Įvadas
Oda (lot. cutis) – didžiausias žmogaus organas, dengiantis visą kūną, saugantis jį nuo išorinės aplinkos ir atliekantis daug kitų funkcijų. Bendras žmogaus odos paviršiaus plotas – 1,6 m², svoris – apie 5 proc. viso kūno svorio. Atskiros jos dalys atlieka įvairias funkcijas, todėl odos išvaizda, jos storis ir savybės įvairiose kūno dalyse yra skirtingos. Kai kuriose vietose (vokų, lytinių organų srityse) ji plonesnė – 0,5 mm, o kitose (padų srityje) storesnė – apie 3 mm. Vidutiniškai oda yra 1,5 mm storio. Vaikų oda elastinga, nes joje daug elastinių skaidulų. Ilgainiui jų kiekis sumažėja – oda pradeda raukšlėtis.
Atskirose odos vietose prakaito liaukų, nervų galūnių ir net gerųjų bakterijų kiekis yra skirtingas. Atsižvelgiant į įvairialypę odos struktūrą, skirtingoms kūno dalims reikalinga atitinkama priežiūra. Be to, yra keli odos tipai – sausa, riebi, mišri. Prižiūrint odą, reikia atsižvelgti į visus šiuos aspektus.
Pagrindinės odos funkcijos
Oda, tai organas, atliekantis keletą funkcijų:
- organizmo apsauga – viena svarbiausių funkcijų. Oda saugo mus nuo išorės mechaninių, cheminių ir biologinių veiksnių, patogeninių mikroorganizmų, grybelių, virusų, ultravioletinių saulės spindulių;
- termoreguliacija – kai šalta, susitraukia odos kraujagyslės, pasišiaušia odą dengiantys plaukeliai. Kai karšta, kraujagyslės išsiplečia, suaktyvėjusios prakaito liaukos išskiria prakaitą, kuris vėsina kūną;
- ekskrecinė funkcija – manoma, kad per odos poras žmogaus organizmas pašalina net 3,5 karto daugiau toksinių medžiagų nei per inkstus ar žarnyną. Per odą vyksta vandens ir elektrolitų apykaita;
- sensorinė funkcija – išorinių prisilietimo, skausmo, temperatūrinių, spaudimo impulsų priėmimas;
- imuninė funkcija – didelis odos plotas kontaktuoja su įvairiais antigenais. Joje esančios putliosios ląstelės, iš granulių išskirdamos histaminą, hepariną, hialuroną, paskatina ir moduliuoja imuninius procesus. Langerhanso ląstelės funkcionuoja kaip epiderminiai makrofagai;
- metabolinė funkcija – odoje vyksta vitamino D3, keratino, melanino, odos riebalų, prakaito sintezė. Joje kaupiasi vanduo (70 proc., poodyje – 10 proc.), cukrus (50– 75 proc.), neutralūs riebalai, angliavandenius skaidantys fermentai, druskos, mikroelementai. Sergant diabetu, odoje daugiau nei kraujyje susikaupia cukraus, išsivysto dermatozės – furunkulai, dilgėlinė;
- rezorbcinė funkcija – įvairios medžiagos, pavyzdžiui, vaistai, į organizmą patenka per plaukų maišelius ir riebalinių liaukų angas, tarpląstelinius tarpus. Odos rezorbcinės savybės labai priklauso nuo epidermio drėgmės, kraujotakos, kontakto su medžiaga trukmės, preparato molekulinės masės, pH, koncentracijos. Medžiagų rezorbciją galima pagerinti panaudojant elektroforezę ar ultragarsą;
- estetinė funkcija – odos būklė lemia žmogaus išvaizdą, neretai ir savijautą, pasitikėjimą savimi.
