,,Tėvai myli savo vaikus nerimastinga ir atlaidžia meile, kuri juos
gadina. Yra ir kita meilė – atidi, rami, kuri juos daro laimingus“ (D.
Didro).
Svarbiausia žmogaus pareiga – užauginti ir išauklėti vaikus. Tėvai bet kokiom
priemonėm stengiasi savo brangiausią turtą apsaugoti nuo aplinkinių pykčio,
agresijos, nepagydomos ligos… Tačiau meilės išraiška būna labai skirtinga.Tai,
kaip juos mylėjo tėvai, dažnai mėgsta prisiminti suaugusieji.Vieni teigia, kad
mama juos tiesiog dievino, gyrė visiems ir gabumus, ir išvaizdą: ,, Tu pažiūrėk,
kokia mano protuolė graži šioje nuotraukoje. Koks gražus plaukų kirpimas, kokios
dailios kojos “. Kiti atsidusdami konstatuoja, kad vaikystėje mama niekada nėra
jų gyrusi: ,, Kiti tegu giria, jei esi to verta“.
Atmintyje išsaugotas vienos garbios jau šviesios atminties mokytojos teiginys:
,, Vaiko nereikia mylėti veršio meile. Mylėkite jį protingai “. Sunku rasti
teisingiausius tėvų ir vaikų santykių receptus. Kartais, atrodo, nebuvo jokio
auklėjimo, anot tėvų, o visi džiaugiasi šios šeimos nepaprastai gražiais tėvų ir
vaikų santykiais: pagarba, atjauta, savitarpio supratimu…
Taigi kiekviena šeima savita, savaip išgyvenanti skirtingas situacijas ir
problemas. Pastarąsias vieniems tėvams lengviau spręsti, kitiems sudėtingiau,
bet nė viena šeima neapsieina be vienokio ar kitokio vaiko drausminimo – be
disciplinos laikymosi. Kitaip tariant, be mokymo gyventi, bendrauti su
aplinkiniais (žodis ,,disciplina“ yra kilęs iš lotyniško žodžio ,, mokyti “ ).
Jei vaikas nebus išmokytas drausmės, jis negebės normaliai gyventi, kultūringai
bendrauti su aplinkiniais, gerbdamas jų jausmus ir teises.
Vadinasi, tėvai dar kūdikystėje savo vaikams turi įskiepyti visuotines elgesio
taisykles, kurios ir yra bendravimo su aplinkiniais pagrindas. Mažylį reikia
išmokyti suvokti, kad net jo elgesys, žodžiai gali įskaudinti močiutę, senelį,
tėvelius. Tėvai turėtų įdiegti vaikui, kad jis negali vadovautis tik emocijomis
– yra tokios sąvokos, kaip pareiga, atsakomybė už savo veiksmus. Mažylis turi
būti mokomas suvaldyti savo pykčio priepuolius, gebėti atsiprašyti už savo
poelgius ir t.t.
Augant vaikui, ypač paauglystės laikotarpyje, drausminimas turi būti labai
subtilus – reikia gebėti išsakyti savo reikalavimus, nurodyti, koks elgesys
nebus šeimoje toleruojamas, bet tuo pačiu atskleisti savo jausmus vaikui: kas
beatsitiktų, vaikas pagalbos sulauks iš savo mylinčių tėvų.
Pedagoginėje literatūroje teigiama, kad efektyviausias drausminimas yra nei
labai griežtas, nei perdėm laisvas. Vaikai, buvę paklusnūs ir užguiti griežtų
tėvų, vėliau elgiasi kaip nutrūkę nuo grandinės. Jie, apsigyvenę atskirai nuo
tėvų, stengiasi paragauti to, kas buvo tabu vaikystėje ir paauglystėje. To, dėl
ko jiems būdavo gėda prieš savo bendraamžius: paklusus tėvams, grįžti 21 val
vakaro, neiti į jokius, anot tėvų, įtartinus vakarėlius… Taigi nereikėtų
stebėtis, kad buvęs labai gabus ir drausmingas gimnazistas nepajėgia užbaigti
net pirmo universiteto kurso – tam sutrukdė barai, linksmybės…
Atlaidūs tėvai dažnai taip pat negali išbristi iš savų problemų – jų išlepintas
vienturys neranda draugų, jis atstumiamas, nes pripratintas tik gauti, o ne
duoti. Tai savanaudis, ambicingas, nemokantis nusileisti ir užjausti vaikas.
Drausmindami vaiką, tėvai turi sutarti: vienam baudžiant, pas kitą mažylis
neturi atrasti užtarimo. Jų atžala turi suprasi, kad šiuo klausimu tėvai
vieningos nuomonės. Šeimos psichologinis klimatas – labai akivaizdus vaiko
elgesio katalizatorius.
Štai penkiametė darželinukė Vilma savo elgesiu kurį laiką šiurpino visus grupės
vaikų tėvus: mergaitei niekaip neįtiko jos parsivesti atėjusi močiutė – visiems
girdint, ji tiesiog šaukdama kėlė savo reikalavimus, niekino senutę, vadino
kvaiša… Jos elgesys pasikeisdavo bendraujant su grupės mergaitėmis ar jų
mamomis. Norėdama laimėti jų prielankumą, Vilma įkyriai jas kalbindavo,
glausdavosi, pataikaudavo, reikalavo dėmesio. Mergaitė stebino visus savo
nesivaldymu, dvasinės pusiausvyros stoka. Ilgainiui išaiškėjo tokio elgesio
priežastys – vienturtė mergaitė taip reikalaudavo savo tarpusavyje nesutariančių
tėvų dėmesio. Be to, Vilmos mama visai nebendravo su savo anyta, tad mergaitei
buvo aiški negatyvi nuostata. Taigi, jei mama nemyli močiutės, vadinasi, ši ir
yra to verta…
Pedagoginėje literatūroje teigiama, kad teisingu auklėjimu reikėtų laikyti tėvų
gebėjimą nustatyti ribas, kas leistina, o kas ne. Ir būtinas nusistatymo
laikymasis. Žinoma, vaikas turi justi tėvų meilę ir supratimą. Juk kritikuojamas
tik vaiko elgesys. Bardami vaiką tėvai turi parodyti, kad jie tiki savo
žmogučiu, jį gerbia, trokšta jį matyti puikiu piliečiu.
Taigi grįžkime prie klausimo ,,Ar reikia vaiką drausminti?“
Atsakydami susumuokime išvadas:
* Vaiką privalome drausminti dar kūdikystėje, nes taip jį mokome gyventi
visuomenėje.
* Ilgą laiką tėvai atsako už vaiko elgesį, tad jų pareiga teisingai auklėti:
mokyti susikaupti, atlikti darbą iki pabaigos, galvoti apie kitą, ne tik apie
save…
* Bendraudami, netgi bausdami, prisiminkime: vaikai – mūsų katalizatorius, o
mes, tėvai, esame,,lankai, iš kurių <…> vaikai kaip strėlės iššaunamos
pirmyn“( Kahlil Gibran).
Parengė Liepa Gylienė