Sinusitas – tai ūminis ar lėtinis prienosinių ančių (sinusų) uždegimas. Pagal ligos trukmę ančių uždegimas gali būti ūminis (trunka trumpiau nei 1 mėnesį), poūmis (trukmė 1–3 mėnesiai) bei lėtinis (trunka ilgiau nei 3 mėnesius) [1] Remiantis sinusų ertmėje rastu turiniu, ūminis sinusitas gali būti serozinis, kai ančius užpildo serozinis, vandeningas sekretas, bei pūlingas, kai sinusuose randama tiršti, tąsūs pūliai. Ūminis sinusitas gydomas vaistais, tačiau jam užsitęsus ar dažnai kartojantis ūminio sinusito epizodams gali prasidėti lėtinis ančių uždegimas, kurio gydymui gali prireikti chirurginės intervencijos. Todėl labai svarbu anksti pastebėti i laiku gydyti ūminį sinusitą, kad išvengtume vėlesnių komplikacijų.
Simptomai bei požymiai
Ūminiam sinusitui būdinga kaktos ar/ir veido skausmas bei spaudimas, kurio lokalizacija priklauso nuo pažeisto sinuso (skausmas kaktoje virš antakio esant kaktinio sinuso uždegimui, o skausmas giliai akiduobėje ir pakaušyje esant pleištakaulio ančio pažeidimui). Taip pat tokie simptomai, kaip užgulta nosis, pūlių tekėjimas iš nosies, susilpnėjusi uoslė, nemalonus burnos kvapas, kosulys, karščiavimas. Be visų šių simptomų, taip pat dažnas kaktos odos patinimas virš antakio, viršutinio/apatinio ar abiejų vokų ar netgi skruosto patinimas bei bendriniai simptomai, kaip antai galvos skausmas, bendras silpnumas, sumažėjęs darbingumas. Lėtiniu sinusitu sergantis pacientas nosies obstrukcijos, pūlingo sekreto tekėjimo, karščiavimo bei veido skausmo ar spaudimo simptomus jaučia ilgiau nei 12 savaičių.
Priežastys ir rizikos veiksniai
Sinusitas yra dažna uždegiminė liga, kuria paprastai sergama šaltuoju metų laiku. Ūminis sinusitas neretai yra sukeliamas virusinės gripo infekcijos, tačiau kartais uždegimą sinusuose gali sukelti ir bakterijos ar grybai. Didesnę riziką susirgti ančių uždegimu turi pacientai,kurių imuninė sistema yra sutrikusi (įgytas imunodeficitas, cistinė fibrozė). Taip pat tie, kurie serga alerginėmis ligomis (astma, šienlige) ar turi nosies landos defektų ar sutrikimų, tokių kaip iškrypusi nosies pertvara, nosies polipai ar navikai [3]. Kaip ir daugeliui viršutinių kvėpavimo takų ligų, sinusito išsivystymui įtakos turi rūkymas, įkvepiamieji teršalai, buvimas kenksmingoje aplinkoje.
Diagnostika
Ūminis sinusitas ne visada lengvai diagnozuojamas. Dažnai jį sunku atskirti nuo peršalimo bei kitų ūminių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų. Todėl labai svarbu kruopščiai surinkti paciento anamnezę, atkreipti dėmesį į būdingus nusiskundimus (kaktos skausmas, spaudimas, uoslės sutrikimas) bei požymius (pūlingas sekretas, veido/vokų/kaktos patinimas, palpuojant skausmas sinusų projekcijoje). Be bendrųjų tyrimų, svarbu atlikti rinoskopiją, t. y. apžiūrėti nosies landas, kurios metu galima matyti paburkusią, paraudusią ančių gleivinę bei pūlius sinusų ertmėse. Paciento kraujo tyrimuose gali būti pakitę uždegimo žymenys (padidėjęs leukocitų skaičius, C reaktyvusis baltymas, eritrocitų nusėdimo greitis). Tiek ūminio, tiek lėtinio sinusito diagnostikai taip pat svarbūs vaizdo radiologiniai tyrimai: prienosinių ertmių apžvalginė rentgenograma, kurioje sinusito atveju matyti užtemę sinusai bei oro-skysčio linija, o neaiškiais ir komplikuotais atvejais atliekama ir kompiuterinė tomografija.
Gydymas
Kad galėtume pasirinkti atitinkamą gydymo taktiką, svarbu išsiaiškinti sinusito priežastį. Ypač svarbu atskirti alerginės kilmės sinusitą, siekiant nutraukti kontaktą su alergenu, ir skirti antihistamininius vaistus. Kalbant apie infekcinės kilmės ančių uždegimą, būtina diferencijuoti virusinį nuo bakterinio ir įvertinti, ar reikalingas antimikrobinis gydymas antibiotikais [4]. Pagrindiniai gydymo tikslai yra palengvinti simptomus, sumažinti ligos trukmę bei išvengti komplikacijų.