Odos struktūra
Odą sudaro 3 sluoksniai – epidermis, tikroji oda (derma) ir poodis (hipoderma) (1 pav.). Oda atsinaujina per 3–4 savaites. Epidermis – išorinis sluoksnis, atliekantis apsauginę funkciją. Bėgant laikui, epidermio ląstelės apmiršta, pleiskanojasi ir jas pakeičia naujos ląstelės. Epidermyje nėra kraujagyslių, jį maitina limfa, tekanti pro pamatinę membraną. Epidermis sudarytas iš 5 sluoksnių:
- raginis sluoksnis, apie 0,03 mm (lot. stratum corneum) – 5–6 eilės suplokštėjusių, negyvų nebranduolių keratinu užpildytų ląstelių. Jos saugo organizmą nuo neigiamų aplinkos veiksnių ir neleidžia išgaruoti drėgmei. Pažeistas raginis sluoksnis atsinaujina per 5 dienas. Apsauginė odos plėvelė yra rūgšti (pH 4,8–5,8), bet dažnai valant spiritu, pH pasislenka į šarminę pusę, taip susilpnėja odos apsauginė funkcija;
- blizgusis sluoksnis (lot. stratum lucidum) – sudarytas ir iš gyvų, ir iš negyvų ląstelių. Šiame sluoksnyje vyksta ląstelių suragėjimo procesas;
- grūdėtasis sluoksnis (lot. stratum granulosum) – šiame sluoksnyje ląstelės pradeda ragėti;
- dygliuotasis sluoksnis (lot. stratum spinosum) – susideda iš 5–10 eilių, daugiakampės formos ląstelių su branduoliais. Šiame ir pamatiniame sluoksniuose yra Langerhanso ląstelių, kurios gali fagocituoti imuninius kompleksus, antigenus;
- pamatinis ląstelių sluoksnis (lot. stratum basale) – jame vyksta nuolatinis ląstelių dauginimasis. Tai vienintelis epidermyje gyvų besidalijančių ląstelių sluoksnis. Bėgant metams, vykstant hormonų pokyčiams, patologiniams procesams, dalijimasis lėtėja. Oda palaipsniui praranda gebėjimą atsinaujinti ir suplonėja. Todėl 60 metų moters epidermis triskart plonesnis už dvidešimtmetės. Šiame sluoksnyje yra melanino, kuris nulemia odos atspalvį.
Tikroji oda – sluoksnis, kuriame yra receptoriai, kraujagyslės, nervai bei plaukų šaknys. Derma maitina epidermį, nes pastarasis neturi kraujo indų. Poodinis audinys – tai jungiamojo audinio tinklas, pro kurį praeina kraujagyslės, nervai, o tarpai užpildyti riebalinėmis ląstelėmis. Įvairiose kūno vietose jis yra nevienodo storio. Vokų, lūpų, ausų srityje jo nėra. Riebalinis sluoksnis atlieka šilumos reguliavimo funkcijas, yra maisto medžiagų sandėlis.
Odos struktūrą gali pažeisti tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai. Vidiniai – tai organizmo senėjimas, vandens ir elektrolitų apykaitos sutrikimai, išoriniai – nepalankios oro sąlygos (vėjas, šaltis, ultravioletiniai saulės spinduliai), imobilizacija, epidermio nutrynimai dėl netinkamo apatinio trikotažo, kitų drabužių, šlapimas, išmatos, prakaitas, vanduo, prausimosi medžiagos ir pan.
