Artimiausi paprastai mums būna giminaičiai. Kodėl? Dėl kraujo ryšio ar
vadinamosios „giminės atminties“? Ir kodėl taip skausmingai išgyvename barnius
su artimais žmonėmis? Ir ar tikrai artimiausi mums yra jie? Ar jums žinoma, kad
pačias skausmingiausias dvasines žaizdas mums padaro būtent artimieji?
Tėvų ir vaikų nesirenkame – taip pat, kaip ir brolių bei seserų. Kokius jau
gavome, su tokiais ir tenka taikstytis.
Kažkuo mes panašūs, turime bendrus genus. Tačiau kažkuo tokie skirtingi, kad
artimas bendravimas netgi tampa pavojingas mūsų psichinei sveikatai.
Kitus giminaičius pasirenkame sau patys. Ir mūsų gyvenimas kartu visiškai
priklauso nuo šio svarbaus pasirinkimo. Klaidos kaina gali būti labai didelė.
Kodėl turime būtent tokius giminaičius?
Kai kurių ezoterikų manymu, giminaičiai mums pakliūna ne atsitiktinai. Kodėl gi
jie atsiduria šalia? Galbūt – kad išgydytų mus nuo puikybės, godumo,
tinginystės, savimylos ir kitų nuodėmių, kurių nemokame slėpti nuo artimiausių
žmonių.
Galbūt kai kuriuos dalykus gyvenime pernelyg idealizuojame, suteikdami jiems
perdėtą reikšmę, ir mūsų giminaičiai išvaduoja mus iš mūsų idealizacijų.
Baigusios mokyklą aukso medaliu moters vaikai būna trejetukininkai ar net
dvejetukininkai. O perdėtai taupus vyras į žmonas pasirenka švaistūnę.
Giminaičiai – mūsų veidrodis, kuris atspindi mūsų problemas ir nurodo mums
tikrąjį kelią, koreguodamas mūsų elgesį, gyvenimo būdą, mintis ir t.t. Bet jie
tai daro savo nuožiūra, visai ne taip, kaip mums norėtųsi. Bet kokiu atveju
artimieji parodo, kas mes esame. Už tai jiems – ačiū. Jei jų nebūtų, kas apie
mus papasakotų visą tiesą?
Pabandykite padėkoti savo „įkyrėjusiems“ giminaičiams ir pamatysite, kad jie
taps geresni ir lojalesni jums. Nes dalį savo misijos jūsų auklėjimui jie jau
bus atlikę, rašo "Ženskije strasti".
Tačiau jie turi dar vieną itin svarbią funkciją. Būti artimais. Dalintis su
jumis problemomis ir džiaugsmais, atjausti, išklausyti, suprasti, įvertinti,
padėti ir net išgelbėti…
Giminės įstatymai
Kaip manote, kodėl giminaičiai taip mėgsta koreguoti vienas kito elgesį? Jie
nori suderinti jį su savo giminės atmintimi, jos tradicijomis ir įstatymais.
Štai ir auginamas naujas šeimos narys, kuris dabar turi toliau pratęsti giminę
ir jos ypatumus. „Mes, Povilaičiai, taip nedarome!“, „Mūsų giminėje priimta
sakyti tiesą!“, „Tavo senelis visuomet buvo ištikimas žmonai!“ ir taip iki
begalybės.
Žmogus – lygiai taip pat, kaip ir kiti gyvi padarai – suinteresuotas pratęsti
savo giminę. Todėl jis rūpinasi giminaičiais, siekdamas išsaugoti unikalų
genetinį fondą, kuris protėvių perduotas jam ir jo šeimos nariams.
Beždžionė, pastebėjusi besiartinantį leopardą, gali pradėti klykti, kad perspėtų
gentį, nors dėl to jai pačiai padidėja pavojus. Tėvas metasi po mašina, kad
išgelbėtų savo vaiką, brolis ištraukia savo seserį iš prarajos, rizikuodamas
gyvybe. Pavyzdžių galima pateikti begales. Visa tai – vieno dalyko apraiškos.
Šešiasdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais evoliucinė teorija pasipildė dar
vienu atradimu – giminės atrankos teorija. Pagrindinė jos idėja – giminingi
individai turi tam tikrą bendrų genų rinkinį. Taip pas jus (kaip ir jūsų brolius
bei seseris) pusė genų paveldėta iš vieno tėvų, kita pusė – iš kito. Evoliucinei
teorijai svarbu ne atskirų individų išlikimas, o genų perdavimas kitai kartai.
Tokiu būdu gyvi organizmai gali altruistiškai veikti giminės labui, rizikuodami
savo gyvybe, nes tokie veiksmai padeda perduoti bendrus genus kitai kartai.
Tai yra, jei atmestume moralinius ir paprotinius aspektus, gautume štai ką.
Rūpindamiesi artimaisiais, mes kartu rūpinamės ir savo gerove. Mūsų pasiruošimas
altruizmui tolygus protingam egoizmui.
Keli bendri genai – ir mes jau pasiruošę duoti galvą nukirsti, kad artimiesiems
taip pat būtų gerai. Neatsitiktinai patys didžiausi žmonių lūkesčiai kyla iš
giminės santykių. Žinoma, tokie lūkesčiai gali pasirodyti per sunkūs tiems, iš
kurių tikimasi žygdarbių dėl giminės. Ir nuviliantys tiems, kurie viliasi
ypatingo santykio su jais, paremto tik giminės įsipareigojimais.
Šiaip jau niekas niekam nėra įsipareigojęs. Įsipareigojimai egzistuoja nebyliai,
pagal nerašytus susitarimus arba paslaptingą genetinę atmintį. Ir skamba maždaug
taip: „Tėvus reikia gerbti ir rūpintis jais, kai pasens“, „Vaikus reikia mylėti,
saugoti juos ir rūpintis, kol maži“, „Giminaičiai turi mylėti vieni kitus ir
viskuo padėti“.
Iš šių postulatų galima daryti išvadą: jei tu man brolis, turi mylėti mane visa
širdimi, koks bebūčiau. Ir atvirkščiai.
Ilgainiui žmogus daugiau ar mažiau įsisavina gudrų giminės diplomatijos mokslą,
įgyja imunitetą artimo bendravimo stresams, prisitaiko ir randa kompromisinius
variantus. Geriausia, žinoma, skirtingose teritorijose.
Jis susitaiko ir iš dalies išpildo artimųjų lūkesčius, jei tai ne per daug
traumuoja jo psichiką. Jis moka nutylėti ir pagirti, o kai giminių išpuoliai
apkarsta – mauna į krūmus, toliau nuo problemų. Ir prie tokio jo elgesio taip
pat nesąmoningai priprantama, kaip galima priprasti prie burbėjimo ar savų
žalingų įpročių.
Tokia artimo meilė-pareiga ne vieną širdį įskaudino. Taip skausmingai mylimi
sūnūs nusikaltėliai, dukterys skandalistės, motinos girtuoklės. Tačiau tai
veikiausiai ne meilė, ne artumas, o giminės kryžius, kurį kantriai tempiame per
gyvenimą, paklusdami bendram žmonijos paklydimui apie kraujo ryšius.
Ieškant tikrojo artumo
Siekis patirti žmogišką artumą – viena pagrindinių žmogaus būtinybių. Žmogus
visuomet ieško kitame žmoguje atgarsio, pritarimo. „Sveiki“, „Kaip sekasi?“,
„Kaip tavo sveikata?“, „Kas naujesnio?“ – galingi simpatijos ir dėmesio
signalai. Ir jei jums atsako su šypsena, jei jūs pajuntate dėmesį, rūpestį – jūs
laimingi.
Kai mes niekam nereikalingi, kai niekas mumis nesidomi, ignoruoja, mums
abejingi, mes skausmingai bandome surasti tą svarbų gyvybinį signalą, kylantį iš
kito žmogaus ir darantį mus laimingus.
Kaip manote, kodėl mūsų vaikai kartais elgiasi kaip laukiniai? Kodėl suaugę būna
tokie nervingi ir nepakenčiami? Viskas dėl tos pačios priežasties. Jiems
nepakanka dėmesio ir meilės. Dėl žmogiško artumo trūkumo, artumo, kuris suteikia
žmogui saugumo ir reikalingumo jausmą, ir kyla šiame pasaulyje didžioji dalis
nusikaltimų.