Vaistai
Dažniausiai pasitaikantis sinusų uždegimas yra susijęs su virusine gripo infekcija, todėl labai svarbu tinkamai jį atpažinti, gydyti ir išvengti papildomos bakterinės sinusų infekcijos bei kitų komplikacijų (akių ir aplinkinių audinių, veido kaulų, smegenų dangalų infekcijos, smegenų absceso ir kt.). Pagrindiniai vaistai ūminiam sinusitui gydyti yra dekongestantai, iš kurių medicinos praktikoje plačiausiai vartojami vietiniai bei sisteminiai vazokonstriktoriai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) bei inhaliuojamieji gliukokortikoidai. Tačiau gydytojų nuomonės bei atlikti tyrimai įrodė tik minimalų inhaliuojamųjų gliukokortikoidų poveikį lengvinant ūminio sinusito simptomus [5]. Iš vazokonstrikcinių dekongestantų dažniausiai vartojamos adrenomimetinės medžiagos – pseudoefedrinas, ksilometazolinas, oksimetazolinas, fenilefrinas. Šių medikamentų veikimas paremtas jungimusi prie presinapsinių adrenoreceptorių. Tokiu būdu sukeliamas katecholaminų atsipalaidavimas, slopinamas atgalinis jų įsiurbimas į sinapses bei blokuojami katecholaminus ardantys fermentai. Taigi šie vaistai sukelia smulkiųjų kraujagyslių vazokonstrikciją, dėl ko susitraukia nosiaryklės gleivinės mažosios arteriolės, todėl sumažėja rinorėja, nosies užgulimas, ligoniui palengvėja kvėpavimas.
Tačiau svarbu prisiminti, jog sisteminiai geriamieji alfa adrenomimetikai gali didinti arterinį kraujo spaudimą bei padažninti širdies veiklą, todėl jie gali būti kontraindikuotini pacientams, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis. Vietiniai vazokonstriktoriai taip pat sukelia veiksmingą nosies ertmės drenažą, tačiau jie gali būti vartojami ne ilgiau nei 3–5 dienas, nes per ilgai juos vartojant padidėja pakartotinio nosies užgulimo, vazodilatacijos bei medikamentinio rinito išsivystymo tikimybė [4]. Iš nesteroidinių vaistų nuo uždegimo grupės sinusitui gydyti dažniausiai vartojami ibuprofenas bei acetaminofenas, kurie veikia ne tik analgetiškai, bet ir mažina uždegimą, kuris yra svarbus sinusito komponentas. Mokslinių tyrimų duomenimis, ibuprofenas yra efektyvesnis malšinant skausmą nei kiti tradiciniai analgetikai, tokie kaip paracetamolis bei metamizolis [6]. Tais atvejais, kai įtariamas bakterinis sinusitas, svarbu pradėti ir antimikrobinį gydymą antibiotikais prieš pagrindinius sukėlėjus (Streptococcus pneumoniae, Heamophilus influenzae, Moraxella catarrhalis). Pirminė empirinė terapija yra amoksicilinas, tačiau dėl sumažėjusio bakterijų atsako gydymui šiuo vaistu vis dažniau gydymas pradedamas amoksicilino ir klavulano rūgšties deriniu [7]. Tačiau kiekvienu bakterinio sinusito atveju svarbu atkreipti dėmesį į bakterijų paplitimą bei atsparumą antibiotikams individualioje teritorijoje. Jeigu įtariama hospitalinė infekcija, gydymui reikalingi antibiotikai, kovojantys su gramneigiamomis bakterijomis, todėl dažniausiai pasirenkami aminoglikozidai [7].
Nemedikamentinės priemonės
Sinusito gydymui bei prevencijai didelę įtaką turi ir nemedikamentinės priemonės, kaip antai optimalios kambario temperatūros bei drėgmės palaikymas, kvėpavimas vandens garais, nosies ertmės plovimas jūros vandeniu ar fiziologiniu tirpalu. Kvėpavimas garais palengvina nosies užgulimą, sukeltą paburkusių nosies landų, tuo tarpu nosies plovimas pašalina sekretą ir palaiko drėgnas nosies landas neleidžiant joms išdžiūti. Be visų šių priemonių, svarbu nepamiršti gerti pakankamai skysčių, nes tai suskystina sekretą ir tokiu būdu jis lengviau pasišalina, bei ilsėtis, kad organizmo imuninė sistema būtų stipri ir galėtų kovoti su infekcija.
Iloxen
Iloxen 200/30 mg yra nereceptinis vaistinis preparatas, kurio sudėtyje yra 2 veikliosios medžiagos: ibuprofenas bei pseudoefedrino chloridas. Kiekvienoje tabletėje yra 200 mg NVNU ibuprofeno, kuris mažina uždegimą bei malšina skausmą, ir 30 mg pseudoefedrino chlorido, kuris veikia kaip dekongestantas, mažina nosiaryklės hipersekreciją, nosies užgulimą ir slopina čiaudulį. Taigi tai puikus derinys ūminiam virusiniam sinusitui gydyti, kada pacientas, be nosies užgulimo bei sekreto iš nosies, dar skundžiasi galvos skausmu ir (arba) karščiavimu. Klinikinių tyrimų duomenimis, pseudoefedrinas yra efektyvesnis už fenilefriną mažinant nosies užgulimą [8]. Preparatą gali vartoti suaugusieji bei vyresni nei 15 m. paaugliai po 1 tabletę kas 6 val. Jeigu simptomai labai sunkūs, galima padidinti dozę iki 2 tablečių kas 6 val., tačiau svarbu neviršyti nustatytų maksimalių dozių, t. y. ne daugiau kaip 6 tablečių per parą.
Parengė G. Vaičaitytė
Šaltinis: „Farmacija ir laikas“ Nr.6, 2017m.