Išmatų ir šlapimo nelaikymo sukeliami odos pažeidimai
Nelaikymą patiriančių ir sauskelnes dėvinčių asmenų oda nuolat kontaktuoja su odą dirginančiu šlapimu ir / ar išmatomis. Pacientai rizikuoja turėti odos problemų sėdmenų, klubų, genitalijų ir tarpvietės srityse. Perteklinė drėgmė sukelia paraudimą, sudirgina odą, skatina jos lupimąsi, grybelines bei bakterines infekcijas. Jei žmogus išsekęs, jam taikoma spindulinė terapija, daug laiko praleidžia vežimėlyje ar lovoje, gali vystytis pragulos. Pragulas gydyti yra sudėtinga, todėl visada geriau skirti lėšų ir laiko jų profilaktikai, naudojant specialias odos priežiūros priemones, nei gydymui. Sauskelnių ir kitų priemonių naudojimas, nors apsaugo patalynę ir drabužius, gali pabloginti odos būklę, nes leidžia šlapimui ir išmatoms kontaktuoti su oda. Tokiu atveju reikalinga speciali priežiūra. Dažniausios išmatų ar šlapimo nelaikančių pacientų odos problemos:
- maceracija – per didelė drėgmė lemia odos maceraciją, ji tampa labai jautri. Bet koks spaudimas, trintis tampa pavojingas. Net švelnus sauskelnių, paklodžių trynimasis gali pažeisti odą;
- nelaikymo dermatitas – dažna odos būklė, susijusi su šlapimo / išmatų nelaikymu. Kitaip dar vadinamas vystyklų dermatitu. Ji paveikia visas amžiaus grupes nuo naujagimystės iki senatvės;
- bakterinė infekcija – nelaikymas leidžia odos paviršiui kontaktuoti su šalinimo produktuose tarpstančiomis bakterijomis. Tai ypač pavojinga vyresnio amžiaus pacientams, kurių oda išsausėjusi. Sausa oda gali skatinti bakterijų augimą, nes mikroorganizmai į gilesnius sluoksnius patenka per odos įtrūkimus. Tinkamomis sąlygomis bakterijos gali daugintis kas 20 min.;
- kontaktas su ėdriomis / kaustinėmis medžiagomis – viena jų šlapime yra amoniakas. Jis didina odos pH ir lemia dirginimą. Amoniaku maitinasi ir bakterijos. Asmenys, nelaikantys ir išmatų, patenka į dar didesnę riziką;
- grybelinės infekcijos – drėgna, šilta aplinka yra ideali patogeniniams grybams vešėti. Būdingas liepsnojančios raudonos spalvos niežtintis bėrimas, tuomet reikalingas antigrybelinis gydymas. Tokiu atveju galima naudoti antigrybelines pudras (nistatiną), jokiu būdu ne kūdikiams skirtą pudrą.
Kaip saugoti odą?
Odos priežiūros tikslas – palaikyti ją švarią, apsaugoti nuo išsausėjimo ir sudirginimo. Būtina prausti odą ir keisti prišlapintas sauskelnes ar iš karto po tuštinimosi. Odą reikia švelniai nusausinti rankšluosčiu spaudžiant, bet jokiu būdu netrinti. Įprasti prausimo metodai gali išsausinti jautrią, lengvai pažeidžiamą odą. Palaikant tinkamą drėgmės lygį, oda tampa glotni ir elastinga, sustiprėja jos apsauginės funkcijos. Reikėtų naudoti odos nesausinančias, nedirginančias, be muilo priemones, pritaikytas nelaikymą patiriantiems pacientams, kurios efektyviai pašalina nešvarumus minimaliai trinant. Daugumą prausiklių reikia nuplauti vandeniu, tačiau plaunamasis kremas TENA Wash Cream sukurtas specialiai prausimui lovoje, todėl nuskalauti jo nereikia. Reikėtų stengtis palaikyti neutralų odos pH (tarp 4–7).
Rekomenduojama naudoti drėkinamuosius, barjerinę apsaugą nuo drėgmės, trynimosi, sausumo ir bakterijų bei grybelių kuriančius tepalus ar purškalus. Kremai efektyviai drėkina odą, tačiau mažai saugo nuo žalojančio drėgmės, šlapimo ir išmatų poveikio. Apsauginiai tepalai ar purškalai yra specialiai sukurti padengti odą apsauginiu sluoksniu. Purškalų privalumas – jais odą galima padengti išvengiant trynimo. Reikėtų vengti produktų, kurių sudėtyje yra alkoholio. Jei taikoma spindulinė terapija, reikėtų išsiaiškinti, ar pažeistos odos srityje naudoti kremus, tepalus. Priemonės, turinčios cinko oksido, lanolino ar aliejaus, sukuria apsauginį barjerą. Naudojant šias priemones, odą vis tiek reikia plauti po kiekvieno pasituštinimo ar pasišlapinimo, o nusausinus tepti kremo. Geriausia odos apsauga – palaikyti ją sausą. Geros sauskelnės pasižymi minkštu paviršiniu sluoksniu ir geru sugeriamumo laipsniu.
Gyd. Lina Simanaitienė
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas
Žurnalo INTERNISTAS priedas GERIATRIJOS AKTUALIJOS 2016m.Nr.1
