Šeimos gydytoja rekomenduoja pirmokui sūnui išoperuoti adenoidus. Esu
girdėjusi, kad galimas gydymas ir be operacijos. Pastarosios vengiu,
kadangi kalbama, jog vaikai tuomet dažniau „pasigauna“ plaučių uždegimą
ir panašiai. Ar tai tiesa?
Nosirayklės limfoidinio audinio išvešėjimą gali lemti silpnas
imunitetas, saldumynų vartojimas, persivalgymas. Jei tėvai namuose rūko,
dūmai alergizuoja ir įjautrina limfoidinį audinį. Moksliškai įrodyta,
kad vaikų, kurių tėvai rūko, limfoidiniai audiniai gali būti žymiai
didesni nei nerūkančiųjų šeimose.
Atsako specialistas
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Ausų, nosies
ir gerklės ligų skyriaus vyresnysis ordinatorius gydytojas
otorinolaringologas Darius Rauba:
–
Adenoidai operuojami dažniausiai dėl dviejų pagrindinių priežasčių.
Pirmiausia, kai vaikai labai dažnai serga viršutinių kvėpavimo takų
uždegimais. Nuolat kartojasi pūlingos slogos, kosulys, ausų uždegimai.
Tuomet adenoidus operuojame todėl, kad tai – infekcijos židinys.
Limfoidinis audinys turi tokias įlankėles, kuriose apsigyvena
bakterijos. Jas itin sunku išnaikinti. Kita adenoidų šalinimo priežastis
– blogas kvėpavimas pro nosį. Išvešėję adenoidai trukdo vaikui
normaliai įkvėpti. Ilgainiui gali sutrikti net veido formavimasis: jis
pasidaro pailgas, keičiasi viršutinio žandikaulio padėtis, kinta ir
sąkandis. Įprastai, kai kvėpuojame, liežuvis yra atsirėmęs į kietąjį
gomurį, dėl to vaikams kietasis gomurys ir dantys formuojasi aplink
liežuvį. Jei vaikas nuolat kvėpuos išsižiojęs, liežuvis nebeatliks
fiksatoriaus „vaidmens“. Tuomet žandikaulis siaurės ir pasislinks į
priekį.
Adenoidai – limfoidinis audinys, kuris aktyviausias yra tarp trečių –
septintų gyvenimo metų. Paskui jo aktyvumas mažėja ir iki dvidešimties
metų adenoidai dažniausiai visiškai išnyksta. Pats organizmas jų
funkciją mažina ir tad tai rodo, jog adenoidai nėra organas, be kurio
žmogus negalėtų gyventi. Pavyzdžiui, tonzilės, jei jos sveikos,
funkcionuoja ir antikūnus gamina iki senatvės. Atlieka infekcijos,
patekusios į kvėpavimo takus, atpažinimo funkciją. Yra įrodyta, kad
pašalinus adenoidus, bendras imunitetas visiškai nepasikeičia.
Lygiai taip pat ir su tonzilėmis. Jei vaikas dažnai serga, jos tampa
labiau infekcijos židiniu, alinančiu organizmą, nei organu, kuris kovoja
su infekcija. Toks pats limfoidinis audinys, kuris yra adenoiduose ir
tonzilėse, jis yra visoje žmogaus kvėpavimo takų gleivinėje. Dėl to net
pašalinus adenoidus vietinio imuniteto funkcija išlieka. Jei imunitetas
stiprus, net įkvėpus tuberkuliozės mikrobakterijų, mūsų organizmas yra
pajėgus su jomis susidoroti.
Tačiau jei esame pavargę, neišsimiegoję, dažnai sergame, vaikai,
pavyzdžiui, dar dažnai serga alergine sloga arba bronchine astma,
kvėpavimo takų gleivinė jau yra pakitusi. Tuomet bet koks virusas ar
bakterija lengvai prisikabina prie tokios gleivinės ir net turėdami
didžiausius adenoidus, tokie pacientai dažnai sirgs ir turės kitų
problemų. Tad dažnesnis sirgimas peršalimo ligomis yra susijęs su bendru
kvėpavimo takų gleivinės atsparumu. Tai, kad tonzilės ar adenoidai bus
išoperuoti, tikrai nereikš, jog vaikas dažniau sirgs plaučių uždegimu.
Vienintelis būdas, kuris leidžia sumažinti adenoidus, jų dydį, arba
infekciją be operacijos, – intranazaliniai kortikosteriodai. Šie vaistai
buvo išrasti alergijai gydyti. Dabar jie vis dažniau vartojami kaip
priemonė, mažinanti uždegimą nosies gleivinėje ir ant adenoidų
paviršiaus. Adenoidai nuo šių vaistų gali sumažėti net perpus. Daliai
dažnai sergančių vaikų, kai sloga užsitęsia, pradėjus purkšti šį
medikamentą, būklė žymiai pagerėja, sumažėja nosies užgulimas. Vaikas
gali pasveikti ir be operacijos. Šie vaistai nėra pavojingi, nes
nepatenka į kraują.