Juk pinigų, valdžios ir šlovės vaikymasis – tik pakaitinė terapija, kai trūksta
pagrindinio dalyko, kuris žmogų padaro laimingą.
O kaipgi vienišiai, atsiskyrėliai, kurie laisva valia pasirinko atsiribojimo
kelią ir mėgaujasi juo? Jie tik iliustruoja savo nesėkmingą bandymą rasti artimą
žmogų.
Galite kaip tik norite įvardinti šį procesą. Meilės, artimos sielos, savo
antrosios pusės paieška… Šio siekio esmė lieka ta pati, net jei ieškotoji
„antroji pusė“ pasirodo besanti svetima arba patenkina artumo poreikį tik iš
dalies. „Nevykėlis, bet mano nuosavas“, – argi nepakliūname kartais į šio
teiginio pinkles. „O kaimynė išvis nieko neturi“, – ir kažkaip lengviau
pasidaro.
Nors šis „savas“ tokia ašaka gerklėje, kad, mama, pasigailėk. Bet jis juk yra,
jis šalia. Ir galima susigalvoti nemažai būdų, kaip kovoti su negailestinga
gyvenimo tiesa: užmerkti akis į akivaizdžius ir paslėptus trūkumus; sugalvoti
neegzistuojančių privalumų, kad sureikšmintume ir įtvirtintume ryšį;
„prisigalvoti“ santykius, modeliuojant juos pagal galvoje egzistuojantį
visuotinį stereotipą, kad viskas būtų kaip pas žmones; ir galiausiai –
perdaryti!
Labiausiai viliojantis noras, kylantis merginai, radusiai pretendentą į artimą
giminaitį su aiškiais nukrypimais nuo normos: „Aš jį perauklėsiu pagal save!“
Reta kuri „auklėtoja“ pasiekė savo tikslo. Paprastai suaugęs žmogus jau būna
susiformavęs kaip asmenybė ir jį perdaryti sunku. O jis ir nenori pasiduoti
auklėjamajai veiklai. Tokie bandymai, ypač jei jie metodiški ir įkyrūs, dažnai
sukelia graudžias pasekmes – išardytas šeimas, skyrybas ir net tragedijas.
O po jų žmogaus organizme išsivysto bjaurus atsargumas renkantis artimą žmogų.
Klaidos baimė blokuoja laisvus širdies santykius, kurie tokie būtini kiekvienam
mūsų.
Kas gi yra tas tikrasis artumas?
Laimei, ne visi ir ne visada paklūsta giminės įstatymams – nes ieško tikro
artumo.
Tikrasis („terapeutinis“, jei galima taip pavadinti) artumas – kitoks tvarinys.
Jis kyla lyg nepaisant giminių įsipareigojimų, tiesiog kaip dvasinio ir fizinio
suderinamumo suvokimas. To su niekuo nesupainiosi. Tai kaip dėlionė, kurioje
viskas susieina į savo vietas.
Tiko, sulipo, susisiejo, susivienijo į viena pagal nežinomus kosminius sutapimo
dėsnius.
„Už ką tu jį myli? Nežinau, garbės žodis. Tiesiog myliu ir viskas! Gera man su
juo, ramu, džiugu“, – tai ir yra toks sulipimas.
„Artumas“ – tai spontaniškas, laisvas, neapsimestinis žmogaus elgesys, žmogaus,
suvokiančio aplinką, priimančio pasaulį nesugadinto vaiko akimis, žmogaus, kuris
nuoširdžiai gyvena dabartyje.
Laimingas tas, kuris sugebėjo šiame gyvenime surasti žmogų, su kuriuo nereikia
žaisti žaidimų. Su kuriuo galima būti savimi ir jaustis saugiai net apnuoginus
kūną ir sielą.
Ne visada jis atsiranda šalia, kartais klystame pasirinkdami. Tačiau jau pats
bandymas ir mūsų tikėjimas sėkme padeda troškimui surasti patį svarbiausią
artimą žmogų.
