau gausios. Kartais moters organizmui reikia prisitaikyti prie kontracepcijos, todėl pradėjus ją vartoti, dažnesni būna tepliojimai, nesavalaikiai kraujavimai. Jei moteris nebūna įspėta, ima galvoti, kad galbūt šios priemonės jai netinka ir liaujasi jas naudoti. Tokiais atvejais geriausia pasitarti su gydytoju. Priešmenstruacinis sindromas dažniausiai yra susijęs su hormonų svyravimais, todėl kontracepcijos vartojimas paprastai sumažina mėnesinių skausmą (jeigu jos skausmingos).
Neretai tarp įvairių mitų galima išgirsti teiginį, jog kontracepcijos priemonės didina kūno svorį. Ar tai tiesa? Moterims šis klausimas labai aktualus…
Yra atlikta labai daug tyrimų, patvirtinančių, jog kontracepcija jokios įtakos svoriui neturi. Svoris didėja su metais ir priklauso nuo suvalgomo maisto kiekio. Pavyzdžiui, kai kurios moterys, norėdamos tarsi pasiteisinti, teigia, jog antsvorį „užaugino“ vartojamos kontraceptinės priemonės. Deja, jos klysta. Žinoma, kai kurias moteris, kamuojamas labai sunkaus priešmenstruacinio sindromo, pusę ciklo pykina, jos negali valgyti, jaučia psichinę įtampą, yra blogos nuotaikos, tačiau pradėjus vartoti kontraceptikus visi tie šalutiniai poveikiai išnyksta, ir jos pradeda neriboti suvalgomo maisto kiekio, todėl priauga svorio. Tokių pavyzdžių savo klinikinėje praktikoje esu turėjęs ne vieną. O taip atsitinka dėl to, jog vartodamos kontracepciją moterys gerai jaučiasi, atsipalaiduoja ir nekontroliuoja savo mitybos.
O ar antsvorį turinčioms moterims pakanka įprastos kontraceptikų dozės? Ar jos nepradeda abejoti apsaugos nuo neplanuoto nėštumo patikimumu?
Yra atlikti iki 80 kg ir daugiau nei 80 kg sveriančių bei kontraceptines priemones vartojančių moterų klinikiniai tyrimai. Jie parodė, jog daugiau nei 80 kg sveriančios ir kontraceptikus vartojančios moterys dažniau patiria tepliojimus, neišvengia nepakankamai efektyvaus kontracepcijos poveikio rizikos. Todėl šioms moterims geriau tiktų į gimdą įdedamos kontraceptinės priemonės, nes jų poveikis pasireiškia iškart, gimdoje, ir nė kiek nesumažėja efektyvumas.
Tenka girdėti nemažai kontracepciją neigiamai vertinančių teiginių, kuriuos neretai skleidžia net ir gydytojai. Labai dažnai šiems mitams stinga mokslinio pagrindo. Kaip Jūs tai vertinate?
Didžiausia problema ta, jog visame pasaulyje kontracepcija yra medicinos, visuomenės sveikatos problema, o Lietuvoje – ji tampa vien ideologine, religine, vertybine… Svarbų vaidmenį šiuo požiūriu vaidina ir Katalikų bažnyčia. Nors dabartinio popiežiaus požiūris į kontracepciją yra palankesnis, ankstesni Katalikų bažnyčios vadovai buvo nusiteikę prieš visų kontracepcijos priemonių vartojimą. Pavyzdžiui, į Afriką nuvykęs popiežius Jonas Paulius II aktyviai agitavo prieš prezervatyvus, nors ten prezervatyvai naudojami kaip pagrindinė apsaugos nuo AIDS priemonė… Bažnyčia skelbia žinią, jog kontracepcija kenkia sielai, todėl religingi žmonės mano, kad ji kenkia ir kūnui… Tokiu pagrindu įvairūs šeimos centrai, ypač organizuojantys kursus būsimiesiems sutuoktiniams, platina įvairias mokslu nepagrįstas žinias.
Mes gerbiame žmonių įsitikinimus, bet kartais jie su mokslu neturi nieko bendra. Yra dvi dar nevisiškai išspręstos su hormonine kontracepcija susijusios problemos – prieštaringi duomenys apie kontracepcijos įtaką krūties vėžiui. Pagrindiniai tyrimai rodo, jog kontracepcijos vartojimas nėra susijęs su padidėjusia krūties vėžio rizika. Tačiau yra tyrimų, kurie kelia abejonių. Nustatyta, jog moterų, užsikrėtusių žmogaus papilomos virusu ir vartojančių hormoninę kontracepciją, rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu yra didesnė. Bet jeigu jos pastoja, gimdo vieną ar kelis kartus, joms dar labiau padidėja šios onkologinės ligos išsivystymo tikimybė.
Vis dėlto nederėtų pamiršti, jog, siekiant užkirsti kelią gimdos kaklelio vėžiui, reikia laiku lankytis pas ginekologus, savo šeimos gydytoją ir laiku atlikti citologinius Pap tyrimus. Naujausi tyrimai rodo, jog krūties vėžio rizika dėl kontracepcijos nepadidėja, bet yra onkologų, kurie nelinkę pritarti tokioms išvadoms. Geriausia, kai pacientė pati ieško informacijos apie kontracepciją patikimuose leidiniuose arba, pavyzdžiui, PSO tinklalapyje, kur pateikiama medžiaga apie šeimos planavimą, ir neskuba remtis teiginiais, kurie neatitinka įrodymais pagrįstos medicinos požiūrio.
Kalbėjosi R. Pečeliūnienė
LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALAS EKSPERTŲ REKOMENDACIJOS 2016/2017
